Globoti ją

Jei pasiilgote gero storo romano, tai ieškokit šios 2023 metų Goncour premijos laureatės. Jei patinka knygos apie menininkų gyvenimus, tai knyga irgi bus kaip tik. Ir net jei norite romano apie meilę, imkit Andrea, kuris atvažiuoja į 2026 metų knygų mugę, romaną. Bus ir meno, ir meilės, ir žodžiais aprašyto grožio, kurį taip knietės pamatyt, kad nesitversit kaily.

Man įdomiausia buvo menininko linija. Mimo – talentingas skuptorius, tas, kuris akmenyje mato istoriją. Jis – tas, kuris dėl meno neis į kompromisą – viskas arba nieko. Tas, kuris gali išsinerti iš savo fizinių trūkumų, alkūnėmis prasistumdyti, kad ir jam atsirastų vietos pasaulyje, tas, kuris už savo įžulumą ir nesitaikymą gauna per galvą, atkreipia į save dėmesį, bet nebijo, nes žino, kad yra geriausias. Talentingas, imlus, įžvalgus, niekšiškas, įžeidus, įsimylėjęs, mylintis visą gyvenimą (neištikimai).

Nesinori labai spoilint, kas ten ką myli, na, bet jo mylimoji – išskirtinė mergina, deja, gimus per anksti savo laikmečiui. Protinga, apsiskaičius, norinti skristi, o savo aplinkai tokia, kurią reikia supakuoti, sutramdyti, uždaryti. Kas galėjo būti blogiau, nei per anksti gimti protinga moterimi? Gal nebent tik specialiai misijai – įkvėpti menininką, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų.

Per romaną eina ir dabarties linija, kurioje minima paslaptinga, nuo visuomenės slepiama Mimo skulptūra. Aišku, skaitytojas visą knygą nekantrauja “pamatyti” skulptūrą, kuri pamačiusius veda iš proto, bet vietom man ta linija labai jau per arti davinčio kodo gralio “paslapties”, kad net kažkiek pradeda erzint. Na, bet romano pabaigoje autoriui viską atleidžiu, mano akim, gerai jis ten viską išrišo, pas Dan Browną nenugarmėjo. Gera pabaiga, patiko man. Nepavyks išgooglint, bet tikrai galėsit įsivaizduoti, liesti žodžiais ir žavėtis.

____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Gelmės”

Pilkosios bitės

Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.

Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.

Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Pono Linio dukraitė

Vis aplinkoj skaičiau pagyras šiai mažulytei knygelei su suknele ant viršelio, net atrodė, na, kas ten gali būti tokio stebuklingo, kad visi skaitytojai tokie sužavėti lieka. Ir pati likau apžavėta. Dar viena knyga, kur su labai mažai žodžių, labiau per nutylėjimus ir niuansus papasakota ir žmonių gyvenimo istorija, ir istorijos tarpsnis, ir skauduliai, ir vienatvė, ir nuostabi draugystė, kuriai užtenka, kiek ten – keturių gal žodžių? Ir kaip visą laiką, iki paskutinio puslapio išlaikoma paslaptis ir intriga. Puiki! Labai rekomenduoju.

Palikimas

Su pasimėgavimu perskaičiau Miguel Bonnefoy “Palikimą” – trumputis romanas, kuriame sutalpinta šitiek istorijų! Prasidėjusi Prancūzijos vynuogyne, kurį užpuolus vynuogių ligoms, su vieninteliu vynuogės sodinuku rankose palieka jo paveldėtojas, ji ten pat ir baigiasi, tik sugrįžta išvykusiojo palikuonis, pabėgęs nuo baisaus režimo Čilėje. Prancūzų migracija į Lotynų Ameriką buvo visiškai negirdėta tema – užsienyje gimę prancūzai gaudavo Prancuzijos pilietybę ir apie savo nematytą tėvynę, kaip ir Amerikos lietuviai, prisisvajodavo pačių gražiausių svajonių ir net jautė pareigą už ją kariauti pasauliniuose karuose, iš kurių, jei pasisekdavo grįžti, tai jau be svajonių ir iliuzijų. Ir taip net kelioms kartoms tenka patiems išbandyt Senąjį žemyną savo kailiu.

Na, o kur Lotynų Amerika, ten ir magiškasis realizmas, taip subtiliai sudozuotas, kad kaip saldainis tiesiog – mane tokiu saldainiu visada galima papirkti. Nors marketinginiais tikslais visur minimas Marquez, o aš, žinia, tokių referencijų labai nemėgstu, nes dažniausiai nuvilia, tai šiuo atveju mano lūkesčiai nepasitvirtino – autoriui kuo puikiausiai pavyko susidoroti su pasakojimu, tad toks gretinimas gali erzint nebent jį patį. Taigi, labai rekomenduoju šią vienu įkvėpimu perskaitomą istoriją, kurią prisimenant, atrodo neįtikėtina, kiek daug ten sutalpinta meilės, ir žiaurumo, ir drąsos, ir net keistai persikreipusi viršelio pelėda.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”