Po 2025 metų knygų mugės buvo užėjęs toks savotiškai skaitymo blokas, nu, kažkaip ir vieną knygą bandžiau, ir kitą skaičiau, ale kažkaip be didelio malonumo, kol ištiko mane Jon Fosse “Trilogija”. Knygą sudaro trys apsakymai/novelės, kurie, kaip vėliau perskaičiau internete buvo išleistos su gan dideliais tarpais viena nuo kitos, kol sugulė į trilogiją. Perskaičius knygą net pagailėjau visų trijų atskirų novelių skaitytojų, kuriems teko niolika metų laukt nuo vienos knygos iki kitos, nes, man pasirodė, kad suprast šią istoriją po vieną gabalą tikrai turėjo būti labai sudėtinga (na, aišku kitaip skaitės).

Istorija prasideda pasakojimu apie du įsimylėjusius jaunuolius, kuriems likimas nepagailėjo išbandymų labai jauname amžiuje. O dabar dar ir paskutines dienas skaičiuojantis nėščiosios pilvas visiems bado akis ir trukdo jaunai būsimai šeimai kur nors prisiglausti. Niekam neįdomu – nereikėjo prisidirbt, maždaug. Skaitytojui nenutuokiant autorius įbruka užuojautos perspektyvą – gaila dviejų benamių, šalta, lyja, nėr kur prisiglaust, bet kažkaip vis dėlto vis pavyksta, nors nelabai aišku, kaip, tai laivė plaukti atsiranda, tai kampas prisiglausti. Verčiant puslapius ima aiškėti, kaip Aslė (vaikinas) tas ištikusias negandas sprendžia, ir autorius po truputį verčia skaitytoją permąstyti nutikusią istoriją ir išbandyti savo empatiją. Koks nusikaltimas? Kokia už jį bausmė? Kaip ji sekioja nusikaltėliui iš paskos? O kodėl vis tiek kažkaip tų herojų gaila, nors gal nebelabai yra ko begailėt?

Trečioj knygos daly – mes visi ateity, dairomės atgal, bandom įmint Alidos (merginos) mįslę, suprast jos “išgelbėtą” likimą. Viskas lyg ir pasakoj – visiškoj nevilty atsiranda pažįstamas geradaris, pasišovęs garbingai ištiesti ranką, bet pamažėl saldūs žodžiai išvirsta grasinimų užuominom, o pagalba – savotiška vergija – nieko nebūna nemokamo. Ir tik minčių niekaip neatimsi, nors kūnas dirba darbus, laiko ūkį ir gimdo gelbėtojo vaikus, mintys įsikibę jaunystės meilės, savotiškai pasilikę ten, kur likimo užgaida prieplaukoj jos laukė mylimojo ženklas, apkabinęs visam likusiam tarp žmonių vienišam gyvenimui. O nudirbus darbus, lyg būtų suskaičiuota, kiek skolos reikėjo atidirbti – galima tiesiog dėt tašką. Gyvenimui.

Fosse sunku nupasakot, geriau į jo tekstą pasinerti ir pasiduoti srovei. Taip gražiai viskas susidėlioja, nors ir ne viskas išaiškėja, bet, ar turi viskas būt aišku? Labai gražus tekstas, puikus vertimas, rekomenduoju, jei jau skaitėt Fosse ir patiko, ar šiaip mėgstat, kai ne viskas tiesiai, ne viskas aišku, bet taip gražiai parašyta. Jei nelabai patinka mistiški neaiškūs, vaiduokliški personažai, gal susilaikykite, yra gi ką skaityt, kam be reikalo erzintis.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”