Į knygų mugę atvykstanti Naomi Alderman priskrebeno beveik 500 puslapių, tai kiek užtruko perskaityti. Ši knyga viena iš tų, kur faina, kol skaitai, bet nebūtinai labai traukia prie jos sugrįžti. Paskui vėl pasiimi ir vėl gerai. Labiausiai gal paskutinis ketvirtadalis buvo įdomu skaityt, įtraukė ir norėjosi vienu ypu pabaigt.
Knygoje man įdomiausia buvo knygos idėja, o ne tai, kaip ji išdėstyta, na, gal dar ir užtempta, galėjo kaip tokio tipo knyga greičiau vyniotis. Tai tada tiesiog smalsu, kaip autorė tas savo idėjas išrutulios ir išpildys. Tos pagrindinės temos labai aktualios šiandienybėje, kur stebime Trumpo ir Musko spektaklį, ir į spektaklį pokerface’ais žiūrinčius (bet jau neignoruojančius kaip po pirmųjų rinkimų) bezosus, zukerbergus ir kitus. Taigi, “Ateityje” tai pat turime tris superturtuolius, kurie nori būt pasiruošę pasaulio pabaigai, kuri kada nors turi ateiti, ypač, kai Žemė šitaip alinama viską verčiant pelno skaičiukais. Tik vienas klausimas – o kaip laiku pasitraukti iš šiknon einančio pasaulio ir saugiai užsirakinti paruoštam bunkeryje. Na, ir nepaisant bendro tikslo išgyventi pasaulio pabaigą, vis tiek svarbiausia yra būt stipresniu nei kiti du. Na, turėt kažkokį kietesnį žaisliuką, nežinomą technologiją ar net ginklą.
Tai va, tokia diena išaušta ir trijulė mauna į saugią vietą. Čia ir sustosiu, nes vis nu kitaip galiu prispoilint labai. Yra knygoje ir kitų siužetinių linijų – meilės, gamtosaugos, radikalių sektų ir t.t. Viskas pinta supinta ir perpinta, vietomis gerai suveikia, vietomis gal per daug nuslystama nuo temos. Tai tokie dvejopi įspūdžiai. “Galybės” man neperspjovė, bet kad ir mhee pasakyt kažkaip neišeina. Kažkur per viduriuką. Bus įdomu pasiklausyt autorės gyvai – nekantriai laukiu. Beje, knygoje paminėta Lietuva!
Jungiuosi į knygos nemėgėjų gretas. Ne tai, kad ten man ji labai nepatiko, nu absoliučiai man nuobodu visos protagonistės ‘kančios”. Dar viena iš The New York Times 2024 metų dešimtuko gali eit savais keliais, net nesiteiksiu jos baigti, o TNYT dešimtukais iš vis nebesidomėsiu, tegul patys skaito savo geriausiu atveju vidutiniškas knygas. Taip sakydama visada prisimenu Olgos Tokarczuk agentės žodžius, kad Vakarų Europa prarado originalumą, gal Amerika irgi?
Mano vienmetės protagonistės gyvenimas, atrodo, turėtų rezonuoti, triggerinti ir versti iš klumpių, deja, jis tik užknisa. Užknisa pirmiausia nuo autorės įskaitymo būdo, kuris, kaip jau sakiau, kaip šlapais grindimis tįsiamas skuduras, užknisa ir pirmo pasaulio nuobodulio kamuojama protagonistė. Jai pačiai nuobodu nuo jos gyvenimo, kodėl man turėtų būt įdomu? Ir taip, suprantu, kad gal tokia autorės intencija (sorry, bet man ji dzin), suprantu, kad atvaizduojama kažkokia tai visuomenės grupė (dzin), suprantu, kad kai kurios vietos nori erzint ir šokiruoti, bet nu man absoliučiai neįdomu, jokio noro knygą toliau klausyt. Be kai kurių išjaustų vietų, po kurių knygai vis duodi dar pusvalandžio šansą, nes, na, gal gal – ačiū, užteks. Panašią reakciją paskutinį kartą man sukėlė Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”, kurią pradėjau skaityt per kovidą, kai visi ir taip tapome uždaryti. Nereikėjo net apsinarkašint. Tai vienintelė rekomedacija – jei patinka tokios po namus šliaužiojančios vėplos, kaip iš “Poilsio metų”, tai patiks ir Mirandos personažė. Linkiu gerai praleisti laiką. Einu ieškot ko nors įdomaus.
Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.
Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.
Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.
Narine Abgarian man yra absoliučiai atsijungimo nuo aplinkos knygos, kur pasineri į Armėnijos kalnų vietovę, mano galvoje beveik visiškai izoliuotą nuo pasaulio (tas kažkur egzituoja, bet atskirai), kažkokią pasakišką ir priklausančią juodai apsirengusioms kaimą valdančioms bobulėms (“Mama sako, kad kiekviena tokia senutė – maldų pilna šventovė”), tutulėms ir piktom žeižulom kaimynėms, ir nutylėjimams, apie kuriuos nevalia prasitart vaikams. Kievieną kartą skaitydama atsiverčiu google maps ir ieškau tos vietos, kurioje vyksta knygos veiksmas ir kraipau galvą niekaip nesuvokdama žemėlapyje subraižytų absurdiškų linijų, kiršijančių kalnų žmones ir pjaunančių ploną ramaus gyvenimo odą.
Šią knygą skaičiau kaip autorės vaikystės pasakojimą, po truputį paaiškinantį kaimo keistenybes – kodėl skaitome apie bevardę Mergaitę, kur dingo kaimo vaikų mamos ar tėčiai, kodėl mama paryčiais tvarko viso kaimo kapines (šitai sukėlęs kaimo paprotys absoliučiai nesuvokiamas), kodėl reikia atjausti ar bent jau nesmerkti bjauriosios kaimynės, ir kaip visiems šioje žemėje labiausiai reikia vieno vienintelio dalyko – meilės.
“Žmonės, kurie visada su manimi” jau trečioji autorės knyga. Išleista dar 2014 metais ji tikrai neturi tokio brandumo ir vientisumo, kaip “Obuoliai” ar “Simonas”, bet man vis tiek labai patiko.
Vis aplinkoj skaičiau pagyras šiai mažulytei knygelei su suknele ant viršelio, net atrodė, na, kas ten gali būti tokio stebuklingo, kad visi skaitytojai tokie sužavėti lieka. Ir pati likau apžavėta. Dar viena knyga, kur su labai mažai žodžių, labiau per nutylėjimus ir niuansus papasakota ir žmonių gyvenimo istorija, ir istorijos tarpsnis, ir skauduliai, ir vienatvė, ir nuostabi draugystė, kuriai užtenka, kiek ten – keturių gal žodžių? Ir kaip visą laiką, iki paskutinio puslapio išlaikoma paslaptis ir intriga. Puiki! Labai rekomenduoju.
Kas ten sakė, kad visos dainos yra apie meilę? Tai ir knygos apie meilę, nesvarbu, kad siaubo. Nes tikriausiai visi pasaulio siaubai iš nemeilės ir jos trūkumo.
Patiko man “9 apgamėliai”, nors pati pradžia erzino su veikėjų įvedimais – tas pradėjo biznį ir baisiai praturtėjo, o ana labai talentinga kažkieno giminaitė – labai šabloniški ir banalūs man veikėjai pradžioj ir tie visi statusai realiai tai knygai nereikalingi (Antanui ne tai kad vilą Ispanijoj reikia VMI pasiteisinti – juk iš babos paveldėta troba niekam per daug neįdomu). Prisipažinsiu, knygą iš pirmo karto net dėjau į šalį, bet va, pagrįžau ir apturėjau neblogą siaubo vakarėlį (iš tikro tai paskutinį knygos trečdalį kažko net bloga buvo, nežinau, ar nuo knygos, ar užvalgiau kokią nesąmonę).
Tai prie ko čia ta meilė, sakysite, gerbiami skaitytojai. O prie to, kad Antano baba iš tokios miško babos išplėšia anūkui gabaliuką normalaus gyvenimo, paaukodama savo gyvenimą ir laiką. Miško baba tai tokia kaip lydekaitė “Lydkaitės burtuose” – tūno juodoj baloj ir reikalauja aukų. Na, kaip pasakose ar sakmėse. Išpildo norą, bet noras kainuoja. Dūšią maždaug ir paženklinimą apgamais. Bet simpatiškosios babos auka su galiojimo terminu, o jam pasibaigus, va ir prasideda nepaaiškinami dalykai, nuo kurių biškį bloga skaitytojams darosi.
Tai jau supratot, kad patiko man Antano baba, patiko miškas, į kurį baba neleidžia eiti ir gerai sukurta grėsmės atmosfera. Pabandykit, gal ir jums patiks.
Ach, tie didieji lūkesčiai!!! Soc tinkluose paskutiniu metu vis paskaitydavau pagyras šiai knygai iš labai patikimų rekomenduotojų, bet kartais imu ir pamirštu, kad mano skonis su patikimomis rekomenduotojomis būna ir nesutampa (būna net labai dažnai). Kažkaip man labai užsifiksavo, kad knyga pasakos apie Holokaustą ir pokarį Nyderlanduose, man labai įdomi tema, ir smalsu, kokia buvo Nyderlandų pozicija ir realybė, pvz., palyginus su Danija (papasakota nuotabioje Sandi Kogsvig knygoje “Hitlerio kanarėlė“). Ir nors Holokaustas yra labai svarbi knygos gija, iki jos einama labai labai lėtai ir ilgai (nors knyga ir nestora), ir man tikrai pasidarė nuobodu, nes viskas buvo tas pats per tą patį – Izabelė užsispaudus gnyda, rimtuolė, užstrigusi mamos nubrėžtose ribose (kurias vėliau, aleliuja, pradeda kvestionuoti, klausdama, ar kitos aplinkos merginos irgi tokios panašios į savo motinas) ir nė pro kur nenori nors akimirką būt jauna mergina. Suprantu, suprantu, suprantu, kokia traumuota ir išgąsdinta ji jaučiasi, ir ta nesikeičianti aplinka ir saugūs namai yra viskas, kas jai padeda išlaikyti pusiausvyrą, bet vistiek, nu taip nuobodu buvo, norėjau mest knygą šalin ir tik tų rekomenduotojų dėka skaičiau toliau.
Kitos knygos veikėjos, Evos dienoraščio dalis buvo skaitymo atgaiva (pagaulumo, ne emocine prasme) ir įdomiausia knygos dalis, tema, dėl kurios ir skaičiau šitą knygą. Gavau, ko laukiau ir tikėjaus. Knygos paskutinė dalis tai tekstas pamąstymui, apie tai, kaip dviejų jaunų merginų, kurios tapo istorinių aplinkybių aukomis, patys brangiausi atsiminimai, susiję su tais pačiais namais ir tais pačiais daiktais. Kaip visa tai atidalinti? Kaip atsukti neatsukamą, kaip atleisti neatleidžiamą? Ko galima griebtis atsidūrus beviltiškose situacijose? Koks skausmas turi draskyti žmogų, kuriam duodama žiūrėti į senąjį gyvenimą per stiklą, bet neleidžiama jo apkabinti?
Knygoje taip pat labai svarbi Izabelės atsivėrimo, išsilaisvinimo iš stingulio tema, taip pat ir tuo metu neleistinos meilės bei pirmųjų seksualiniš patirčių ir gaivališkos aistros linijos. Labai geros temos, labai įdomūs klausimai, bet nu, šakės, kaip nuobodžiai parašyta, seniai jau buvo taip nuobodu. Tai bendras atsiminimas apie knygą bus geras, bet jau skaitymo atsiminimas – nenoriu pakartot.
Kai jau knygos pradeda figūruoti visokiose nominacijose ir laimėjimuose, tai kažkaip knieti susipažinti ir atrasti dar vieną perlą, bet, deja, nors ir faina knyga, manęs wow, kuris vilnija už Atlanto, neištiko. Aišku, vis galvoju, kodėl, kodėl kodėl, ir vis labiau peršas, kad tai labai amerikietiška knyga, nors Heklberis Finas yra klasikų klasika ir visų vakariečių vaikystės knyga, tai gal ir europiečiams turėtų surezonuoti? O gal čia man vėl koją pakišo audio, o gal ir vėl tie dideli lūkesčiai, kurie nepasiteisinę kažkaip knygą padaro visiškai eiline.
“James” yra istorijos pasakojimas iš vergo Džimo pusės – labai gera ir įdomi idėja, bet man kažkaip va ties ta gera idėja ir baigias susižavėjimas. Buvo labai gražių vietų, bet buvo ir tokių, kur nelabai patikėjau. O ir keletas paskutinių siužeto posūkių, kurių nepasakosiu, nes bus visiškas spoilinimas, irgi nelabai įtikino. Ir šiaip dėl temos atskleidimo originalumo – kaip baltieji laikė vergus nemokytinais idiotais ir jie galiausiai tais idiotais turėdavo apsimesti, kad nepritraukti per daug nereikalingo dėmesio ir niekam neužliūtų, man kilo abejonių, nes labai jau priminė John Steinbeck “Į rytus nuo Edeno”.
Tai va. Labai daug tikėjaus, bet gavos tiesiog ‘It’s ok” normali knyga. Sakyčiau labiausiai ji tinka edukacijai – pirmiausia skaitom Twain, o paskui Everett ir diskutuojam, koks skirtingas yra pasaulis. O kaip “stand alone” knyga, nieko apie priešistorę neįtariančiam skaitytojui, ar ji bus tokia pat vertinga, kaip suprantančiam kontekstą? Kaip jums atrodo?
Ko iš šios knygos neatimsi, tai skaitymo lengvumo – tikrai labai lengvai ir smagiai skaitosi. O va, kaip dėl romano siužetinių linijų susietumo ir surišimo, ar pavadinimo atitikimo turiniui, tai čia dar klausimas. Nes man ši knyga gal labiau apie mokytojavimą, apie bandymą išgyventi mokykloje ir būti kitokiu, geru ir neabejingu mokytoju (tema, aišku, nebe labai naujiena, čia naujumo efektą nuskynė Karolis Klimas su “Mokytoju“, kažkiek gal paantrino ir Tapinienė, nors jos knyga ir nebuvo pasakojimas apie jos profesinį gyvenimą) nei apie tai, iš kur tas žmogus, tapęs mokytoju, atėjo.
Mane tikrai nuoširdžiai žavi bet koks atsidavimas vaikams, mokėjimas prisibelsti į jų galvas ir širdis, tikrai žinau, koks sunkus ir neįvertintas yra darbas. O kai dar apie tai gražiai papasakojama, tai tik skaityk ir džiaukis. Bet užguito berniuko, labai mylinčio savo frykišką mamytę linija man vis dėlto pasirodė atskira istorija, bent jau taip tos dvi linijos gyvena mano galvoje. Ir ta nieko, ir ta nieko, bet kas ten tarp jų bendro, štai kur klausimas.
Bet šiaip, sakau, susiskaitė kuo puikiausiai, labai įtrauki knyga, net mano anyta jau sugraužė besisvečiuodama. Tai sakyčiau, kas užkibsit už pavadinimo, tai ir smagiai perskaitysit, nes pavadinimu tikrai sužaista gerai, panašiai kaip “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, kad nelabai apie laidotuves, tai jau kitas klausimas.
_______________________________________
Už knygą dėkoju drąsiam autoriui, kuriam nebaisu knygą siųst knygų žiurkei. Bet pabuvos mokytoju tikriausiai jau jokios knygų žiurkės nebaisu.
Paskutinės kelios audio knygos nebuvo labai sėkmingas pasirinkimas ir abi iš 2024 metų geriausiųjų sąrašų! Na, bet būna gi, kad nepataikai, gal kažkiek prisidėjo ir tai, kad audioformatas ne pats tinkamiausias (man nelabai tinka, kai nenuoseklus laikas ir visokios laiko vingrybės, šokinėjimai tarp tada ir dabar, susisuka man galva).
Negaliu sakyti, kad visai neįdomu buvo, bet ta dalis, kuri buvo man labai įdomi, tai kažkaip nebuvo gal knygos dominuojanti, autoriui įdomiau buvo nakgrinėti pagrindinio veikėjo parkes. Žodžiu, knygoje toks jaunas bičas Cyrus Shams yra iranietis emigrantas, kurį tėvas į Ameriką atvežė dar visai kūdikį, tai realiai jau amerikietis. Našlaitis, kurio motina žuvo aviakatastrofoje, įvykusioje virš Persijos įlankos – civilis lėktuvas buvo amerikiečių numuštas per klaidą. Taigi, viena iš knygos temų yra Cyrus nagrinėjama musulmonų kankinystės tema – nuo jo motinos aukos iki jo dėdės, kuris per Irano karą (jei teisingai pamenu – Irano – Irako), turėdavo mirštantiems kariams mūsio lauke vaidinti mirties angelą, kuris palydi į paskutinę kelionę ir žada tuntus laukiančių mergelių rojuje. Tai šitos iranietiškos knygos dalys buvo įdomu – tiek tėvų bendro gyvenimo pradžia iki kelionės lėktuvu, tiek dėdės istorija, bet va ta amerikietiškoji, su identiteto paieškomis (nepamirštant ir seksualinio), apsinešimais ir t.t. man tokia mhee. Nu, neįdomu.
Tai va, galėjo tą tėvų istoriją papasakot (SPOILER ALERT ____________ neskaityt kas skliausteliuose kitoj eilutėj – motina pasirodo nežuvo lėktuvo katastrofoje) ir būtų užtekę. Beje, pabaiga ir amerikietiškąja knygos dalimi ir vienos moters likimu Amerikoje irgi nepatikėjau kaip ir knygoje figūravusios meninkės nuo Abramovič nukopijuotu performancu man irgi pasirode mhee. Labai dramatiška, bet netikroviška. Panaši situacija, galiu sakyt buvo Ian McEwan “Pamokose” ir ten patikėjau, o čia – ne. Tai mano verdiktas – knygos tema gerokai nebe naujiena, (va, prisiminiau, visai panaši kaip Tell Me How to Be), kas buvo įdomu, kažkaip ne iki galo išplėtota ir gaunas toks nieko įspūdingo reikalas.
Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.
Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.
Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.
O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.
Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.
Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.
Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.
Kai verčiu savo užrašų knygelės pirmuosius 2024 metų puslapius, metų pradžioje skaitytos knygos atrodo lyg būtų skaitytos prieš šimtą metų. Jei ne sąrašiukas, tikrai nepasakyčiau, kad čia 2024-ųjų knyga. Bet šiaip tas šimtukas + perskaitytų šiemet tikrai neblogai atrodo. Galvojau, kad bus šiemet trumpas sąrašiukas, bet versdama puslapius matau, kad ir ta gera, ir ana, tai tegul ir būna.
Kuo įdomūs buvo 2024? Antrą kartą dalyvavau “Alma littera” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoje, ir net turėjom laimėtoją. Šiaip, neišrinkt nugalėtojo tikrai nefaina, toks jausmas, kad visas rašytojų rašymas ir komisijos skaitymas veltui… Taip pat šiemet antrą kartą padėjau išrinkti geriausią Metų balsą Audiotekos.lt premijai laimėti. Laureatė/as bus paskelbtas per Metų knygos apdovanojimus vasario mėnesį. Bookeris kol kas lieka planuose FKŽ2030, nors gal reiktų rimtai siųst žinią kosmosan, nes visai pjauna grybą jie ten.
Šiemet jau nežinau kelintą kartą gyvenau Vilniaus knygų mugėje, kurios visada be galo laukiu. Kuo toliau, tuo daugiau fantastiškų knygų žiurkių per KM ima atostogas ir atostogauja lakstydami tarp knygų ir renginių. Rudenį, kaip atgaiva po ilgos knygų pauzės, ateina Open Books, o vėliau ir jaukusis Paviljono knygų savaitgalis, o į tarpus visi įmanomi ir neįmanomi knygų pristatymai.
Tikra beprotystė, bet knygas skaitau trijuose Knygų klubuose – Prezidentiniam (darbo), atvirame Vilniaus literatūros namų, kuriuose skaitytojas kantriai už rankos vedžioja Dovilė Kuzminskaitė, ir irgi atvirą (jungias visi, kas nori) bei gausiausiai susirenkantį Raros knygų klubą. Rudenį jau atrodė, reiks susidraskyt tarp klubams reikalingų perskaityt knygų kiekio, bet visi trys labai faini, tai draskomės toliau.
Šiemet galiu sakyt, kad išmokau skaityti plonas knygas. Vietoj minties, kad tuoj atsisėsiu ir viens du perskaitysiu, jungiu iš ketvirto antrą bėgį ir skaitau lėtai, neskubėdama ir mėgaudamasi. Net kelios trumpos, apie 200 puslapių knygos šiemet yra tarp geriausių metų knygų.
Šiek tiek knygų žiurkių mėgstamos statistikos. Kaip ir kiekvienais metais, skaičiuoju dvi kategorijas – lietuvių autorių šiemet viena mažiau nei pernai, bet vis tiek neblogai, net trečdalis visų skaitytų – 33. Audio – 24 (pernai 20), matyt, maždaug tiek audioknygų ir yra metų perklausymo riba. Ukrainiečių autorių knygų skaitymą laikau kž paramos Ukrainai forma: šiemet trys ukrainičių autorių knygos ir ketvirta vis paskaitoma esė knyga – mažoka. Mažokai šiemet ir komiksų/grafinių novelių (4) bet visos puikios.
Taigi – tadam!
Metų geriausios
Grožinė LT – Kotryna Zylė “Mylimi kaulai”
Grožinė ne LT – Ian McEwan “Pamokos” ir Jon Kalman Stefensson “Dangus ir pragaras”
Negrožinė – Alekstandra Kasuba “Tiksintis vaikas”
Pjesė – Serhij Zhadan “Duonos paliaubos”
Metų nustebimas – Diana Kleponė “Kritusių mazgas”.
Labai geros knygos –
Benjamin Myers “Kur susitinka dangus ir jūra”
Tanja Pjankova “Raudonųjų skruzdžių amžius”
Alessandro Barico “Abelis”
Barbara Kingsolver “Demonas Variagalvis”
Paulina Pukytė “Netikras zuikis”
Jurga Vilė, Miglė Anušauskaitė “Meko sodas”
Paul Auster “4 3 2 1”
Margaret Mitchel “Vėjo nublokšti”
Rimantas Kmita “Mano šuniukas mirė”
Joyce Carol Oates “Mes – Malveiniai”
Eshkol Nevo “Trys aukštai”
Paolo Giordano “Tasmanija”
Kazuo Ishiguro “Palaidotas milžinas”
Kerstin Ekman “Virsti vilku”
Georgi Gospodinov “Liūdesio fizika”
Jon Fosse “Baltybė”
Olga Tokarczuk “Dienos namai, nakties namai”
Edith Wharton “Itanas Fromas”
Juhani Karila “Lydekaitės burtai”
Rimantas Kmita “Pietinia kronikas” – antras kartas patiko dar labiau nei pirmas
Alberas Camus “Svetimas”
Deborah Levy “The Cost of Living”
Elizabeth Strout “Tell Me Everything”
Bartosz Polonski “Robčikas”
Trileriai/detektyvai/kriminaliniai romanai – nuostabioji pensininkų miestelio serija
Richard Osman “The Thursday Murder Club”
Richard Osman “The Man Who Died Twice”
Negrožinės:
Richard Osman “The Bullet That Missed”
Richard Osman “The Last Devil to Die”
Gražina K. Sviderskytė “Lituanica. Nematoma pusė”
Laimonas Briedis “Vilnius: savas ir svetimas”
Violeta Tapinienė “Susigrąžinto laiko blyksniai”
Patrick Radden Keefe “Empire of Pain: The Secret History of the Sackler Dynasty”
Ingrida Jakubavičienė “Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė”
Vienintelio gailiuosi, kad neprisiruošiau į Aleksandros Kašubos parodą, kai buvo Vilniuje. Na, žinot, kaip ten būna, tuoj, jau eini, o paroda ima ir baigias. Žiauriai gaila. Nes knyga tai nuostabi. Man tai tokia meilės knyga, arba knyga apie meilę, kuri leidžia užaugti dideliems žmonėms – menininkams, mokslininkams, išradėjams. Apie tikėjimą, kad iš to keisto vaiko kažkas bus ir nebijojimo tam vaikui būt keistu savimi, negrūdimo jo į standartą, kas Aleksandros augimo laiku iš vis atrodo kaip stebuklas, kad tokia laisvė buvo palikta mergaitei. Šioje knygoje – neregėta stebuklinga tarpukario Lietuva, kuri per knygas, per Art Deco muziejų, per parodas grįžta į mūsų sąmonę. Labai graži, hipnotizuojančiai intymi knyga apie vaikystę. Labai rekomenduoju.
Prisipažinsiu, paskutinės mano žinios apie Darių ir Girėną buvo kažkur tarp Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komikso ir sovietinės romantikos filme apie Lituanicą, na, tokios kažkokios jokios. Tai galima sakyti, kad buvau puiki kandidatė skaityti Gražinos Sviderskytės knygą. Na, o perskaičius (beje, knygą klausiau, o visus dokumentus žiūrėjau popierinėje knygoje su autorės autografu!) pati pirmoji mintis man buvo, kad reikia normalaus, mitais ir propaganda neapipinto filmo. Kokio nors mikso su turima dokumentika. Filmo, kuris dešifruotų mitą ir atlaisvintų žmonių galvas. O bet tačiau sunku tautos didvyrius nuo pjedestalo nukelti ant žemės ir atversti į žmones.
Taigi, knyga tikrai labai įdomi ir labai rekomenduoju. Perskaičius didvyrius tenka perkelt galvoj į kitą lentyną. Kokią? Na, kad ir pašėlusių avantiūristų, pametusių galvą neatsakingų adrenalino fanatikų. Kažkaip nelabai dera su tautos sakalais, ane? Bet nuo to gi tik dar įdomiau. O kaip kitaip pavadinti skrydį be normalių leidimų, be vizų nusileisti pakeliui esančiose šalyse, be tinkamų prietaisų, nepaisant grėsmingų oro prognozių? Tikrai ne tėvynės meile. Nutrūkgalviškumas ir svylantys padai, suprantant, kad jei būsi prigautas pareigūnų, skrydis apskirtai neįvyks, nenuošaly paliekant ir nekenčiamus lenkų lakūnus, kurie štai ruošias skrist iš New York į Lenkiją, Vilniaus okupantę. Plaukai šiaušias ant galvos.
Na, o be visų techninių detalių, labai įdomios ir politinės aplinkybės – tarpukaris, 1933 m. situacija Vokietijoje, radarų pražiopsotas lėktuvas (kaip prisiduot vadovybei???), vis dar slepiama sparčiai besivystanti vokiečių aviacija, ir mums sunkiai suvokiama dalis, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, ir kaip visai kitaip pasisuka visa įvykių ir jų interpretavimo perspektyva. O pabaigai džiaugsmingai uždėt tašką ant i – šis skrydis tikrai nebuvo antras pasaulyje, nesvarbu iš kurio galo bežiūrėsim ir bematuosim. Ką dabar daryt? Ogi palikt juos ramybėj ir amžinam atilsy. Ir džiaugtis išvadavus galvą. Bet pirmiausia, žinoma, reikia perskaityt knygą. Labai rekomenduoju. Sveika. Ir šiaip reiktų tikriausiai porą pavadinimų pakeist, pvz., stadiono. Nes po knygos jis nei į tvorą, nei į mietą.
knyguziurkes.com 