Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.
Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?
Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.
Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?
knyguziurkes.com 