Truputį grįžau į pasaulį, kai tau vienuolika-dvylika. Paskaičiau gražią Judy Blume knygutę Are you there, God? It’s me, Margaret. Knygos posakis prilipo ir ne knyginiame gyvenime. Jis buvo parodijuotas multike South Park (Are you there, God? It’s me, Jesus), visose kitokiose situacijose ir mano mėgstamam seriale Grey’s Anatomy, kur Addson savo lifto dievui sako: “Are you there elevator God? It’s me, Addison.”

Na, bet čia visai aš į pievas. Margaret – mergaitė, kuri ruošiasi suaugti, laukia, kol pradės bręsti ir kartu bando atrasti religijos vietą savo gyvenime. Nes ji yra “no religion”. Jos mama katalikė, o tėtis – žydas, dėl ko jų šeimos nepripažįsta seneliai iš mamos pusės. Tėvai nusprendė, kad dukrelė pati sugalvos, kokia religija jai priimtinesnė, kai užaugs, o tai pasirodo besąs labai sunkus darbas.

Vis dėlto Margaret kalbasi su dievu, tuo tikruoju, kuris neturi nei religijos, nei vardo. Kalbasi ji apie tai, kaip nori greičiau suaugti, kaip laukia, kad užaugtų krūtys ir prasidėtų mėnesinės. Na, sakau, tikrai grįžau į tą amžių. Tiesa, man būnant Margaret amžiaus teko visai kitokie brendimo galvosūkiai, bet ne pro šalį prisiminti savuosius ir prisiminti, kaip jaučiaisi bręstantys žmogeliukai. Smagi knygelė, paskaitykit, kai vaikai priaugs iki paaugliško amžiaus.

|are you there?|