Kadangi knygoje visi pasakoja, kaip jie prisimena Leonidą Donskį, prisiminsiu ir aš. Leonidas Donskis man labiausiai asocijuojasi su Knygų muge. Galima sakyti, kad Knygų mugėje aš Donskiui sekiodavau iš paskos ir pagal Donskio programą dėliodavau savo lankomų renginių programą. Matyt, kažkada buvo nutikęs koks nors renginys, kuriame aš pajutau tai, apie ką kalba absoliučiai visi knygos kalbėtojai – erudiciją, toleranciją, šviesą ir šilumą. Išvertimą visokiausių pasaulio įvykių ar reiškinių į paprastą žmonių kalbą, sudėliojimą taškų ant i, ir kažkokią ramybę. Kiek daug Knygų mugės diskusijos prarado iškeliavus Donskiui. Visi prapradom. Nes neatsirado toks žmogus, kuris galėtų kompesuoti šį mūsų praradimą. Apie tai perskaitysite praktiškai kiekvienuose atsiminimuose – visuose juose vienas vardiklis – Leonido Donskio ypatingumas.

O šiaip knygą labai įdomu ir gera skaityt – tarsi iš jos sklinda ta meilė ir šiluma, kurią knygos herojus atidavė kiekvienam pasakotojui – dabar viskas keliauja skaitytojo širdin. Neįtikėtina, kiek žmonių rado užuovėją Leonido ir Jolantos Donskių namuose, kaip žmonės suklikindavo nuo pirmos pokalbio valandos, kaip iš tų namų, iš universitetų, paskaitų ir stovyklų, “kiek daug visur pasklido Leonido mokinių – jo skeveldrų, apie kurių buvimą net nežinome, bet tie žmonės šiandien kuria pasaulį.” Ir visi jie klausia savęs – o ką apie dabartinę pasaulio beprotystę pasakytų Leonidas? “Pašnekovo nebėra, bet nereiškia, kad pokalbis negali vykti.” Gali, bet niekada nebebus toks gilus ir įžvalgus. Kaip gaila, ne tas žodis.

Labai labai rekomenduoju.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”.