Reimė

rime

Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.

“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.

Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.

Pasaka apie Desperą

Pasaka-apie-Despera-2004

Visą laiką, kai skaičiau knygą vaikams prieš miegą, galvojau, kad man ji labai panaši į Anderseno pasakas. Prisipažinsiu, Anderseno pasakos man nelabai patinka – man jos žiauriai liūdnos, neteisingos, dažnai su bloga pabaiga ir kažkokiu nelaimės skoniu, likusiu perskaičius (pvz., “Mergaitėsu degtukais” iš viso man klaiki pasaka, man klaiku būna ją perskaičius). Pasakos turi suteikti viltį – man atrodo, tik istorijos su viltimi turi teisę vadintis pasakomis ir visai nesvarbu, ar skraido kas nors ant kilimų, ar ne.

Desperas pirmiausia patraukė akį puikiomis iliustracijomis – pažiūrėkite, kokia graži knyga! Ir pasaka gali sėkmingai vadintis, nors ir ne veltui tas lyginimas su Anderseno pasakos nuotaikom – vietomis man net žiauri knyga pasirodė. Tikrai. O kaip kitaip, kai mergaitei kas netingi daužo antausius tol, kol ji pusiau apkursta ir jos ausys tampa kalafiorais… Arba mažas žavingas peliukas už nieką siunčiamas į baisiausią tamsiausią rūsį. Net degtukų neturi.

Žodžiu, taip: man baisumai gan dažnai užgniauždavo kvapą, nežinau, kaip vaikams, rytoj paklausiu, gi sako, vaikai į pasakų žiaurumus reaguoja visai kitaip nei suaugę. Manau, kad knyga tikrai patiks Anderseno pasakų mylėtojams, o aš grožiuosi iliustracijomis ir gera ir prasminga pabaiga, gera princesės Pėjos širdimi ir peliuko Despero drąsa.