Knygą pasičiupau knygų mugėj, nes kaip tik stende stovėjo autorė, pavarčiau ir susigundžiau.

Kas patiko? Patiko knygos pavadinimas, knygos tema, teksto išdėstymas (pastraipos pirmasis žodis neatitraukiamas nuo krašto ir dideli tarpai tarp pastraipų), jei ne į temą, tai dar man patinka autorės šukuosena ir tai, kad ji tokia biškį patrakus.

Kas nelabai? Na, nors interviu autorė Audronė Urbonaitė mini, kad knygą skaityti paprasta, o nagrinėjama tema nėra paprasta, tai sutikčiau tik su antruoju teiginiu. Skaityti man nebuvo labai paprasta, nes… po trečdalio knygos nusibodo. Labai paprastai – kai skaitau įdomią knygą, tai vagiu kiekvieną minutę paskaityti, o čia knygos vos ne vengiau. Kadangi mokausi nepatikusias mesti į šoną, tai jau taip ir ruošiausi padaryti, bet paskui kažkaip, ai, tempiau tempiau, su pravertimais ištempiau iki galo.

Kokia gi ta tema? Labai autobiografinė. Autorė labai didžiuodamasi išsiunčia savo penkiolikametį sūnų mokytis į užsienį, bet tai darydama net nenumano, kad jos vaikas užaugs kitokioje aplinkoje, niekada nebegrįš (tikriausiai) ir visi su tėvyne susiję reikalai jam bus visiškai svetimi, na, o kad nebūtų lietuviškai mamai per mažai dar sukurs šeimą su kitataute, ne šiaip kitataute, bet kinų kilmės, tad ir jos pusiau lietuvė lietuviškai šnekanti anūkė turi azijietišką išvaizdą. Tarp tokių žmonių (vyro ir žmonos, jau nekalbant apie jų tėvus) visada bus kultūrinis nesusipratimas, nesuprantama ir visiškai kitokia kolektyvinė pasąmonė ir visokie kitokie iššūkiai (arba problemos), kurias ir bando A.Urbonaitė paliesti, įsigilinti, apie jas papasakoti. Ar Lietuvoje ką nors dar stebina tautų ir rasių maišymaisi? Manau, kad vis dar. Ir labai. Ir visada bus. Ne tik Lietuvoje.

Vietomis “Cukruota žuvis” labai vykusi (net pabraukiau kelias vietas), bet mano dėmesio išlaikyti iki pabaigos jai nepavyko.