2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Florida

Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.

Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…

Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Fates and Furies / Moiros ir furijos

fates

Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.

Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.

Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.

Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.

Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas.  Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.

lauren

Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.

PS Prikabinu ir lietuvišką viršelį

Groff_moirosirfurijos_.indd