Su Mokše tai buvo taip. Vieną vakarą pradėjau skaityti vaikams, perskaičiau keletą skyrių. Viskas prasideda nuo to, kad vienas berniukas nusprendžia sulaužyti visas mokyklos taisykles. O, ne! Skaitydama galvojau, ar tikrai tinkama knyga skaityti mano berniukui, kad kartais paskui taisykles pradės laužyti ne vienas berniukas, o mano berniukas. Tai su tokiom abejonėm nuėjau miegot, galvodama, kad gal reiktų kažkaip išvengti taisyklių laužymo knygos skaitymo.

Kitą vakarą tiesiog sužinau, kad kažkaip ir neteks tos knygos sūnui skaityti garsiai, nes kol buvau darbe, iš mokyklos grįžusi vyresnioji dukra ją pati perskaitė. Tai va. Dar paaugs ir galės pats perskaityti. Manau, kad apie knygos gerumą galima iš to ir spręsti, net neklausti, kokia mano nuomonė. O į klausimą, ar patiko knyga, atsakė, kad patiko.

Tik man kažkaip tas mokyklos pavertimas “mokše” nelabai – aš tai nesuratau, kad “mokšė” yra mokykla, mano dukra irgi pamačius knygą, klausė, kas ta “mokšė”. Mes mokyklą vadindavom “šūle” (Die Schule), nežinau, gal jūs vadindavot “mokše”, ką?