Tag: A.Bronsky

Barbara nemirs

~ kzL ~ Leave a comment

Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.

Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.

Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.

Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.

Šukparkis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Totoriškos virtuvės aštrumai

~ kzL ~ Leave a comment

Patikusių autorių naujas knygas į rankas imu su savotišku nerimu – ar pasisekė autoriui, ar pavyksta išlaikyti aukštai užkeltą kartelę? Taip nesinori nusivilti… O dar “prisiregistruojant” su nauja knyga goodreads užmačiau toli gražu nežibantį bendrą knygos vertinimą. Ramiai atsikvėpkit, kaip kad atsikvėpiau perskaičius knygą. Alinai Bronsky vėl puikiai pavyko papasakoti dar vienos moteriškės gyvenimą.

Knygos perspektyva labai įdomi – viskas pasakojama iš Rozalindos, gūdžiu sovietmečiu gyvenančios totorės pozicijos. Tai va, kaip ponia Rozalinda supranta pasaulį, tokiame jame skaitytojas ir gyvena – be jokios galimybės pasitikrinti tikrovę ir Rozačkos pasaulio supratimo adekvatumą. Taigi gaunasi, kad skaitytojui kažkuriam puslapį užsidega ir pradeda mirksėti signalinė lemputė, kuri priverčia atsitraukti ir atsitapatinti nuo pagrindinės veikėjos ir viską skaityti tarp eilučių. Knygoje gal tik pora pastraipų, kur autorė duoda galimybė pasitikrinti, ar kitoks pasaulis dar nenustojo egzistavęs.

O Rozalinda jus tikrai, bent pradžioje, suvartys savo nepalaužiamu teisumu. Buvusios tarybinių vaikų namų auklėtinės tikslas labai aiškus – visais įmanomais būdais lipti iš skurdo ir kabintis į gyvenimą. Tikslas visada pateisina visas priemones! O turintys kitokius tikslus papraščiausiai yra skystablauzdžiai ir menkystos. Netgi nuosavas vyras ar duktė, šie tai ypač, juk po šitiekos gyvenimo kartu juos pažįsti kaip nuluptus ir viską apie juos žinai. Gal šiek tiek vilčių teikia anūkė – šiai dar galima ištiesinti ir nugarą, ir žvilgsnį.

Likau sužavėta autorės pasirinkta protagoniste ir būdu atskleisti Rozalindos charakterį, ją supančių žmonių ir jos pačios dramą. Ypatingai surezonuoja, jei tokį žmogaus tipažą atpažįsti pažįstamuose, nes tai yra savotiška galimybė pabūti tokio žmogaus galvoje ir jo akimis pažvelgti šį lūzerių (išskyrus patį asmenį) pasaulį, kurį žūtbūt reikia paremontuoti pagal savo paveikslą – vienintelį teisingą.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Tikriausiai būsiu perskaičius savo metų knygą (nors nelabai atsimenu, su kuo ši konkuruoja). Žinoma už kelionę laiku dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Paskutinė babos Dunjos meilė

~ kzL ~ Leave a comment

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.