Makaronai sniego žmogui

~ kzL ~ Leave a comment

makaronai

Labai smagi eiliuota pasaka-ne-pasaka su nuostabiomis iliustracijomis. Manau, pats tas skaitytojams nuo kokių 2,5-3 metų – teksto ne per daug, o iliustracijų detalių aptarimui kiekviename puslapyje – sočiai, manau, turėtų patikti visiems, kuriems patinka narplioti Kakės Makės iliustracijų pinkles.

Šioj knygelėj berniukas nusprendžia pagaliau surasti sniego žmogų, tad išsiruošia į kelionę. O kelionėse, žinia, sutinki daug nebūtinai žmonių (tik atsargiai, spėdamas, kas tai per gyvis, jo neįžeisk), patiri daug nuotykių ir, jei labai pasiseka, susirandi naujų draugų.

Pietinia kronikas

~ kzL ~ 5 Comments

pietinia-kronikas-1-1

Čia, žinokit, yra įvykis Lietuvos padangėje. Šiaulių tai tikrai, nes staiga Šiauliai tapo Lietuvos literatūrine sostine. Aišku, aš čia nusifantazuoju, bet tik dėl to, kad labai noriu pasidžiaugti šita nerealia knyga, kurią galėčiau pavadinti ne tik miesto ir laikmečio kalbos paminklu, Nepriklausomybės aušros paprasto žmogaus kasdienybės atspindžiu, bet ir labai rimta paauglystės ir brendimo kronika, kurią reikia perskaityti visiems tėvams, kurie nebijo žodžio prezervatyvs.

O šiaip tai labai nereali knyga. Aš skaičiau iki išnaktų ir negalėjau sustoti. Ir skaityti tarmišką tekstą man buvo labai lengva, nes jis labai panašus į klaipėdietišką. Aišku, visada atskirsi kalbantį klaipėdietį nuo šiauliečio dėl akcent, bet patį tekstą galima skaityti su klaipėdietiškais kirčiais ir viskas yr normalia. Va, prisimenu,  kaip kankinausi su “Debesų atlaso” lyg ir kuršėniškių tarme parašytais puslapiais. Čia nebuvo nieko panašaus. Kai per sviestą.

Kosmosas tie aprašomi metai buvo, ne kitaip. Atsimenu, kaip laikraščiuose skaitydavom, ar šiąnakt susprogo kas nors, ar ne. Atrodydavo, kad, jei nesprogo, tai kaip ir nieko neįvyko. Ir drabužių spintos – “lūžo” nuo rūbų. Man iš viso atrodo, kad turėjau vienus džinsus ir juodą golfą, ir kažkokį bliuzoną iš Bulgarijos. Dar labai norėjau flanelinių marškinių, bet taip ir nenupirko. Giminių iš Amerikos atsiųstus rūbus gėdindavausi nešioti – per daug išsiskirčiau, nenorėjau, kad kas pavydėtų.

pietnia

Bet Klaipėdoje mes buvome labai “išmanūs” – daugiau turėjom magų, vidiakų, rusiškai įgarsintų videokasečių ir kramtoškės. James Bond su Rodger Moore ir Bruce Lee filmus (kokias 7 kasetes parvežtas “iš jūros”) su daugiabučio kaimynais buvom peržiūrėję kokį 1000 kartų. Per vidiaką, kuris greičiausiai buvo vienintelis laiptinėje, o gal ir visam name. Dabar vaikai taip žiūri į savo telefonus ir iPadus, kaip mes žiūrėdavom vis tą patį filmą diena iš dienos. Neatsimenu, kad kažkas būtų sakęs, kad gana jau. Tikriausiai užtektinai buvome ir lauke.

pie

Žodžiu, tai ne tik autoriaus prisiminimų apie tą laikotarpį knyga, bet ir kiekvieno skaitytojo, kuris tada jau gyveno, prisiminimų knyga. Pabandykit, pamatysit.

Be visų šitų prisiminimų, man labai patiko stebėti Rimo brendimą. Nuo neįtikėtino šešiolikmetiško kvailumo, priklausymo masei, iki išaugimo į kažką panašaus į žmogų su nuomone ir gal net ilgais plaukais. Apie tą homo sapiens skaityti smagu, bet priešistorę skaityti žiauriai linksma. Ištisai juokiaus. Ištisai. Gal net mano sesė juoktųs, čia jau iš viso komplimentas būtų.

Paskaityti būtina. Šiauliečiams – privaloma.

Rimantas Kmita apie slengą.

Rimantas Kmita skaito savo romaną. Apie treningus.

Knygos ištraukos čia.

 

7 metų ilgiausių ilgiausiųųų

~ kzL ~ 8 Comments

7-good

Gal ne šiandien, gal eilinį kartą pramiegojom, bet tikrai šiom dienom mūsų gimtadienis. Man labai lengva skaičiuoti, nes blogui tiek pat metų, kaip ir mano sūnui. Kad galima pradėti rašyti blogą su šviežutėliu kūdikiu ant rankų, man atrodė tobuliausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Bet tokią ėmė ir sugalvojo KŽG, kuri paėmė ir atsiuntė nuorodą į jau sukurtą wordress. Taip, taip, visiškai fantastiškai įžūliai nekreipdama dėmesio į mano “ne  ne ne”. Tada, kai  aš ramiai gyvenau ir net nežinojau, kas tas wordpress per daiktas.

It štai kur mes atsidūrėme šiandien. 1706 blogo įraše. Kai kurie atrodo parašyti taip seniai, kad net neatpažįstu, kieno ten rašyta, ir, būna, nustembu pamačius, kad ašai parašiau.  Pagal 10,000 valandų taisyklę, po 10,000 įrašų (o tai, dabartiniais tempais rašant, būtų po 34 metų) galėčiau tapti rašytoja. Bet rašytoja nebūsiu, tiesiog pagavojau, kad per tą laiką, kai bandyčiau kažką parašyti, prarasčiau galimybę perskaityti kokį tūkstantį knygų. Geriau jau tegul kiti rašo. Aš geriau ramiai skaitysiu.

O 7 dalykai, kuriuos išmokau rašydama blogą (7 amžini dalykai dalykai, kurie pasitvirtino):

  1. Niekada nesakyk niekada, ypač KŽG
  2. Kuo mažiau skaitai visokių nesąmonių (fb, portalų it pan.), tuo daugiau perskaitai knygų
  3. Kalėdos gali būti daug kartų per metus, kartais net keletą kartų per savaitę – tereikia gauti knygą dovanų
  4. Dovanoti knygas nepažįstamiems žmonėms, kurie skaito/followina tavo tinklaraštį yra faina ir sukelia daug džiaugsmo. Taip pat faina, kaip ir pačiai gauti. Padažnėja Kalėdos
  5. Vis tiek nežinau, ką atsakyti žmonėms, kurie prašo “geros ir negrūzinančios” knygos, nes man atrodo, kad specialiai ieškau “gerų ir gruzinančių”
  6. Sulaukti komentarų bloge yra nerealiai faina. Komentatorių dėka bloge nesijauti tarsi kosmose, kur neturi su kuo pasiklabėti (prašom įsivaizduoti Sandrą Bullock kažkokiam ten filme apie vienatvę kosmose). Iš tiesų, tai bloge visą laiką “šnekuosi”, t.y. rašau įrašus, kaip kad rašyčiau sesei arba KŽG. Pati pradėjau komentuoti praktiškai bet kokį perskaitytą įrašą bloguose, nes, įsivaizduoju, kad ir kitiems bloggeriams faina gauti komentarą
  7. Ačiū visoms skaitančioms ir saujelei skaitančių “mergaitišką” tinklaraštį apie knygas. Aha, buvom ir taip pavadintos – nuo tada nebededu į tekstą emotikonų, nors ir kaip nagai niežti

Ačiū ir labanakt. Būtinai paskaityk prieš miegą. Nors puslapį.

 

Atvirai apie tai

~ kzL ~ Leave a comment

atvirai-apie-tai

Vis pakirba galvoje mintis, kad mano mergaitė artėja prie paauglystės slenksčio ir reikia pradėti tam ruoštis. Ir man, ir jai. Pradėjau domėtis, kokios knygos yra išleistos paaugliams apie juos pačius, ir kaip tik radau visai neseniai išleistą tikriausiai visoms mano kartos žmogėms labai gerai pažįstamos ginekologės knygą “Atvirai apie tai”.

Knyga yra sudaryta iš įvairiausių skyrių, kuriuose klausimų – atsakymu principu yra paaiškinami vienokie ar kitokie reiškiniai, kurie dedasi paauglės/paauglio galvoje ar kūne. Visiskai kaip būdavo žurale “Panelė”. Nežinau, ar ir dabar taip būna.

Tai va, skaičiau ir prisiminiau laikus, kai “Panelės” laukdavome kaip išganymo. Laukdavome, kada pagaliau atsiras kioskuose. Internetas tada beveik neegzistavo ir kitaip, kaip kad priėjus prie kiosko, apie žurnalo išleidima sužinoti nebuvo įmanoma. Dažniausiai žurnalą į klasę pirmoji atsinešdavo KŽG. Neįsivaizduoju, kaip jai tai pavykdavo.

Kadangi mes pabrauzint internete “apie tai” negalėjome, tai ir Vaivos raudonas puslapis buvo kažkas tai tokio. Manau, dabar tokio efekto tikrai nebėra, nes visokiuose portaluose gali atrasti atsakymus į pačius freakiškiausius klausimus. Yra tokių ir knygoje. Gan ekstremalių, pagal kuriuos suprantu, kad mano dukrai šitą knygą skaityti ankstoka (ką tik suėjo 9). Manau, tegul palaukia kelis metus. Kadangi knyga gulėjo “ant akių”, o viršelis labiau panašus į jai skirtą knygą, nei man, tai ji pasiėmė paskaitinėti. Gana įdėmiai. Tai paklausiau, ar supranti “apie ką”. Sako: “Nelabai”.

Tegul dar paauga. Ir šiaip mano nuomone, knygą galima skaityti tada, kai jau turi kažkokį vaizdą apie tai, as normalu, ir kas nelabai. Nes, na, man pačiai kai kurie klausimai net nešautų į galvą.  O juk viena iš vaikų klausimų – atsakymų strategijų yra atsakyti tik į tai kas klausiama. Reikia duoti gerą ir protingą atsakymą, o ne iš karto pateikti visą žmogiškų reikalų spektrą nuo iki.

Iš kitos pusės, manau, kad tokios knygos turi būti prieinamos, nes jos yra reikalingos mergaitėms ir berniukams, kurie nelabai turi pas ką paklausti. Tegul gauna profesionalų atsakymą iš šios knygos, nei papimpintą atsakymą iš kokio nupušusio portalo komentatoriaus.

Gunterio žiema

~ kzL ~ 2 Comments

gunterio

Su šia knyga man sekėsi sunkiai. Man visada kontraversiškus jausmus sukelia knygos, labai liaupsinamos ant jos pačios viršelio, šį kartą – net dviejų kūrinio vertėjų. Suprantu, vertėjams ši knyga tikriausiai savotiškas perliukas, iššūkis, gal knebinėjant žodžius atsiveria nauji klodai, spalvos ir visa kita, bet man, prisipažinsiu, knyga neatsiskleidė kaip šedevras, na, bent jau ne taip, kaip aš jos laukiau atsiskleidžiant. Aš tikrai stengiaus!

Labai gaila, aišku, bet man ši knyga papuola į kategoriją, kad skaitai, skaitai ir esi priversta perskaityti knygos aprašymą ant viršelio, nes pradedi nesuprasti, kas knygoje dedasi, ieškai gelbėjimosi rato ar šiaip kokios minties, už kurios galėtum užsikabinti. O tada spėlioji, iš kurios teksto vietos buvo padaryta vienokia ar kitokia išvada, pateikiama ant viršelio. Jautiesi kažką pramiegojus…

Knygos viduryje įvyko šioks toks lūžis, kai tekstas pasidarė vientisesnis, labiau suprantamas (tiesa, skaityti tikrai nesudėtinga, sudėtingiau pagauti mintį ir idėją), gal galiu sakyti, atsirado daugiau nuoseklaus vyksmo, pagaliau ir pats Gunteris, priešingai nei nesulauktas Godo, teikiasi atsirasti, pasireikšti ir įprasminti knygos pavadinimą.

Pagalvojau, kad gal būtų visai gerai tokią knygą skaityti kantrių knygų klube, kur būtų galima padiskutuoti su kitom skaitytojom, pasidalinti įžvalgomis ir atskleisti pasislėpusius knygos klodus. Norėčiau kažkokiai kantriai skaitytojai arba skaitytojui knygą padovanoti. Prisipažinkite, kas norite, komentaruose.

 

2016

~ kzL ~ 5 Comments

best-books

Šiais metais perskaičiau 89 knygas. Su puse. Ta pusė įkris į 2017.

89 knygos yra daug. Pernai perskaičiau 52. Irgi atrodė daug. Galima ir daugiau, pasirodo.

5 knygas perskaičiau angliškai (mažokai, bet, manau, čia dėl to, kad daug vertimų pasirodo labai greitai ir angliškai skaityti tiesiog tingisi… be to, ką noriu angliškai dažniausiai perklausau), 18 perklausytų knygų, 66 lietuviškai, iš jų 21 lietuvių autorių (daug).

Geriausia mano 2016 m. knyga jau atskleista Elenos Ferrante Neapolietiškoji saga. Buvau tiesiog apsėsta šitos knygos!

Geriausia 2016 m. negrožinė knyga D.J.Siegel “Auklėjimas be dramų”.

Geriausia lietuvių autorių knyga: Violeta Palčinskaitė “Atminties Babilonai arba aš vejuosi vasarą”

Geriausias ir vienintelis 🙂 komiksas Gerda Jord “Gertrūda”

Labai geros 2016 m. knygos atsitiktine tvarka:

Hanya Yanagihara “A Little Life”

Marina Stepnova “Italų pamokos”

Liudmila Ulickaja “Imagas”

Yaa Gyasi “Homegoing”

Jaume Cabre “Prisipažįstu”

Irgi geros:

John Williams “Stouneris”

Dave Eggers “Ratas”

 

Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”

Ross W. Green “The Explosive Child”

Aušra Kurienė “Kaip užauginti žmogų”

Šiais metais perskaičiau daug tokių vidutinių knygų. Norėčiau, kad kitais metais tų vidutinių būtų mažiau. Kad visos būtų labai labai geros. Ir kad būtų daug. Vėl.

Su Naujais!

Su knygingais!

Ačiū, kad skaitot knygas ir mus.

 

 

 

 

 

 

Kelias iš labirinto

~ kzL ~ 3 Comments

kelias

Visai  neseniai rašiau, kad trileriai užknisa. Ypač, kai iš siaubingai išreklamuoto trilerio gaunasi šnipštas. Šitas psichologinis trileris užkniso juodai, nes šiąnakt skaičiau iki 3 ryto. Kažkaip jau lyg ir buvau radusi viečiukę link pabaigos, kad jau būtų galima eit miegot, bet tada pagalvojau, kad dar visai akys nesimerkia, na, o tada jau gavos, kaip gavos. Dabar užtat tos akys merkiasi ir niekas čia jau man nepadės.

Žodžiu, Tedas sėdi prie stalo ir ruošiasi paleisti sau kulką į galvą. Na, dėl to auglio galvoje. Neoperuojamo. Testamentas surašytas, reikalai sutvarkyti. Žinoma, gaila artimųjų, bet. Staiga kažkas beldžiasi į duris. Suktrukdo momentą. Ir dar su tokiu keisčiausiu pasiūlymu- galime susitarti, kad ši savižudybė būtų visai ne savižudybė, o inscenizuota žmogžudystė, na, dėl artimųjų ir taip toliau. Bet dėl to reikia įsijungti į tam tikrą savižudžių ratą – vienas savižudis pagelbsti kitam, tas jau pagelbėjęs trečiam.

Taigi jau nusiteiki skaityti apie dideles neišaiškinamas šaudynes, kurias vis bando pasivyti policija, ir… būni visiškai apgaunama. Atsitokėji trečią ryto. Gerulis.

Visiems pasiilgusiems gero psichologinio trilerio.

P.S. Šiaip ne į temą, bet labai norėčiau ateinančiais metais paskaityti daugiau iš kitų kalbų, o ne anglų verstos literatūros. Tokios, kaip ši.

axat
Frederico Axat

Commonwealth

~ kzL ~ Leave a comment

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Nuostabioji draugė

~ kzL ~ Leave a comment

drauge

Žinokit, šiaip aš neskaitau knygų antrą kartą. Bet ši yra mano 2016 m. knyga ir man buvo be galo smalsu ją perskaityti lietuviškai. Kadangi knygų klausiau, žadėjau vis tiek nusipirkti popierines, nes nelabai tikėjau, kad bus išverstos ir išleistos lietuviškai. Pirmoji garbingai keliauja į lentyną. Reikia labiau tikėt.

Ir ji vėl man patiko. Vėl. Kaip gi kitaip.

Mano pirmieji įspūdžiai apie knygą čia.

 

Pijus ir Nikolas

~ kzL ~ Leave a comment

pijus-ir-nikolas

Dar savaitė iki Kalėdų, dar nevėlu skaityti kalėdines knygas. Šiaip, niekada nevėlu, bet gi visada smagu skaityti į temą.

Rebekos Unos knyga “Pijus ir Nikolas” yra pati tikriausia knyga klasikinės literatūros mylėtojams. Na, tiesiog joje nėra nei zombių, nei kryperių, nei kitų šiandienos vaikų aktualijų. Istorija, tiesa, stebuklinga ir be jų, truputį primena Karlsoną, pažiūrėkite į viršelį – berniukai sėdi ant stogo. Nikolas irgi ne šiaip sau susijęs su Kalėdomis, ar ne?

Svarbiausia knygos mintis yra dovanojimas. Dovanojimas ne tik materialių dovanų, bet ir savo laiko, savo dėmesio, savo gerumo – visų nepamatuojamų ir nepasveriamų dalykų.

Knygoje taip pat yra ir religinių užuominų, labai švelnių ir neutralių, tačiau, žinoma, jei nesate religingi ir nenorite aiškinti vaikui, kodėl kažkas gyvena danguje, na, patys suprantate…

Šią knygą skaičiau vakarais, iš pradžių kiek prisibijodama, kad tas klasikinis siužetas nepatrauks ir neįtrauks. O bet tačiau, kaip nereikia turėti išankstinių nuostatų – vaikai puikiausiai klausė, nesiblaškė ir įsivaizduoju, pažiūrėjus iš šono atrodėm kaip koks kalėdinis reklaminis paveiksliukas.

Su artėjančiom šventėm!

Pačios didžiausios dovanos – tos, kurias nuolat nešiojiesi savyje. Mudžiuginti kitą ne mažiausmagu, nei gauti dovaną pačiam.

Primiršta daina

~ kzL ~ Leave a comment

daina

Išgelbėjo mane šita knyga ateities rekomendacijų srityje. Puikiausiai galėsiu rekomenduoti iš serijos “gera ir negrūzinanti” ar panašiai. Bet gerai pagaliau tokią turėti – be didelių filosofijų, geru siužetu, pakankamai intrigos, kad neužmigtum skaitydama. Puikiai tinka atostogoms,ilgiems žiemos vakarams. Ir dar viršelis gražus – kartais daugiau nieko ir nereikia.

Siužetas tai jokia didelė naujiena – paveikslas, kuriame mergaitė žoliauja – Zakui, nelabai nusisekusiam dailininkui baisiai įdomu, kaip čia jis atsirado, kas čia žoliauja ir t.t. Reikia išsiaiškinti. Keliauja į kaimą, kuriame paveikslas buvo pieštas, o kaimai, kaip žinia, turi savas paslaptis. Dailininkai irgi.

 

Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

Negaliu nepaminėti labai svarbaus įvykio knygų pasaulyje – išversta labai gera, prasminga ir akis atverianti knyga “Raising Cain”, kurią labai rekomenduoju visoms berniukų mamoms (ypač toms, kurios neturėjo pusbrolių) ir visiems tėčiams, močiutėms, seneliams, mokytojoms (ypač) ir visiems, susijusiems su vaikais. Mano pernykščiai įspūdžiai apie knygą čia.

Beje, ir viršelis parinktas puikiai.

 

 

 

Nutshell / Kevalas

~ kzL ~ Leave a comment

nutshell

Kritikai savo straipsniuose apie šią knygą kalba apie amžinąją Hamleto problemą, aš, prisipažinsiu, tos problemos nelabai sugalvojau, tikriausiai pakankamai savų tuo metu galvoje sukosi, bet pati Ian McEwan idėja labai įdomi ir negirdėta.

Pagrindinis knygos pasakotojas yra dar negimęs vaikas, esantis savo motinos gimdoje. Be penkių miučių gimimas. Na, o kol negimė, būsimoji mamytė su vaisiaus dėde, taip, taip, savo vyro broliu – turi šiokių tokių nelabai gerų planų, apie kuriuos pilvo gyventojas girdi, jie jam nepatinka, bet niekaip negali įvykių eigos pakeisti. Kol kas negali. Taigi, tupi gimdoje ir nekenčia savo dėdės, gaili savo tėvo, myli savo motiną.

Prisipažinsiu, nebuvo pati geriausia knyga klausymui. Kažkaip taip, vis norėdavos kažką perklausyti iš naujo, todėl nemanau, kad pasimėgavau knyga tiek, kiek ji verta. Žinoma, pati pasakojimo perspektyva labai įdomi, bet kažkaip atrodė, kad į antrą pusę knyga prarado tempą, gal intrigą, nors ir nelabai, net nežinau. Pastebėjau, kad Ian McEwan mane vis pagauna kokiu nors momentu savo knygoje, akimirkos nuotaika – taip ir šioje knygoje man įstrigo momentas, kai būsimoji kūdikio mama suvokia padarius klaikią nesąmonę, kurios, deja, atsukti neįmanoma. Tai va, tas suvokimo momentas… Pagautas

Druska jūrai

~ kzL ~ Leave a comment

druska

Kad rašys tokią knygą, Ruta Sepetys užsiminė, kai Lietuvoje pristatinėjo savo knygą “Tarp pilkų debesų”. Tada, atsimenu, paklausė, kas yra girdėjęs apie “Wilhelm Gustloff”. Rankas pakėlė vios keli žmonės. Aš nepakėliau, nežinojau, kas per vienas. Nė neįtariau. Prisipažinsiu, dėl to ir skaičiau šitą knygą. Dėl pačio istorinio fakto, nes Rutos Sepetys knygose man įdomiausia istorinis faktas ir kaip jis pateiktas amerikiečiams.

Pačios jos knygos parašytos paprasta, neįmantria kalba, viskas aišku ir nieko nereikia spėlioti, na, gal kiek palaukti, kol faktas bus atskleistas. Labai young adult knyga. Ir vis tiek sukasi mintis, kad, kas angliškai parašyta skamba normaliai, išvertus į lietuvių, skamba labai paprastai, labai kasdieniškai, panašiai, kaip bet kokią angišką dainą išvertus į lietuvių, viskas kažkaip subanalėja ir supaprastėja. Tikiuosi, įsivaizduojate, apie ką čia aš.

Taip ir ši knyga. Gerai surašyta, tarsi ruošta filmui kurti. Jokių didelių įmantrybių, suktybių ir didelių netikėtumų. Bet surašyta gerai, skaitosi labai lengvai. Labai patiko, kad pirmajame atvarte yra 1945 m. žemėlapis, su senaisiais miestų pavadinimas, valstybų sienomis, o paskuriniame atvarte – dabartinis. To žemėlapio labai trūko pirmajame “Tarp pilkų debesų” leidime, nežinau, gal vėlesniuose jau įdėtas.

Taigi, puiki knyga paaugliams. Galėtų net būt skiriama per istorijos pamokas visiems, kam įdomu, kam norisi plačiau ir giliau. Visada pagalvoju, kaip tokių knygų trūko mūsų laikais. Manau, kad Ruta Sepetys atlieka labai svarbią misiją pasakodama pasauliui suprantamais žodžiais apie mūsų kraštus ir išgyvenimus, nutylėtus istorijos.