Nežinau, iš kur Kitos knygos ištraukė Goran Vojnović – slovėnų literatūra ne tai kad neplūsta pas mus nesustabdomai, bet esu baisiai dėkinga, nes neturiu žodžių, kaip man patinka, kaip rašo šis rašytojas! O buvosi Jugoslavija, apie kurią skaitėm pirmajam autoriaus vertime į lietuvių kalbą, su savo burbuliuojančiu temperamentu, istorija ir traumomis yra nesibaigiantis šaltinis romanams.

Šioje knygoje autorius vėl kalba apie kartu su valstybe suskilusias šeimas ir žmonių likimus. Pagrindinis veikėjas vėl (kaip ir Jugoslavojoje) savotiškai netenka tėvo – nors šis gyvas, tačiau, staiga netekęs šalies, kurioje su šeima gyveno, pilietybės, atsiriboja ir nuo šalies, ir nuo šeimos. Jo senelio Aleksandro sudėtinga istorija kartu su juo nukeliauja užmarštin. Ir štai Jadranas, Aleksando anūkas, tarsi stovi savo gyvenimo kryžkelėj ir bando susivokti savyje.

“…prislopinta tapatybė niekada nėra iš tikrųjų prislopinta, ji veikia iš pogrindžio ir nepaliaujamai, o išsiveržusi į paviršių gali būti pražūtingesnė už visas kitas tapatybes, juk slepia savyje visa, kas buvo neigiama ir atstumiama, kažkokią ypatingą galią, kad ūmai gali mus užvaldyti, užvaldyti visa, kas manomės esą.”

Šioj knygoj labai ryškus cikliškumas – šeimos narių poelgiai tarsi atsikartoja vėlesnėse kartose, nesprendžiami ir neiškalbėti dalykai traumuoja, žmonės nesugeba jų išspręsti, neįsivaizduoja sprendimą apskritai esant. Kiekviename puslapyje tarsi tvyro neišsakyti žodžiai – žmonės tai supranta, bet vis tiek tyli ir nutyli, ir tuose nutylėjimuose tiesiog akyse tolsta vienas nuo kito. O iš prisiruošusių prabilti likimas pasišaipo – nesuteikia šanso.

Iš tikro tai labai sunku trumpai parašyti apie šią knygą – ji labiau tiktų ilgiems pokalbiams knygų skaitytojų klube (kaip norėčiau tokios diskusijos). Užvertus paskutinį puslapį ėmiausi ją skaityti iš naujo. Kadangi tai nėra greito skaitymo knyga, kol nukeliauji į pabaigą, pasimiršta detalės, arba jau žinant visą istoriją, jos nušvinta visai kitokiom spalvom ir prasmėm.

Labai rekomenduoju pasiilgusiems gilios ir lėtos knygos. Retai pasitaiko, kad perskaičius vis nenoriu knygos padėt į lentyną – vis atsiverčiu ir paskaitinėju bet kurioj vietoj.