Tag: A.Baricco

Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Jaunoji nuotaka

~ kzL ~ Leave a comment

jaunoji-nuotaka-1

Į Baricco žiūrėti objektyviai po “Šilko” yra labai sunku. “Šilkas” yra tokia šventoji aureolė, kuri autorių visaip pateisina iš išteisina ir priverčia vėl ir vėl prie jo sugrįžti. Aš jau beveik buvau pasižadėjus nieko Baricco nebeskaityti, nes vis tiek už “Šilką” nieko geriau nebuvo, na, gal tik “Novečentas”, tik jau nelabai ir atsimenu, kuris pirmiau buvo. Bet visus mano planus sujaukė biblioteka, kur štai lentynoje puikuojasi “Jaunoji nuotaka” ir tokia visai nestora, kad gal imsiu ir perskaitysiu, nes neužims gi daug laiko.

Skaičiau ir man tokie dviprasmiški jausmai sukosi galvoje: skaitau ir įdomu, ir mėgaujuosi, labai įtraukė ta tokia mistiška atmosfera, knygos veikėjai tokie kažkokie nežemiški, tik vienu kojos piršteliu liečiantys grindis, tokie, kokiais gali būti tik nepančiojamas šios žemės kasdieninių išgyvenimo rūpesčių, t.y. labai turtingi. Ir laikas toks išplaukęs, nesuprasi, ar amžiaus pradžia, ar pabaiga, gal net nelabai ir svarbu. Ir gena smalsumas sužinoti, kaip viskas baigsis, kaip autorius išsisuks iš šito mistinio rūko. O išsisuko kuo papraščiausiai. Nebūtinai taip, kad man labai būtų patikę. Sakyčiau, lengviausiu būdu. Taip kad pabaigos neužskaitau. Negražu murkdyti skaitytojus mistinėje migloje, o paskui vienu mostu atitraukti užuolaidą, uždegti šviesą ir pareikšti, kad spektaklis baigtas, skirstomės.

Nepaisant neužskaitytos pabaigos, knyga vis tiek turi kažką tokio, kas įstringa ir išlieka. Būtina perskaityti Baricco fanams. Niekaip nerekomenduoju teisingos meilės (kad ir ką tai reikštų) propaguotojams, ištvirkusios tautos gelbėtojams ir griežtų pažiūrų piliečiams alia Širinskienė ir pan.

Mergaitė su degtukais

~ kzL ~ Leave a comment

fireMergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.

O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?

Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.

fire2

******

P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.

Mano knygų 100 (itališki penki šeši)

~ kzL ~ 4 Comments

Prisiminiau, kodėl Garsiausios XXa. pabaigos knygos buvo kažkas toookio. Juk pirmuosiuose leidimuose buvo neregėtas negirdėtas dalykas – skirtukas! Skirtukas knygą paversdavo neįtikėtina vertybe 🙂

Du Šilkai

Visų A. Baricco knygų nesu perskaičiusi, na, tos paskutinės nesu skaičius, bet iš skaitytų  pačios pačiausios man yra Šilkas ir Novečentas. Namuose radau du šilkus 🙂 Du atsirado sujungus į vieną dvi bibliotekas: mano ir brangiojo. Tai ir Šilkai kartu susiglaudę lentynoj stovi myluodami vienas kitą. Vienas pirmojo leidimo su skirtuku (1998 m.), antras tikriausiai antro ar kažkelinto kito (2002 m.).

Šilke Baricco nedaugiažodžiauja, dėl to daug vietos prisigalvojimams. O kai tekstas trumpas, tai nespėji labai nuklyst. Ant skirtuko pieštuku gabaliukas mano rašto ir gabaliukas tuometinės mano sugyventinės – su paslaptingais skaičiais – 8, 59, 63, 64, 71, 86, 89, 97, 98, 100, 105… Puslapiai. Brangūs mano knygų skaitytojai, visada palikite savo ženklą mano knygose – man taip miela jus prisiminti…

Iš 64:

-Kas čia?

-Voljeras.

-Voljeras?

-Taip.

-O kam jis?

-Nagi prileidi jį pilną paukščių, tiek, kiek gali, o paskui, vieną dieną, kai tau staiga kažkas pradžiugina širdį, plačiai atlapoji jo vartus ir žiūri, kaip jie skrenda.

Yra dar toks gražus Šilko leidimas. Vis pavarvinu seilę…

Novečentas. 11 psl. “Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas.”

Užburianti istorija apie pianistą.

|*|