Knygos autorius – poetas Artur Dron, kurio nebespėjau pagauti autografui ant jo eilėraščių knygelės “Čia buvome mes”, knygelės, kurią pasiėmiau skaityti paraleliai su “Hemingvėjum”, nes šios dvi knygos kalba viena su kita, viena už kitą ir viena per kitą. Ir jaučiu, kad pastarąjį mėnesį pradedu kartotis, bet taip ėmė ir pabiro puikios knygos, tos kur už širdies griebia, tos kur skauda, kur stringa gumulas gerklėj.

Man net pačiai keista rašyti, bet man ši knyga tikriausiai yra gražiausias tekstas, kokį esu skaičiusi apie Dievą. Tikriausiai Artur Dron apie jį kalba taip, kad man tiesiai į širdį ir tie žodžiai tokie paprasti, kad ten nei pridėsi, nei atimsi. Tai tai yra Dievas iš apkasų, pats tikriausias, tas, kurio žeminėje klausiama, “kur esi ir kaip gali šitai leisti?”. Dronio Dievas, kuriuo tikiu, yra karą kenčiančiame kūne. Kūne, kuris yra durys ateiti į šį pasaulį ir jį palikti. Skaitykit Dronį, aš net nemoku atpasakot, kaip jis nuostabiai rašo. Galiu tik skaityt ir bliaut.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip autorius rašo skyrelį “Didvyrių nekeičia”. Kaip jį skaito skaitytojai. Ne apkasuose – ant sofų, šiltoj lovoj. Jame kalbama apie didžiulę rotacijos problemą Ukrainos kariuomenėje. Tokio nepatogumo tema, taip tiesiai išsakyta, kad net man norisi sukti akis į šalį – kokie greiti mes šaukti “šlovė didvyriams”, paskaičius liežuvis nebesiverčia. Niekas nenori ištraukti didvyrio kortos. Mes jus šlovinsim, jūs tik neprašykit susikeist su jumis vietomis. Mes jums siuntinuką atsiųsim, oi, nutolom nuo karo – nebesiųsim nieko, nebeaukosim, nusuksim akis, nes pavargom nuo karo, nors net nekariaujam. Jūs jau profai, kokia čia iš mūsų sofos karių nauda…

Žodžio meistras. Puikus. Tiesiog.