Kaip įdomiai susiskaitė “Namų tvarkytojos vadovas”. Pinasi pinasi tos novelės, o perskaičius jausmas kaip romano. Ir dar jausmas, kad visą laiką sėdėjau ant kažkokios nudrengtos sofos nuo saulės išgeibusio Albukerkyje (JAV pietų miestas, kuris turi keisčiausią pasaulyje pavadinimą – Albuquerque) ir klausiaus autorės gyvenimo pasakojimų. Ji pasakoja ir tikriausiai biškį viduj juokias iš manęs ir šaipos, nes į tikrus įvykius prikaišioja visokių fantazijų, žiūri kaip aš reaguoju, o aš bijau išsižioti – kad tik nenutrūktų tas pasakojimas.

Autorė kalba paprastai žodžiais, kasdieniškai net, gal iš to ir įspūdis, kad ant tos sofos sėdi ir klausai, bandydama išnarplioti santykių raizgalynę – nuo begalinės meilės iki smurto, nuo diskriminacijos iki pripūstų gražuolės papų. Visi novelių veikėjai labai gyvi ir gyvenimiški, per tas noveles jie kažkaip praeina, kaip praeina paprasta gyvenimo diena be didelių įvykių, bet paskui tie veikėjai sukasi galvoj, lyg būtų kažkokie draugeliai iš mano pačios gyvenimo, net reikia pagalvoti, iš kur tu ten juos pažįstu ir nustebti, kad iš knygos.

Ypatingai įstrigo novelės, kur pasakojama apie motiną, kuri visiškai neturi motiniško dieviškumo ir apie saugų glėbį nuo pasaulio negandų taip pat galima pamiršti. Motina atstumia, išjuokia ir žemina, o dukros vis tiek viltingai į ją kabinasi, iki pat gyvenimo pabaigos. Taip skaudžiai gyvenimiškai.

Šis vadovas – viena iš knygų, kur, matyt, reiktų skaityti ne vieną kartą. Ir šiaip keista, kad pagal bendrą knygos nuotaiką, autorę įsivaizdavau visai kitokią – visų pirmiausia ne šviesiaodę, tad autorės nuotrauka knygos pabaigoje man buvo maždaug – o kas čia tokia? Tikrai ne toji iš pasakojimų, nes savo pasakojimuose ji būtų tikra balta varna. Bet tikriausiai ir buvo, dėl to taip paveiku.

Ir dar paskutinė novelė patiko – knygos karūna. Nepaisant tai, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę, “ar galite patikėti? – bučiau pabaigusi gyvenimą lygiai taip, kaip dabar.”