Šioji knyga man užkliuvo dar knygų mugėj, net norėjau nueiti į pristatymą, tik su kažkokiu kitu renginiu susidubliavo, taip ir likau nenuėjusi (o dabar taip gaila), tad kai “Tyto Alba” pasiūlė pasirinkti knygą dovanų, tai jau žinojau, ko noriu. Ačiū leidyklai.

Mintis, kuri pastoviai sukosi galvoje skaitant buvo, kad šitą knygą kokiu nors būdu reikia įtraukti į mokyklos programą ir net nežinau, ar labiau į istorijos, ar literatūros. Gal  istorijos? Šita knyga užpildė tokią, sakyčiau, pustuštę nišą mano galvoj, o ta niša vadinasi Lietuvos žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prieš karą, žinoma. Ir prieš holokaustą.

Knyga prasideda (ir šiaip ji yra nuostabiai išleista, su nuostabiomis Marko Kanovičiaus (kiek randu internete – ne giminaičio) grafikos iliustracijomis – vien į jas gali žiūrėti ir žiūrėti) žodžiais apie žydų motinas, užduoda tokį gražų toną knygai, juk žydiškoji linija eina per motinas, o žydų motinos man atrodo stebuklingos, nes taip moka išskirti ir išaukštinti savo vaiką, gal net išsvajoti/išpranašauti jo ateitį. Taigi, nors knyga autobiografinė, o autorius vyras, iš tikro moterys – autoriaus mama ir senelė Rocha-Samuraj (kas per pravardė!) yra patys ypatingiausi ir svarbiausi veikėjai. Tokia tad ir autobiografija – pro stalo lygyje esančias vaiko akis apie aplink besivyniojantį labiau šių moterų, o ne savo gyvenimą.

Beveik visas veiksmas vyksta Jonavoje ir pasakojimas užsimezga dar gerokai prieš gimstant pasakotojui, XX a. pradžioje. Koks buvo miestelis, kas jame gyveno (žydai, žinoma), kuo gyveno, kuo tikėjo (Dievu, žinoma, ir dar kartais Leninu) ir kuo nepasitikėjo (Smetona), ko niekada neleido sau pamiršti (kad ne savo žemėj gyvena), kokia kalba kalbėjo, kokias mokyklas lanke (jidiš ar ivrito), kokius amatus turėjo ir sinagogas kokias (atitinkamai pagal amatus), kokie vargšai ar turtingi buvo, kaip vaikai emigravo į prancūzijas ir amerikas. Visa prieškario žydų kasdienio gyvenimo istorija. Paskaityk. Prisiminkim.

Keletas žydiško gyvenimo gabaliukų:

-Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio, – ramino mane senelė.

-Visa tai niekai! Juk gali kada nutikti stebuklas ir Viešpats Dievas išvys iš ten [Jeruzalės] turkus kartu su arabais ir surinks mus iš viso pasaulio Pažadėtoje žemėje. Visus, išskyrus, žinoma, tave. Tu juk, Šmule, ne žydas, o cicilikas.

-Ar jūs bent suprantate, ką sakote? Du žydai tarpusavyje susitarti negali, o jūs apie tūkstančius, padaugintus iš tūkstančių. Kad žydai normaliai gyventų, juos būtina kuo nors atmiešti – ar lietuviais, ar lenkais, ar kinais, ar negrais. O jūs sakote: “Viešpats surinks visus kartu…” Didesnio balagano negaliu nė įsivaizduoti.

***

–Jeigu [kreipiesi] į Viešpatį dievą, tai štai ką aš tau, drauguži, pasakysiu. Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais. Juk nuo tokio nesuskaičiuojamo kiekio prašymų galima ir išprotėti.