Kai KŽG parašė apie Salinger’io mirtį, akys tai laikrašty, tai internete vis užkliūdavo už straipsnių apie jį. Ar žinojot, kad išpopuliarėjęs jis baisiausiai nekentė to populiarumo ir paduodavo į teismą bet ką, kas negerbdavo jo sprendimo vengti viešumo?

“There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.”

Toks slapstymasis, aišku, dar labiau kurstė ugnį ir norą lįsti į jo gyvenimą. Buvo net manoma, kad jis leidžia knygas kitu vardu. Septintam dešimtmety sklandė gandai, kad William Wharton, parašęs knygą “Birdy” (lietuviškai išleistas “Paukštukas”), yra būtent Selinger, bet tai buvo kito rašytojo pseudonimas.

Knygos “Catching in the Rye” (o kur čia ta bedugnė?) keletą metų laikė stalčiuose, nes bijojo masinių bėgimų iš mokyklų. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Deja, Amerikos mokytojai teigia, kad nebesulaukia tokios reakcijos iš paaugliųkaip knygai išėjus, nes dabartiniai paaugliai jau susiduria su kitokiomis problemomis – saugaus sekso, politinio korektiškumo, daugiaetniškumo ir kitais “-umais.”

Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” autorius.

Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.

K.Ž.G