Tag: A.Kivirähk

Jaujininkas

~ kzL ~ Leave a comment

Skaitydama Andrus Kivirahk aš, kaip tūla lietuvė, pavydžiu estams ir galvoju, kodėl niekas pas mus taip neparašo suaugusiems. Kol parašiau sakinį, prisiminiau, kad vaikams, paaugliams ir, na, gerai, ir suaugusiems vaikams taip parašė Kotryna Zylė. Na, gerai, gal tada galima labai ir nepavydėt, bet vis tiek.

Andrus Kivirahk yra pats tikriausias teksto žogliruotojas, skaitytojui belieka tik išsižiojus stebėtis, kaip nė vienas kamuoliukas nenukrinta, o kai jau atrodo, kad daugiau kamuoliukų valdyt neįmanoma, jis paima ir išsitraukia dar vieną. Akys net raibsta nuo žodžių, fantazijų ir sarkazmo. Man tas juodas humoras ir yra Kivirahk tekstų vinis, be jo tikriausiai užmigčiau skaitydama arba tai būtų eilinis tekstas apie eilinį kaimą, kaip ir pas mus. Visi skaitytume, vartytume akis ir, ai, tiesą pasakius, tikriausiai net neskaitytume. Beje, susitikime, kuris bus už kokios savaitės žadu autoriaus paklaust, ar rašydamas jis juokias, tai prašau nepavogt mano klausimo.

O knygoje tai vagia visi – žmonės ir nežmonės. Jokios senovinės didybės, patoso ir aukštų praeities moralės normų pavyzdžių knygoje nerasit, tik tamsų (nes lapkritis), gyvybei pavojingą (nes tyko dvasios visokios nudaigot) kaimą. Labai gerai man skaitosi tas labai žemiškas, net purvinas paprastų estų kaimiečių gyvenimas. Reikia išgyventi atšiauriomis sąlygomis, tai nėr kada graudentis, reikia tiesiog suktis iš padėties. Jei reikia, tai ne tik velnią išdurti, bet ir dievą. O svarbiausia tai nakčia nesiliest nuviliojamam sladaus balselio ir neišklyst kur iš kelio, kad gyvenimas ir jo nuotykiai per anksti nepasibaigtų kokioj pelkėj.

Smagus skaitinys, būtinai paskaitykit ir prisidėkit prie pavyduolių (estams) klubo.

____________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Aukso žuvys”.

Viršelis – kosminis!

Jei dar neskaitėt pirmos autoriaus knygos – apžvalga čia.

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

~ kzL ~ Leave a comment
Tai bent pakliuvau į pasaulį – vaizduotės, praeities ir dabarties miksą, pasaulį, kuris išgyveną lūžį ir pabaigą, pasaulį, kuris egzistuoja tarp pasakos ir realybės. Būtent tarp, nes tiek tie, kurie pasakoje, tiek tie, kurie realybėje yra tiesiog kvailiai, nes nepripažįsta nieko, kas yra už jų realybės ribų. Tikriausiai dabar pagalvojot, ką čia per velnius rašau. Bet toje knygoje tikra ir velniava dedasi, tikrai.
Knygos veiksmas vyksta laike, kai Estija susuduria su geležiuočiais, ir estai iš laukinių ir pagonių tampa krikščionimis. Vos keli paskutinieji estai likę miške ir vis dar moka gyvačių užklabėjimus. Vienas jų – Lėmetas, pagrindinis mūsų herojus, vienas iš tų gyvenančių tarp dviejų realybių ir atstovaujantis kažkokį savotišką knygos “sveiką protą”, jei taip galima pavadint. Jis ironiškai žiūri tiek į ateinančius pokyčius, tiek į praeities garbinimą, jis toks savotiškas to meto “šiuolaikinis žmogus”, kalbantis šiuolaikine kalba, žinantis ne tik gyvačių kalbą, bet taip pat suvokantis evoliuciją ir panašius reikalus, pvz., kur evoliucijos grandinėje stovi žmogbezdžionės ir ar jos turi reikalų su bezdžionėmis. Aha, įsivazduokite viduramžių estą, kuris yra matęs bezdžionę.
Ši knyga labiausiai ir žavi tuo senovės-dabarties-pasakos pynimėliu, kurį skaitai supintą į nuotykinę istoriją. Ir dar ironija ir pašaipos, kurios trykšta iš kiekvieno miško šaltinio. Žodžiu, jei skaitytojas pasiruošęs dalyvauti vaizduotės be suvaržymų puotoje, tai knyga kaip tik jam/jai.
Kas man labiausiai kliuvo knygoje – vietomis gal per daug ištęsta ir užsižaista su kai kuriais dialogais, tai atitrūkau nuo siužeto ir biškį vietom buvo nuobodoka, galvojau, vaikštom po mišką, šnekam su gyvatėm ir kas toliau? Bet nuo vidurio viskas taip gerokai įsibėgėja ir nuo tos pusės suskaičiau viską per dvi dienas, nes buvo ir smalsu ir įdomu, ir net sunku atsitraukt, tai džiaugiaus, kad daskaičiau iki to vidurio.
O šiaip skaitant vis galvojau, ar lietuviai galėtų kažką panašaus parašyti apie mūsų didingą senovę, kur kokioj pilyje lėbauja kunigaikščiai, Gediminas visai negerbia ir neklauso žynio, išaiškinusio sapną apie geležinį vilką, o Birutė nuo savo aukuro pabėga į mišką su medumi kvepiančiu lokiu. Maždaug tokio siužeto galite tikėtis. Jei atrodo kaip visiška nesąmonė, geriau ir neprasidėti.