“That’s what you’re looking for as a writer when you’re working. You’re looking for your own freedom. To lose your inhibition to delve deep into your memory and experiences and life and then to find the prose that will persuade the reader.”
Philip Roth apie geriausias savo knygas čia.
O aš, žinai, dabar jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime Raudonkepuraitė, kuri eina mišku ir mato, kad štai ant takelio stovi vilkas ir šiepia dantis, ir galvoju, ką man čia su tuo vilku daryti, spausti “escape” ir dingti iš šito žaidimo, pasirinkti kokį kitą takelį, bėgti, o gal prisiminti pažadą sau, kad turiu išmokti mesti nekabinačias knygas?
Iš tikro tai stoviu “Vilkų menėj” (Wolf Hall, jei ką) ir bandau suprasti žaidimo taisykles, jau 6 valandos klausymo, o taisyklių vis dar nelabai suprantu. Tada pagalvoju, kad gal nelabai suprantu anglų kalbos, na, yra tokių nepaklausomų knygų, gal įskaitytojas nemoka skaityti? Pasiimu popierinę knygos versiją ir matau, kad skaityti iš viso nepaskaityčiau, tad klausausi toliau. Sunkiai. Dažnai būna, kad nesuprantu, kas knygoje kalba, nes autorė ištisai naudoja “jis”, o kas “jis” toks neina iš nieko suprasti. Žodžiu, su klausymu labai paprastai – tiesiog atsijungi – klausai, ale nieko negirdi. Ir tema, galvojau, siaubas, gal man visai neaktuali, todėl taip neįdomu, bet gi Ken Follet tai apžavėjo, o jo knygos gi visiška fiction.
Mane vilkai tikriausiai sudraskys. Ar yra juos įveikusių?
Antras Bookeris ir antra mano nesėkmė (vis dar nepasidaviau, bet tikrai nežinau, kaip bus)?
Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:
Knyga skirta:
– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)
– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė
– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius
– per rimtai žiūri į gyvenimą
– per rimtai žiūri į save
– yra per daug blaivininkai
– galvoja, kad yra padėčių be išeičių
– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais
– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau
– ir t.t. ir panašiai.
Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.
Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.
Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…
Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.
“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos 😉 ).
Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.
Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.
Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo, yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką
Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):
“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius. Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka. Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”
Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia. Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.
K.Ž.G
aš vėluoju pasigirti savo kalėdinėm dovanom. Vieną dovaną kalėdų senis nužiūrėjo iš blogo, o kitą paliko po egle knygyne “Humanitas”. Neblogas senis, blogą skaito.
gi šiandien pats fantastiškiausias žiurkų blogo gimtadienis! Trečias.
Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.
Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.
Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas – “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.
Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.
Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.
4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).
P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.
P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)
P.P.P.S. Viršelis labai į temą!
Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo
Keliom dienom pavėlavusi ir aš rašau metinę atsakaitą
Iš viso perskaičiau 52 knygas t.y. po vieną per savaitę (2009 – 46, 2010-71, 2011 – 50). Negaliu sakyti, jog rezultatas džiugina, bet situacija gana gera. Bet va, jei išjungčiau televizorių, tai ta situacija būtų dar geresnė. Bet tokių planų neturiu, nes be “Downton Abbey”, “Homeland” ir “The Girls” metai būtų mažiau įdomūs.
Iš visų perskaitytų 8 buvo negrožinės.
Kalbos: Angliškai 14, švediškai 34, lietuviškai 3, rusiškai 1.
Skaitytas knygas rašė 39 moterys ir 17 vyrų.
Formatas: Audio knygos 5, e-knygos 6, tradicinis formatas -42.
Nauji draugai :2012-aisias buvau pakviesta į book club, kuriame dabar skaitome H.Murakami IQ84.
Metų geriausia: Kai kovo mėnesį mano draugė K.Ž.L atsiuntė man M.Šiškin “Laiškų knygą”, buvo jausmas, kad geresnę knygą sunkiai ar rasiu šiemet. Ir buvau teisi. Man tai metų knyga, kurią visiems rekomenduoju, skolinau mamytei, rekomendavau pusseserei ir jau buvau besiregianti rašyti laiškus švediškoms leidykloms, kad nepražiopsotų, bet pamačiau, jog vasario mėnesį ji bus išleista švediškai.
Kitos labai geros
Mano metų knygynis įvykis maniškėje Baltijos pusėje – knygų mugė Göteborge, kur susitikau K.Ž.L
Mano metų įvykis lietuviškame Baltijos krante – Baltos lankos išleido M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”.
Naujas žanras: lietuviško termino nežinau, švediškas – album, pasakojimas, romanas iš cartoon strip. Buvau žiauriai skeptiška, bet tenka prisipažinti, jog buvau neteisi.
Nauji rašytojai: A.Kauffman – inovatorius su daugybe niekada negirdėtų idėjų.
H.Dunmore nuostabiai graži (“Spell of Winter” laimėjusi Orange prize ) ir elektriška (“Talking to the Dead”) proza.
Nusivyliau: Po “So We Came to the End” labai daug tikėjausi iš J.Ferris “The Unnamed”. Idėja pasirodė įdomi, bet pati knyga nuobodoka ir nepaliko jokio įspūdžio. Perskaičiau Booker Prize nominuota D.Levy “Swimming Home”, ir likau nieko nesupratusi. Gal tiesiog ne taip ir ne laiku skaičiau?
Skaičiau, bet nebaigiau. Prieš kiek laiko niekaip negalėjau numesti neperskaitytos knygos, užtat šiemet tai dariau gana sėkmingai ir tuo didžiuojuosi. Pradėjau skaityti Ayn Rand “Atlas Shrugged”, bet neužbaigiau. Tiek viena, tiek kita konfliktuojančios pusės yra taip nykiai vaizduojamos, kad charakteriai siaubingai plokšti, kad perskaičius trečdalį man baigėsi kantrybė, nors idėja man pasirodė labai įdomi.
“Fifty Shades of Grey” gauna akių vartymo nominaciją
Skaitymo geografija Savo pačios nuostabai daugiausia perskaičiau švedų autorių knygų (21), toliau seka UK (12), JAV (9), Rusija (4), Kanada (3), Lietuva (2), Prancūzija (1), Bulgarija (1).
Ploniausia, berods, 87 puslapiai M.Wadensjö “Gimdymo skyrius”, o storiausia L.Tolstoj “Anna Karenina”
Ko laukiu 2013-aisiais? Naujos I.Allende knygos “Maya’s Notebook” (balandžio mėn.), naujos S.Oksanen knygos ir knygos “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija” ekranizacijos (Režisierius Kenneth Branagh, girdėjau gandus, kad vaidins Kate Winslet).
Hilary Mantel, kuri, rodos, dar vakar laimėjo Booker premiją, dar kartą turėjo pasinaudoti planu A, tik šį kartą su Costa!!! Apie tai BBC. Komisija knygą pavadino “quite simply the best novel of the year”. Štai taip paprastai. Viskas, nebėr kada atidėlioti, dabar tikrai jau būtina skaityti Woolf Hall, o tada jau ir Bring up the Bodies.
Per 2012 m. perskaičiau 43 knygas. Visai neblogai! Iš tikrųjų šiemet mane išgelbėjo audio knygos – jų perklausiau net 18. Lietuviškai skaitytų – 17. O kai per peržvelgiu sąrašą, vaizdas toks:
Metų nepralenkamoji – Michail Šiškin “Laiškų knyga”
Labai labai geros:
Gregory Davis Roberts “Shantaram”
John Green “The Fault in Our Stars”
Tea Obrecht “Tigro žmona”
Barbara Kingsolver “The Poisonwood Bible”
Stieg Larsson Millenium trilogija
Jennifer Egan “Smogikų gaujos apsilankymas”
Knyga iš kitos perspektyvos ir labai rekomenduojama – Marjana Strapi “Persepolis”
Tikriausiai linksmiausia – Adam Douglas “The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy”
Nesusidraugavau ir nebaigiau – Julian Barnes “Flobero papūga”
Neverta sugaišto laiko – Audronė Urbonaitė “Cukruota žuvis”
Net neatsimenu, apie ką Undinė Radzevičiūtė “Frankburgas”
Kokia knyga yra tavo 2012 m. knyga?
Ačiū visiems ir gerų ateinančių metų!!!
The WordPress.com stats helper monkeys prepared a 2012 annual report for this blog.
Here’s an excerpt:
4,329 films were submitted to the 2012 Cannes Film Festival. This blog had 56,000 views in 2012. If each view were a film, this blog would power 13 Film Festivals
Jau Göteborgo knygų mugėje buvau užmačiusi brolių Grimų “Snieguolės” ir H.C.Andersen “Coliukės” naujus švediškus leidimus, bet kažkodėl tada nepirkau.
Užtat Kalėdų Senelis mano mažiams atnešė šitas dvi knygas.
Charlotte Gastaut iliustruotą “Coliukę” skaitom kas vakarą, bet, va, Snieguolę atidėjom ateičiai, nes Benjamin Lacombe iliustracijos labai sugestyvios ir gana tokios gąsdinančios. Aš iki šiol atsimenu kai kurias šiurpulį kelenčias S.Eidrigevičiaus iliustracijas, plokštelę su pasaka“Dvylika brolių juodvarniais lakstančių” ir t.t. ,tai B.Lacombe iliustruotos “Snieguolės” prieš miegą nelabai dar noriu skaityti.
Ch. Gastaut rytietiška iliustracijų estetika, B.Lacombe piešinių tamsi nuotaika (kažkuo primenanti T.Burton filmus) tarsi suteikia seniai žinomoms pasakom naujos gyvybės, sudeda akcentus kitokiose vietose nei cukruotos, išlaižytos, išskalautos Disnėjaus versijos.
K.Ž.G
Knowledge change life
knyguziurkes.com 