Nereali knygyno kavinuke, kur gali išgert kavos su visais savo mėgstamais/nemėgstamais rašytojais
Čia dar jau beveik porą mėnesių kabantis niekaip nepapostinamas įrašas… Įspūdžiai iš Barnes and Noble Booksellers knygyno Lone Tree, Colorado :
Sakai, taip nebūna, knygyne negalima pavargti? Dar kaip būna. Į šitą nukuriau vos tik darbui pasibaigus, pasiryžusi išbūti iki kol uždarys. Pirmą kartą į jį užsukau visai netyčia, bet paskui, pamačius knygyno dydį, pagalvojau, kad pusvalandukas bėgimui tarp lentynų bus per trumpas ir knygynui skyriau visą vakarą. Ir nieko nespėjau ten padaryti… Siaubiakas. Jis toks didelis ir viskas ten daugmaž siaubingai nematyta ir viską norisi pačiupinėti ir nuo to visko daug iš tikro galima pavargti. Nes tiesiog tikrai daug ir tikrai neįmanoma visko apžiūrėti ia pavartyti. Žodžiu, žiūrėk nuotraukas.
Sveiki. Na, mano knyginis gyvenimas dabar toks, kad jei turiu minutėlę paskaityti, tai jau parašyti, tikrai nebeturiu nei minutėlės ir tiesiogine žodžio prasme tenka vagti laiką, savo patį brangiausią miego laiką, tą kuris jau yra tas būtinasis, ne grožio. Dilema ant dilemos – miegot ar skaityt? Rašyt ar miegot? Miegot ar rašyt? Pažaist su vaikais ar skaityt?
Prieš šitą knygą buvau truputį nusiteikusi, prisipažinsiu. Dėl pavadinimo ir dėl viršelio, labai jau tokie tiesmukiški. Nors angliškai pavadinimas Birth House gal nelabai tiksliai man atspindi Gimdymo namus, labiau, sakyčiau Gimimo/gimties namus. Taigi, bet kažkokis smalsumas ėmė mane ir nugalėjo, kai pamačiau šitą knygą bibliotekoje, tai ir prigriebiau, na, galvoju, pažiūrėsim. Ir ką gi, mane knygos pradžia stačiai nustebino, nes tokia jau graži… Tikrai.
`Kai vyrai, tėvai ir sūnūs užtrukdavo rūke ilgiau nei buvo saugu, moterys stovėdavo prie langų, laikydamos žibintus – choras mėnulių, kviečiančių mylimuosius grįžti krantan. Laukdamos jos liūliavo vaikus ir klausėsi mėnulio balso dūžtančiose bangose. Nakties tylomoje motinos šnabždėjo dukterims, kad tike mėnulis priverčia vandenis paklusti. Tai mėnulio balsas šaukė vyrus namo, jo balsas supo moterystės bangas, plukdė kūdikius į gimimo šviesą.
Mano namas tapo gimdymo namais. Taip jį praminė moterys – beldžiančios į duris, prisirpusios vaikais, pratrūkstančios vandenimis prieangyje. Naujai iškeptos motinos – kupinos klausimų, jaunos merginos – papuolusios į bėdą, patyrusios motinos – jau prigimdžiusios pilnus namus. (Tuos vaikus vadinau “kojų pirščiukais” – jų buvo daugiau, nei mamos galėdavo suskaičiuoti ant pirštų. Jos visos ateidavo į sodybą išdejuoti ir išklykti savo kūdikių į šį pasaulį.`
Tokia graži knyga apie moteris, tiesa, graudi, nes iš XXa. pradžios, kai moteris buvobeveik niekas, tik dukra arba žmona, bet ne moteris. Apie tai, kaip jos būdavo priverstos gyventi pagal vyrų pageidavimus ir norus, vyrišką pasaulio supratimą ir truputį apie moteriškas vakarones ir pasipliurpimus – pasaulį, kuris visada egzistavo, tik visai neseniai `įsiteisino`.
Truputį apie tai, kaip drastiškai į gimdymo pasaulį įsibrovė medicina – vėlgi per vyrus, per vyrišką pasaulio supratimą. Apie mažyčius žingsnelius į iššilaisvinimą iš nuostatų, į gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą, savo norus, sau.
Va taip skaičiau ir nesikabinėjau, nes visai nenorėjau kabinėtis, kai gražiai skaitosi, gražiai parašyta.
Vienas mano literatūrinių pažadų šiems metams buvo, kad perskaitysiu kurią nors M.Atwood knygą.
Kol kas mano skaitytų M.Atwood knygų sąrašas atrod taip: “Handmaid’s Tale”, “Oryx & Crake”, “The Blind Assassin”, “Surfacing”, “Lady Oracle”. Pačią pirmąją skaičiau “Handmaid’s Tale” ir kol kas jokia kita M.Atwood knyga nesugebėjo jos nurungti. Ji, be jokios abejonės, bus geriausių 2011aisiais mano skaitytų knygų trejetuke ir apskritai geriausių skaitytų knygų tope. Apie “Handmaid’s Tale” esu rašiusi čia, ir tiems, kurie jos neskaitė rekomenduoju širdingai.
O šiandien kaip tik pabaigiau M.Atwood “Oryx and Crake” (Yra išleista ir lietuviškai “Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir nenusivyliau, nes kaip ir “Handmaid’s Tale”, “Oryx and Crake” yra tamsi distopija, kurios gąsdinančią šaltą atmosferą autorė sukuria meistriškai.
Viena vertus, galima savęs klausti, kodėl M.Atwood vis prireikia tokių kraštutinių aplinkybių.
Kita vertus, jei labai gerai pagalvoji, tai tos aplinkybės tiek “Handmaid’s Tale”, tiek “Oryx and Crake” nėra tokios kraštutinės ir nerealios. Ir turbūt būtent tai ir baugina skaitytoją.
“Handmaid’s Tale” rašoma apie visuomenę, kuri kontroliuoja vaisingas moteris, paversdama jas “vaikščiojamčiomis gimdomis”, visuomenė, kuri iškelia radikalią moralę aukščiau visko. Ir kaip rašiau įraše apie “”Handmaid’s Tale”, tai nėra nerealios ar išgalvotos aplinkybės, tokie dalykai vyksta ne vienoje valstybėje.
“Oryx and Crake” vaizduojamoje visuomenė yra radikaliai kitoje moralės skalėje- čia, atvirkščiai, moralės ir etikos klausimai yra užgniaužiami. “Oryx and Crake” knygoje pasakojama apie visuomenę, kuri per toli žengė mokslo srityje, kur manipuliavimas genais visiškai į šalį nustūmė etiškumą, kur mokslininkai kūria naujas gyvūnų rūšis transpalantuodami genus, kur mokslininkai, gyvenantys specialiuose nuo likusio griūnančio pasaulio atskirtuose miestuose, kuria tabletes, kurios padaro žmones ir gražius ir laimingus, laboratorijose kuria naujas gyvūnų rūšis.
Kai naujienose nuolat kalbama apie baisias gyvūnų, skirtų maistui, auginimo sąlygas, apie genetiškai manipuliuotus augalus, apie maistinius priedus, mėsos klijus ir t.t., “Oryx ir Crake” distopija neatrodo tokia tolima.
“Sniego žmogus” miega medyje, o dieną jį aplanko naujos žmonių rasės vaikai. Jie jo tarsi visažinio klausinėja apie pasaulį, apie savo kilmę. Sniego žmogus, kurio tikrasisi vardas yra Jimmy po truputį mintyse grįžta į savo vaikystę, paauglystė ir jaunystę, skaitytojui pasakodamas, kaip per tokį trumpą laiką galėjo įvykti tokia apokalipsė. Jis pasakoja apie savo inžinierius tėvus, apie tai, kaip jis susipažįsta su genialiu Crake ir apie tai, kaip jis pamilsta Oriksę.
M.Atwood po truputį, atsargiai atsleidžia vis daugiau ir daugiau detalių apie Jimmy pasaulį, lėtai maitina skaitytojišką sąmonę to pasaulio aprašymais, ir taip sukuria pilką ir atšiaurų pasaulį.
Tai, kas šitą knygą skiria nuo kitų M.Atwood knygų yra tai, kad šįkart pagrindinis knygos herojus yra vyras. Mano nuomonė, Jimmy-Sniego žmogaus portretas yra net labai pavykęs. Autorė sugebėjo parodyti jo vienatvę, izoliaciją ir kitokio pasaulio ilgesį.
Vaikystėje mano tėvai mane vesdavosi į užsienio kalbų knygyną Klaipėdos teatro aikštėje (ten kur dabar restoranas “Taravos Anikė”). Keistas jausmas buvo, pamenu. Paveiksliukai gražūs, daiktai vaizduojami iliustracijose (ypač visokie žaislai, pyragai ir ledai) nematyti ir labai labai gražūs, bet tekstas toks neaiškus 🙂
Kai pagalvoju, koks milžiniškas vaikiškų knygų pasirinkimas šiandien palyginus su sovietiniais laikais, tai galva beveik sukasi. Mūsų vaikai gali skaityti knygas parašytas ir iliustruotas visuose pasaulio kampuose. Be jokių cenzūrų, be jokių propagandinių tekstų. Ir nereikia eilėse stovėti ar giminių prašyti “jei į Vilniaus knygynus užveš, tai nupirkit”.
Prieš kelias dienas su savo žirniuku buvom bibliotekoje ir ten naujienų lentynoje užtikau Herve Tullet knygą “Knyga”, kurią tiesiog privalėjau pasiųsdinti iš internetinės knygų parduotuvės, nes man ji pasirodė tokia novatoriška ir smagi.
Pirmajama puslapyje parašyta “Paspausk geltoną tašką ir versk puslapį”
Atsirado dar vienas taškas! “Paspausk geltonąjį tašką dar kartą…”
“Puiku! Dabar atsargiai pirštu paspausk kairįjį geltoną tašką…”
Po tokių spaudinėjimų atsiranda tokia taškų kombinacija.
“Nuostabu! Dabar pakratyk knygą”
“Neblogai. Dar šiek tiek pakratyk…ir smarkiau…”
“Taip. O dabar paversk knygą į kairę ir pamatysi…”
Po kiek puslapių knyga atrodo šitaip
“Gražu, ar ne? O dabar nupūsk juodumą”
“Hm! Papūsk smarkiau…”
Knygos reklaminį anonsą galima pažiūrėti Youtube
Na, vienos Herve Tullet knygos man neužteko, tai iškart užsakiau dar vieną “Knygą su skyle”
pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).
toks stiprus noras nusipirkti knygą, kad negaliu tiesiog. Keliausiu arba į knygyną arba į www.bookdepository. Nors skaityti laiko tai beveik neturiu. Bet užtat turiu pretekstą – reikia dovaną nupirkti 🙂
81 puslapis su biografiniais knygos autorės Marguerite Duras prisiminimais.
Tie prisiminimai tokie poetiški, be detalių, be ilgų aprašymų. Juose svarbiausia JAUSMAS.
Penkiolikos metų mergaitės jausmas, kai ji laive per Mekongo upę sutinka už save vyresnį kinietį meilužį.
Marguerite Duras (1914 – 1996)
Jausmas apie alinantį karštį, geltonus ir sraunius upės vandenis.
Apie nutrinto šilko plonytes sukneles.
Jausmas apie paslaptį, kurią reikia išlaikyti.
Jausmas apie tai, kaip santykiams nepritariama dėl rasistinio požiūrio.
Kai skaičiau atsiliepimus apie knygą, jei buvo labai dvejopi.
Vieni peikė knygą, vadino ją nuobodžia, nes joje nieko neatsitinka. Kiti buvo pakerėti ir sužavėti knygos nuotaikos ir M.Duras kalbos, sukuriančios tuos perregimus plonyčius it šilkas prisiminimus.
Aš priklausau tai antrajai skaitytojų kategorijai. Tie 80 puslapių man buvo pats tas tvankią liepos paskutinę dieną.
M.Duras “Meilužis” man yra puikus pavyzdys, kad knygos neturi būti storos, kad kažką papasakotų. Kad jose neturi būti įtraukiančių įvykių, kad jas prarytum.
Užtenka nostalgiškos magiškos nuotaikos, fragmentiškų prisiminimų, nuostabiai gražios nenuvalkiotos kalbos ir aštuoniasdešimties puslapių.
1984aisiais M.Duras už šitą knygą gavo Goncourt premiją.
Šitas paminklas man patinka, gal ne visas, bet skulptūra žamogaus tai tikrai tokia faina. Kažkaip vis praeinu pro ją (gana dažnai) ir arba fotiko neturiu, arba pamirštu nufotkint. Vieną gražų vakarą, važinėdami dviračiais užsukome ir pas Vincą. Tą vakarą jis buvo toks – ramus, atsipalaidavęs, niūniuojantis…
Pirmi pasimatymai yra labai geri tuo, kad abu stengiasi pasirodyti iš gerosios pusės. Abu stengiasi pasirodyti, jog yra įdomūs ir dėmsio verti žmonės, jog moka bendrauti. Na, žodžiu, bando pateikti pačią geriausią savęs versiją.
Norėčiau, kad taip būtų ir su rašytojai, kuriais pažindiniesi pirmąąjį kartą. Na, kad jie pasirodytų iš geriausios pusės.
Štai keletą dienų į pirmąjį skaitymo pasimatymą buvau nuėjusi su Paul Auster ir jo “Invisible”. Taip laukiau taip laukiau, bet gavosi tai labai vidutiniškai.
“Invisible” yra P.Auster, berods, penkioliktasis (!) romanas, ir kiek supratau iš jo kritikos jame yra ir to, kas būdinga P.Auster kūrybai, bet ir kažko naujo.
O viskas prasideda labai įtraukiančiai. Pirmoji knygos dalis tiek struktūriškai, tiek stilistiškai man pasirodė gerai sustyguota, intriga įtraukianti, veikėjai įdomūs, bet vėliau pasakojimas kažkaip išskysta, išsilieja, nelieka to elegantiškumo, kuris man taip imponavo pirmuosiuose skyriuose.
Pavyzdžiui, New York Times recenzentas parašė, jog “It is the finest novel Paul Auster has ever written”, o vienas švedų apžvalgininkas “Invisible” pavadino “tarpknyge”- na eiline tarpus tarp gerų P.Auster knygų užpildančia knyga.
Bet nenoriu nurašyti P.Auster. Juo labiau, kad galbūt ne per daug pati ruošiausi pasimatymui. Reikėjo man labiau išsiaiškinti, nuo kurios knygos reikia įžengti į P.Auster kūrybą.
Taigi, nuo kurios knygos reikia pradėti skaityti P.Auster. Gal kas patarsit?
Mes su Giedre esam medicininių serialų fanės. Na, žinai, Gray’s Anatomy arba House MD arba ER (Ligoninės priimamasis), tai jei esi tokių serialų fanas/fanė, tai šita knyga tau. Na, nes ją parašė gydytoja anesteziologė ir parašė apie mediciną.
Dėl laiko, skirto skaitymui, nebuvimo knygą skaičiau labai ilgai, tai dabar galvoju, kaip čia objektyviai parašyti. Iš pradžių knygą skaityti buvo labai įdomu, o paskui nebelabai įdomu, o gal tik taip atrodė, nes skaičiau labai ilgai po labai mažai. Tačiau, kai pagaliau nusprendžiau “damušti”, tai surijau per du vakarus, tai manau, kad jei skaitymo laikas neišsitemps, tai knyga tikrai visai nebloga. Šiaip literatūriniu požiūriu gal vidutiniška, bet trečioji knygos dalis tai, sakyčiau, tokia trileriška gal, panašiai, kaip J. Grisham – negali eit miegot, kol neperskaitei.
Knygoje anesteziologė Marie ramiai gerai dirba savo darbą, kol vieną diena, žinoma, kas gi daugiau, atsitinka nelaimė – ant opoeracinio stalo miršta mergaitė ir visų žvilgniai nukrypsta į Marie. Skaitytojas kaip ir žino, kad klaidos Marie nepadarė, tačiau kas tada kaltas dėl mergatės mirties – sindromas, kurį turi mergaitė, gydytojai, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės? Autorė gerai ir taikliai aprašo visą tą beviltišką situaciją, kaltę prieš vaiką praradusią motiną, dvasinį skausmą, teisines vingrybes ir šie aprašymai tikrai įtraukiantys. Vienintelę pastabą turėčiau tik dėl nukrypimų nuo temos, nereikšmingų dialogų ir panašių intarpėlių, kuriuos būtų visai galima iš knygos išmesti ir niekas net nepastebėtų.
Jei kas norit paskaityt (pvz. mano sesė), tai turiu popierinę knygą (ačiū Sandrai), o ne elektroninę. Beje, buvo labai smagu popierinę skaityt 🙂
Šiandien paskelbtas Man Booker ilgasis sąrašas. Jį sudaro trylika knygų. Sąraše yra keturi naujokai, t.y. keturios debiutinės novelės (Stephen Kelman, A.D. Miller, Yvvette Edwards and Patrick McGuinness), taip pat vienas, jau kartą laimėjęs premiją rašytojas, tai Alan Hollinghurst, 2004 m. laimėjęs su knyga The Line of Beauty.
Štai jie:
Julian Barnes The Sense of an Ending (Jonathan Cape – Random House)
Sebastian Barry On Canaan’s Side (Faber)
Carol Birch Jamrach’s Menagerie (Canongate Books)
Patrick deWitt The Sisters Brothers (Granta)
Esi Edugyan Half Blood Blues (Serpent’s Tail – Profile)
Yvvette Edwards A Cupboard Full of Coats (Oneworld)
Alan Hollinghurst The Stranger’s Child (Picador – Pan Macmillan)
Stephen Kelman Pigeon English (Bloomsbury)
Patrick McGuinness The Last Hundred Days (Seren Books)
A.D. Miller Snowdrops (Atlantic)
Alison Pick Far to Go (Headline Review)
Jane Rogers The Testament of Jessie Lamb (Sandstone Press)
D.J. Taylor Derby Day (Chatto & Windus – Random House)
This slideshow requires JavaScript.
Trumpasis sąrašas bus paskelbtas rugsėjo pradžioje. Giedre, ką sako bukmeikeriai? O kas tau atrodo laimėtojas? Mano akys kažkaip užkliuvo už English Pigeon.
Skaitau Ann Haberlein “En liten bok om ondska” (Knygelė apie blogį).
Ann Haberlein yra Švedijoj gana žinoma teologijos mokslų daktarė, Lund universiteto dėstytoja, dažnai rašanti etikos temomis ir išleidusi keletą knygų, kurių pati žinomiausia, ko gero, yra “Jag vill inte dö, jag vill bara inte leva” (“Aš nenoriu mirti, aš tik nenoriu gyenti”), kurioje ji labai atvirai aprašo savo maniakinę depresiją.
Praėjusiais metais buvo išleista “Knygelė apie blogį”, kurioje autorė analizuoja, kas tai yra blogis ir kaip jis yra traktuojamas mūsų kultūroje. Remdamasi įvairiais filosofais, pavyzdžiui, Nietzsche, Aristoteliu, Kantu, fiktyviais “blogiečiais” iš klasikinės ir populiariosios kultūros (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Milenium trilogija”, “Kill Bill”) po truputį, detaliai narsto mūsų blogio suvokimą, aiškinasi, kodėl mūsų visuomenę taip traukia pasakojimai apie blogį, kodėl mes taip įsitraukę skaitome krimnalinių įvykių aprašymus, kodėl mes pasigardžiuodami skaitome detektyvinius trilerius.
Ji teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome). Tokiu būdu mes kaip visuomenė tarsi nusiplauname rankas.
Pavadinti ką nors monstru, anot A.Haberlein, yra būdas sukurti distanciją tarp savęs ir “monstro”, tarsi bandymas įtikinti save, jog pats negalėtum priklausyti juodajai pusei. Bandymas atskirti save nuo blogio. Bet paradoksalu yra tai, kad daugelis žmonių, kurie padarė nesuvokiamus baisius dalykus, aplinkinių buvo būtent suvokiami kaip… normalūs. Juk ir garsiajame Philip Zimbard Stanfordo kalejimo ekspermente dalyvavo ne monstrai, o paprasti studentai.
A.Haberlein savo knygoje cituoja Aleksandrą Solženyciną, kuris yra pasakės, jog “Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį “, tad “atsižegnoti” nuo blogio negalime. Autorė nesako, kad kiekvienas iš mūsų galėtų elgtis taip, kaip prižiūrėtojai elgėsi Guantanamo kalėjime, ne kiekvienas iš mūsų galėtų užrakinti savo dukrą rūsyje ir laikyti ją ten metai iš metų, kaip kad darė Josef Fritzl.
Knygos autorė Ann Haberleine
Bet A.Haberlein rašo, jog mes kaip visuomenė suteikiame leidimą tokiems dalykams atsitikti, kai neprisiimame atsakomybės už dalykus, kurie vyksta šalia mūsų, kai elgiamės abejingai.
Jei girdi kaip kaimynas muša žmoną, ar skambini policijai? Jei žinai, jog tėvai psichologiškai ir fiziškai kankina savo vaiką, ar reaguoji į tai? Jei gatvėje pamatai, jog kažkoks pienburnis kabinėjasi prie praeivio, ar sustoji?
Laikraščiai, radijas , televizorius šiandien be perstojo analizuoja Norvegijoje įvykdytą terorizmo aktą ir jo vykdytoją. Visur pilna jo nuotraukų, visur vyksta diskusijos apie kaip, kodėl ir t.t.
Ir taip norėtųsi tiesiog duoti jam blogio diagnozę.
Bet anot “Knygelės apie blogį” tai reikštų, jog kaip visuomenė ignoruotume problemą. Jog nebandytume keistis, kad tai ir vėl neįvyktų.
Tad turėtume savęs klaust, ka galėjome padaryti kitaip. Ar esame pakankamai tolerantiška visuomenė? Ar leidžiame sau propaguoti neapykantą? Ar turime normalius įstatymus, apribojančius ginklų įsigyjimą? Ar būtum pats išdrįsęs plaukti salos link ir gelbėti vandenyje esančių vaikų ir paauglių, nors ir tau pačiam būtų buvusi grėsme?
knyguziurkes.com 