Tiek kilometrų iki Stambulo. Jau net pažiūrėjau, kiek bilietas kainuoja nuskristi. NOoriu į Stambulą, po Giedrės ir Pamuko Stambulo ir ką tik perskaitytos nepadoriai prieš visas stovinčias eilėje užlindusios Stambulo pavainikės. Taigi, nuo ko gi čia man pradėti? Na, vėl knyga ir patiko, ir nepatiko. Iš to, kad vakar nėjau miegoti, kol neperskaičiau, galima sakyti, kad “patiko” svarstyklių pusė nusileido iki pat apačios, tai summa summarum, knyga patiko, tik kai kurios detalės – ne. Man iš esmės kažkaip knygose nepatinka, kai autorius labai smulkiai ką nors aprašo, pvz., “valgė šokoladą Milka” arba “skaitė The Times laikraštį”. Man tuo metu atrodo, kad autorius trugdo man kurti savo knygos įsivaizdavimą ir mane spaudžia į kažkokius rėmus, kad dievaž jau nesuprasčiau jo minties kaip nors kitaip, nei buvo ketinta. Taip ir šioje knygoje man nepatiko, kad pavadinimais suvardinta knygos, kurias viena iš veikėjų skaitė, nick’ai, kuriais interneto puslapio dalyviai pasivadinę ir taip toliau. Man tai skambėjo taip paaugliškai, šaukiančiai, tie veikėjai yra tokie ir tokie ir dėl to susigalvojo būtent tokius nick’us, nors ir taip ta grupė žmonių jau gerai apibūdinta, tokios detalės mane labai jau erzina (bet gal čia man nervus gydytis reikia, ką žinau, sesės klauskit). Iš viso, dabar pagalvojau, kad sukurti nebanalų dialogą yra ypatingai sunku, daug papraščiau aprašyti netiesiogine kalba. Gal dėl to man taip ir kliuvo? Na, o visa kita?

Labai įdomi istorija. Ir knygos, ir pačios autorės. Juk Elif Shafak buvo padote į teismą už “turkiškumo įžeidimą”. Na, ir kaipgi kitaip, juk autorės moterys ne skarotos, o mini sijonuotos, rūkančios, išgeriančios, nepatenkitos, dygios, besidulkinančios, einančios daryti abortą, gimdančios nesantuokinius vaikus. O musulmoniškoje šalyje taip gi nebūna. Iš pradžių skaitant atrodo, na, ką čia, normalu viskas, kas aprašoma, bet reikia suvokti tą aplinką, kuri supa tas moteris, kad suvoktum jų išskirtinumą, kitoniškumą, išsišokėliškumą.

Kita “neegzistuojanti” tema – armėnų genocidas osmanų imperijoje 1915 m. Kaip turkė rašytoja drįsta apie tai kalbėti, tiesiog piktažodžiauti, lyg ir būti kitoje pusėje? O iš tikro taip subtiliai paliesti skaudulius, su kuriais turi gyventi dvi tautos – turkai, kurie “greičiausiai kenčia nuo savotiškos saviniekos” ir armėnai, kurie “kenčia nuo savotiškos savigailos” (lirtuviai ir nuo to, ir nuo to? 🙂 ). Tiesa, šitas subtilumas autorei baigėsi tuo, kad 2007 m. per savo knygos pristatymą turėjo būti saugoma apsauginių, na, kad koks turkiškumo gynėjas nesugalvotų kokio blogio.

Tokie skanūs knygos skyrių pavadinimai – kvepia ir kviečia į Stambulą: cinamonas, skrudinti lazdynų riešutai, apelsino žievelės, migdolai, džiovinti abrikosai, granato sėklos. Vienas neskanus, jei skaitysit, pamatysit.

Dabar tik svajoju, kad Tyto Albai knyga bus pakankamai sėkminga ir ji ryšis išversti ir kitas autorės knygas – Black Milk apie pogimdyvinę depresiją arba The Forty Rules of Love – tikriausiai apie meilę, ane? 🙂

Bernardinuose interviu su autore.

Knygos ištrauka.

Filmukas apie Politics of fiction. Kalba Elif Shafak.

|didelio miesto ūžesys galvoj|