Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Turnė

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą, manyčiau, įdomiausia skaityti autoriaus draugam, ypač tų pačių turnė dalyviams. Nes ten apie juos, jų linksmiausios ir labiausiai išprotėjusios gyvenimo situacijos ir nuotykiai. Na, o nesusijusiems skaitytojams tai nosies kyštelėjimas į XXa. pabaigos muzikantų gyvenimo užkulisius, kuriuose jie labai rimtai ruošiasi tuoj tuoj susitikti su mumis, jų fanais. Na, ir dar proga pasijuokti iš bajerių ir prisiminti savo pačių tūsus ir eiliniam piliečiui nepakeliamus daugiadienius džiaugsmus, jei turėdavot sveikatos tokius turėti.

Į knygos vidurį knyga sunkokai puškuoja į tą aukščiausią tašką, nes, na, kas gali paįvairinti eilinę dieną, į kurią įvažiuoji nieko neatsimindamas iš vakarykštės dienos. Na, nebent dar didesnis laisvas krytis į finansinį minusą, kuris, galima sakyti, tobulina sukimosi iš padėties kūrybiškumą. O skaitytojui gal pradeda kilt klausimas, kuo gi visas šitas nesibaigiantis tūsas baigsis, nes ir nebefaina darosi, ir nejauku, ir visi jau nori namo.

Be viso paviršinio humoro, girtuoklystės ir linksmybių, pasimato ir kita muzikantų gyvenimo pusė – kaip išbūt kartu, kai nebesigroja, kai išsiskiria nuomonės ir įsivaizdavimai, kai jau visai nebesmagu kartu ir pradeda viskas erzint, bet kažkaip ir gaila viską mest, nes gaila įdirbio. Kažkaip ir nieko kito daryt nelabai moki.

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad trumpai. Per šią knygą už tai atradau repuotas autoriaus istorijas, kurių ir eisiu paklausyt, kol atkeliaus ir naujausia knyga “Voyage voyage”.

Repuota istorija you tube:

“Kruvino pusplyčio paslaptis” https://www.youtube.com/watch?v=CU5jZ4_LEk4

Kitas galit spotify rast. Visai gerai klausos.

Dangus ir pragaras

~ kzL ~ Leave a comment

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Ką veikti muziejuje

~ kzL ~ Leave a comment

Kai pamačiau, kad bus Aistės Paulinos Virbickaitės knyga “Ką veikti muziejuje” labai apsidžiaugiau. Esu klausiusi du Aistės Paulinos meno istorijos kursus ir taip patiko, kad mielai pakartočiau. Už tuos kursus knygos autorei esu labai dėkinga, nes gavau labai daug žinių labai smagiu formatu, o taip pat atsikračiau nežinojimo komplekso, nes Aistė Paulina kažkaip tą nežinojimą dekompleksuoja.

Taigi, kadangi lankiau kursus, tai knygos temos nebuvo visiška naujiena, gal toks smagus perbėgimas akimis apie tai, ką jau esu girdėjusi, o taip pat pasinėrimais į tai, kas pas Aistę Pauliną yra įdomiausia, kas yra jos stebuklingas sėkmės receptas – viską papasakoti per kvapą gniaužiančias istorijas, kurių galėtum klausyti per visą naktį. Žodžiu, Šachrezada, ne kitaip.

Na, o kaip ten su tais muziejais? Perskaitę Virbickaitės knygą, žinosite, kaip muziejuose nepasimesti, nepasiklysti, o svarbiausia – neišprotėti ir tolygiai paskirstyti jėgas. Dar – atkreipti dėmesį į mažus, originalius muziejus, kurie prieš tai gal atrodė visai nekrūti ir neverti dėmesio. Man, pavyzdžiui, knygos perskaitymas veikia taip, kad jei dabar važiuočiau į Luvrą, tai aplenkčiau Mona Lizos salę, nes – jau esu kažkada ten buvus, nemėgstu minios iki tokio lygio, kad man to paveikslo net gaila, ir ten tikrai yra ir taip ką žiūrėt be Monos Lizos. Gali susirasti kas TAU yra gražiausia ir spoksot kad ir visą dieną. Ir, svarbiausia – muziejuje ieškoti istorijų – apie tai, kas muziejų fundavo, iš kur “atsirado” pastatas, pažiūrėti, ne tik ten, kur labiausiai apšviesta ir labiausiai didžiuojamasi, bet ir kas nutylima ir tūno šešėliuose (pvz., koks “Meno vagis”).

Knygą galima skaityti tiesiog išsirinkus pagal turinį įdomiausias ir aktualiausias temas. Man labai patiko skyrelis apie kūrinio pavadinimus, o štai apie telefonus gal kiek prailgo. Beje, aš esu iš tų, kurie muziejuje fotografuoja (po Aistės Paulinos kursų, žinoma, kiek kitaip, nei iki tol) – man labai patinka peržiūrinėjant senas foto atrasti patikusius paveikslus ir prisiminti sukeltas emocijas. Pati šviežiausia – nusivylimas, kaip reprodukcijos absoliučiai neperteikia Sorollos paveiklų gyvumo (atsimenu, kaip per kursus Aistė Paulina vis minėdavo, kad gyvai pavaikslo įspūdis visai kitoks). Galvojau prisipirksiu atvirukų ir net albumą, bet, nusivylus jų negyvumu, išėjau nukabinus nosį.

Labai rekomenduoju knygą tiems, kurie ir šiaip lankosi muziejuose – rasite pasiūlymų, kaip juose lankytis kitaip nei iki šiol, o jei nesilankote – tai dar labiau rekomenduoju, nes ši knyga panašiai kaip slaptos durys spintoje – už jų laukia muziejų Narnija.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Pamokos

~ kzL ~ Leave a comment

“Pamokos” yra tokios apimties knyga, kad man net baisu sėst prie apžvalgos (iš tikro tai tingiu subendrint visus savo įspūdžius). Dar tingiu, nes čia iš tų knygų, kur labai patiko ir tik norisi parašyt: “labai gera, skaitykit”, ir visi mano klavišų tarškinimai tiesiog atrodo nereikelingi.

Prisipažinsiu, įsivažiuoti buvo sunkoka, ir vis girdžiu iš aplinkos, kad sunkiai sekasi, stringa. Tai visiškai suprantu, man buvo taip pat, galvojau, kas čia vyksta, gal čia vertimas kaltas, net pasiemiau originalą iš bibliotekos įsitikint, kad vertimas čia niekuo dėtas, o gal ir pačiam autoriui pradžioj buvo sunku, kai tokios aplinkybės – kovidas, nerimas ir visa kita. Na, bet kaip pats autorius sako, lockdown’as buvo bet kurio rašytojo svajonė, kai niekur nereikia keliauti ir rodytis, reklamuoti savo knygų, susitikti su skaitytojais ir taip toliau. Sėdi ir rašai.

Bet kai jau prasilaužiau, tai niekaip negalėjau sustoti. Ir nupasakoti pagrindinio veikėjo gyvenimo niuansus dviem sakiniais neįmanoma. Tiesiog paminėsiu, kad skaitant, dėl knygos autobiografiškumo, vis sukosi mintis, koks nepagražintas ir nedidvyriškas pagrindinis knygos personažas, gal net labiau lūzeris, nei didvyris, nepaisant to, kad vienas nuo kūdikystės augina sūnų. Kaip nejaukiai skaitosi Rolando Beinso savotiškas apsileidimas, neambicingumas ir neišsipildymas, balansavimas ant skurdo ribos niekaip nesistengiant nusverti į gerovės pusę (na, jei ne dėl savęs, tai bent dėl sūnaus). Taip pat ir santykiuose nuolatos tvyro toks kažkoks nerangumas, tingulys, iki pat pabaigos, kai jau be penkių minučių per vėlu… Kiek Rolande Ian’o? Ar jis taip save mato ir jaučia? O kodėl turėčiau teisti nenorą būti kitokiu, nei jis yra? Gal tiesiog bjauru ir nesmagu skaityt?

Labai įdomiai knygoje nagrinėjama moters menininkės linija. Nebus didelis paspoilinimas, nes šis įvykis yra pačioj knygos pradžioj – Rolandą su sūnumi be įspėjimo ant ledo palieka žmona. Tiesiog dingsta, jis net įtarinėjamas žmogžudyste. O vėliau sužinome, kad žmona pabėgo, kad galėtų rašyti. Jei taip padarytų vyras, lyg ir būtų nieko tokio, tikriausiai ne pirmas toks ir būtų, bet jei taip pasielgia moteris? Kaip skaitytojai į ją žiūri, kaip ją teisia arba pateisina? Oi, užvelia jausmų McEwanas, gerai paknebinėja, bet pats neteisia. Ir Rolandą, ir Alisą palieka skaitytojo teismui. Ir aš nežinau, kaip tokį poelgį, kurio niekada negalėčiau padaryti, vertinu. Nei kaip mama, nei kaip skaitytoja, nei kaip feministė.

O knygoje dar ir pokario visuomenės niuansai, Rolando tėvų likimai, branduolinio karo grėsmės atspindžiai, negarbingos šeimų paslaptys garbei išsaugoti, despotai vyrai, įvardijimo laiko tėkmėj laukiantis vaiko išnaudojimas, brendimas, Berlyno siena, sovietinio režimo brutalumas, paskutiniuose puslapiuose net Brexitas ir visada – meilė ir neįkainojamas žmogaus ryšys su žmogumi.

Puiki, viena geriausių metų knygų. Labai rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”

Pora iš 9-ojo namo

~ kzL ~ Leave a comment

Toks visai nieko detektyvas, kad būtų visai geras tereikėjo tik patrumpinti bereikalingus papliurpimus ar dialogus, kuriuos klausant audio knyga sunkoka “praversti.” Taip sakau todėl, kad jau perlipus į antrą knygos pusę pradėjau galvoti, kad mažoka intrigos ir galėtų visi biškį greičiau judėti. Na, nėr iš manęs kantrios skaitytojos. Bet vėliau, su knygos tvistu, autorė prapliurpimus kompensuoja ir lieku visai patenktinta.

O istorija apie jauną šeimą, kuri atsikelia į iš močiutės, kuriai demensija, dovanotą namą, kurį norėdami šiek tiek perstatyt, bekasdami žemę, kieme atranda dviejų žmonių palaikus. Gal gilokai kasa, bet apsimesiu, kad nieko apie statybas nenusimanau. Ir keistas vertėjo pasirinkimas, prieš dešimtmečius užkastus kūnus vadinti lavonais. Nuo kada beveik sudūlėję palaikai vadinami lavonais. Bent jau vadintų griaučiais, kaulais ar kažkuo panašaus, nu, bet lavonais, ką žinau, pjauna man ausį. Ir per visą knygą tie lavonai šmėžuoja, neina išvengt niekaip. Na, nebent autorė pati prirašė nesąmonių su “corpse”.

Na, bet kaip sakiau, knygos tvistas geras, galima tuos lavonus atleist, o kai kuriuos pliurpalus – praleist. Ir jei yra detektyvų badas, šitas, kuo puikiausiai sueis.

Barbara nemirs

~ kzL ~ Leave a comment

Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.

Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.

Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.

Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.

We Solve Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

Šiurpnakčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

Apie ką nesikalbu su mama. 15 atvirų pasakojimų

~ kzL ~ Leave a comment

Kai fb paskyroje dovanojau Jennette McCurdy knygą visiškai marketinginiu, bet sukrečiančiu pavadinimu “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, viena sekėja pasipiktinusi parašė kažką kanašaus į “kaip taip galima apie šventą žmogų.” Tai va šioje knygoje 15 pasakojimų (vieni stipresni, kiti silpnesni) apie motinas, kurioms iki šventumo kiek toloka, o ir šiaip šventieji tikriausiai tik paveiksluose, nes gyvenimuose motinos irgi tik žmonės. Ir tikriausiai kiekvienas vaikas savo motinoje instinktyviai ir nesąmoningai ieško savo meile apglėbiančios šventosios, kartais net užgniauždamas savo asmenybę, savo poreikius, savo jausmus.

Skaitydama šią knygą aš visą laiką galvojau apie užburtą ratą, kurį sukuria nemeilė ir visokie “mus taip augino ir užaugom gerais žmonėmis” reikalai. Kokia juodoji skylė yra toks požiūris/gyvenimas, ir kaip sunku iš tos įcentrinės jėgos – juodosios skylės išsivaduoti, kad išgelbėtum save ir savo esamus ar būsimus vaikus. Kaip skauda, kai vienintelis išsigelbėjimo kelias yra riboti ar atsiriboti nuo savo šeimos, nes kiekvienas susidūrimas yra skausmingas ir sekinantis. Bet net tokiose situacijose, net suaugęs būdamas vaikas ieško ir ilgisi to priėjimo prie mamos. Kartais net taip – rašant esė apie tą meilės, supratimo ir artumo ilgesį ir bandymą savo mamą suprasti. Apie nemokėjimą, nedrąsą prieiti, pradėti, užvesti kalbą. Apie norą suprasti ir suvokti. Ir kaip visada gera skaityt apie pavykusius bandymus, stebuklingus nušvitimo mementus, net jei jie trunka tik tą akimirką – jie verti kiekvieno bandymo, kiekvienos pastangos, nes ant jos galima paremti savo gyvenimą.

Graži ir prasminga knyga, ypač vertinga paskaityti žmonėms, kurių santykiai su mama/tėvu yra/būna komplikuoti (o kam nebūna?). Gal rasite vilties ir paguodos, gal geriau suprasite, kodėl taip yra, ar kur reikia brėžti ribą. Gal bus ne taip vieniša, o gal rasite jėgų išsprūst iš juodosios skylės ir būt geresniu tėvu arba mama savo vaikams.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

The Burgess Boys

~ kzL ~ Leave a comment

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

Tapti nuliu

~ kzL ~ Leave a comment

Jei norisi greito trilerio, kaip kad man norėjosi, tai “Tapti nuliu” bus pats tas. Nėra gal šedevras, bet įtampos ir greičio tikrai gausite – labai jaučiasi, kad knygos autorius – filmų scenaristas. Ko dar gaus skaitytojai? Nagi po biškį visko – geriečių ir blogiečių, visokių šiandienos aktualijų, na, o pagrindinė knygos tema – privatumas ir kaip mes po trupinuką tą privatumą spausdami “I agree” išdalinam didelėm korporacijom, o prie to didelio informacijos puodo visiems norisi, valstybėms irgi, prieš tai gražiai prisidengus visuotinio saugumo ir kovos su blogiu tema.

Taigi, vykdomas toks bendras korporacijos ir ČŽA projektas, kuriuo korporacija bandys įrodyti, kad su turimomis priemonėmis gali surasti bet ką ant žemės paviršiaus. ČŽA išrenka dešimt savanorių, kuriems reikės per dvi valandas save visiškai pradanginti mėnesiui – korporacijai nepavykus “nulio” rasti, “nulis” gaus 3 milijonų dolerių prizą. Trys, du, vienas, bėgam.

Labiausiai man patiko psicholiginis gaudynių aspektas – kaip rasti žmogų pagal jo įpročius, pomėgius, ryšius ir t.t. Kiek ir kur yra kamerų, kaip veikia asmens atpažinimas pagal formas, judesius (aha, kai labai reikia, niekas nieko nemato ir neatpažįsta). Geras ir knygos siužeto posūkis, atskleidžiantis tikruosius pagrindinės knygos veikėjos motyvus, na, o pagrindinio gaudytojo, Sajaus, portretas toks skystokas – autorius iš pradžių bando skaitytoją apgauti, koks jis ten pilnas visokių gražių idėjų ir nuostabių ketinimų, bet nežinau, ar kas nors šitoj vietoj tikrai patikės, reikėjo autoriui čia labiau pasistengti. Sajus man pasirodė kaip atvirkštinis vaikiško filmuko personažas (ten tai blogiečiai pavirsta į geriečius). Na, ir kitos degtalės susijusios su duomenų kopijavimu gal labiau tinka žmonėms, kurie nėra gyvenime didelio failo saugoję – klik ir viskas stebuklingai išsaugota. Sekundžių reikalas. Sėkmės, žodžiu, garaže laikant ČŽA dydžio serveriuką. Nu, bet tuoj jau sakysit man, kad čia toks žanras, Bondas irgi vaikšto skrendančio lėktuvo sparnais. Gerai jau gerai, tokio norėjau, tokį ir gavau, tai jei tokio norit, labai nenuvils, o gal ir labai patiks, ypač, jei netenka failų kopijuot realiam gyvenime.

___________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Liūdesio fizika

~ kzL ~ Leave a comment

“Dar niekas neišrado dujokaukės ir slėptuvės, gelbstinčios nuo laiko.”

Labai geras daiktas yra “Rara” knygų klubas – labai padeda sumažinti besikaupiančias Raros knygas, kurias Benas leidžia greičiau, nei spėju skaityti. Tas klubas dar yra labai gerai dėl to, kad ateinu galvodama, kad tokia vidutinė knyga, normaliai, nei patiko labai, nei nepatiko, o kol kas visada išeinu galvodama, kad tikrai gera knyga ir kaip man patiko. Na, esmė tame, kad susirinkę skaitytojai (wow beveik visada visi būna perskaitę) ten tiek visokių reikalų užgriebia, įžvelgia ir užmato, kad aš tik sėdžiu ausis suglaudus ir žaviuosi. Na ir tikėkimės, pati kažkiek gudresnė išeinu iš tų susitikimų, tad labai rekomenduoju.

Georgi Gospodinov “Liūdesio fiziką” perskaitėm pačiu laiku, nes jau tuoj pasirodys “Time Shelter” – geriau iš eilės viską skaityt, kad paskui ankstesnės knygos nenuviltų. Knyga nebuvo labai lengva skaityti, kai kuriose vietose tikrai reikėjo save gaudyt, kad mintys nepabėgtų, bet tos pastangos tikrai atsiperka. O temų knygoje daugybė, šioji knyga iš tų, kur tikrai galima ne vieną kartą skaityti, kad visus pynimus išpinti, o ir šiaip galima bet kada nuo bet kurios vietos imt ir skaityt.

Man artimiausia buvo Gospodinovo vaikystės ir jaunystės temos, kuriose prisimenami sovietiniai absurdai, pradedant dievo nebuvimu mieste ir mokykloje ir buvimo kaime, nuolainiu ruošimusi branduoliniam karui ir laike įsipainiojusias paskutinio pasaulinio karo gijas – svečiose šalyse paliktas meiles, vaikus, prisiminimus. Visą pasakojimą autorius perpina Minotauro mitu – atstumtos ir vienatvei pasmerktos būtybės – pusiau jaučio, pusiau žmogaus, bet vis dėlto ir žmogaus, kurį atstūmė ir įkalino jo motinos vyras. Tikriausiai pirmasis rašytojas po Saule, kuris pabandė pabūti Minotauro kailyje ir atjausti. Ta Minotauro gija, nors pati viena ir aiški, bet būtent šios gijos knygoje buvo sunkiausia išlaikyt nepametus, ir suprast visas sąsajas, kurias šioj knygoj autorius užmanęs.

“Liūdesio fizika” tikrai ne iš tų knygų, kur visiems rekomenduočiau, bet jei mėgstat sau kelti literatūrinius iššūkius, ši knyga bus pats tas, tada tikrai labai verta paskaityt.

The Cost of Living

~ kzL ~ Leave a comment

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.