Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.

Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.

Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.