Kaukas Gugis ir kerų karas

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

mano Vilnius mano

MVM-virselis-R-RGB-165x270

Pasakysiu taip: o, kad kas man būtų šitą knygą davęs, kai man buvo -iolika… Gal tada su klasiokėmis nebūtume iš meilės Vilniui fotkinęsi prie bet kokių pastatų (turiu tokią nuotrauką, kur mes prie Lietuvos Geležinkelių administracinio pastato – nieko nesakau – gražus). Nebūtų tada mūsų pagrindinis maršrutas – operhouzas (ten vakarais miegodavo į operas mus atvežusi mokytoja) – Pilies – geriausiu atveju, kokia Trakų gatvė, kurios pabaigoj ar pradžioj, kaip pažiūrėsi matosi tas LG pastatas.

Tad ir pabambėsiu dėl vieno – per vėlai ši knyga pasirodė, x metų per vėlai. Man vienintelio gaila – kad mes neturėjom tokios knygos. Dabar tai nori -pasigooglini ir keliauji, o tada, kaip sakau, be trijų gatvių nieko ir nežinojome.

Tikiu, kad prieš x metų būtų ir pagrindinių veikėjų simpatijų, antipatijų ir visokių paaugliškų nuotykių istorija būtų, oi, kaip skaniai susiskaičius, dabar gi pagrindinis akcentas buvo Vilniaus istorija ir “gal dar sužinosiu ką nors nauja, ko dar nežinau ir negirdėjau”. Buvo tokių? Buvo. Ir dėl to smagu. Gal dėl to man pati įdomiausia knygos dalis yra keturi maršrutai po miestą su žemėlapiais ir įdomių vietų aprašymais. Aprašymais, o ne tik taškeliais žemėlapyje. Tad galite ir nuo galo pradėti skaityti. Arba tik komiksus – komplimentai taip gražiai ir įdomiai išleistai knygai.

O viskas prasideda Antakalnio 25 – name, kuriame vaidenasi. Toks metraštininkas, kuris gali smalsuolius, nebijančius kaišioti nosį po apgriuvusį namą, laiku nunešti į Vilniaus pradžią ar bet kurį kitą laiką – karalių ir kunigaikščių, baroko, maro, caro, karo, tarybinių absurdų ir atgimimo miestą. Susitikimai su garsiais ir svarbiais to meto asmenimis garantuoti. O atsipalaidavimui šiandienos paauglių kasdienybė su facebookais, iPhone’ais (kurie knygoje kažkodėl aifonai), pasistumdymais, pafilmavimais, sms ir šviežutėliu jauduliu, kai susikabini su savo simpatija rankomis…

O dabar, jei nebijai nuotykių ir vaidenimosi, įsijunk fantastišką specialiai knygai sukurtą Aristokratų dainą ir einam į miestą. Susitikimo pradžia Antakalnyje, penktą po pietų. Nereali daina, rimtai!

Vilniau, ant tavo stogų žydi žemuogės

Jų žiedlapiai sklando kaip debesys

Bažnyčių formų purūs kontūrai

Slinkdami kalbina Nerį

 

PS. Jei seksi knygą FB, tai nuolatos sužinosi ir daugiau įdomybių apie Vilnių.

PPS. Baisiai myliu Vilnių

KGB vaikai

KGB

Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.

Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.

Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas –  “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.

Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.

Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.

4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti  (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).

P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.

P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)

P.P.P.S. Viršelis labai į temą!

Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo

http://www.kgbvaikai.lt