Žinau, ko gieda paukštis narve

~ kzL ~ Leave a comment

Maya Angelou knygą beveik priskirčiau privalomų perskaityti knygų sąrašo. Dėl kelių priežasčių – ši knyga yra kanoninė amerikiečių likeratūros knyga, ji taip pat yra viena iš labiausiai draudžiamų knygų savo gimtojoje šalyje, na, ir galiausiai, ši knyga buvo sausio mėnesio nedarbiniame knygų klube.

Knygoje autorė pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę iki maždaug 25 metų (apie savo tolimesnį gyvenimą ji pasakoja kitose knygose). Autorė didžiąją vaikystės dalį, nuo trejų, augo su močiute JAV pietuose, tad ir viena svarbiausių knygos temų – baltaodžių ir juodaodžių segregacija, kuri buvo iki tokio lygio, kad juodaodžiai vaikai ilgiausiai išgyvendavo baltųjų apskirtai nematę akyse, tik tėvų ir senelių įbauginti nelįsti jiems į akis ir apskirtai trauktis iš kelio. Bet knygoje man gal labiau įdomu buvo juodaodžių santykis su kitų rasių žmonėmis (ne baltaodžių, kurie vietomis, ypač vaikų, apskritai buvo laikomi kažkokiais nežmonėmis, maždaug ateiviais, o azijiečių). Po Perl Harbour’o japonų kilmės JAV piliečiai staiga atsidūrė už įstatymo ribos ir buvo tyliai sukišti į stovyklas. O jų verslus ir namus taip pat labai tyliai ir labai greitai perėmė juodaodžiai, na, nes azijiečiai jiems nebuvo žmonių grupė, kuri būtų verta užuojautos. Labai priminė mūsų pačių istorijos tarpsnį, kai šilta vieta ilgai tuščia nebūna. Tad dar labiau stebuklinga man atrodo tai, kaip karo metais elgėsi danai.

Labai įdomi personažė (tikro gyvenimo) man pasirodė Maya mama. Labai nestereotipinė, ypač tiems laikams, moteris. Kaip ja žavėjosi jos vaikai, taip ir man kažkokį kėlė žavesį, nors kaip motina, gal ir buvo keistoka, atsaini, bet man labai buvo įdomi. Man pasirodė charizmatiška, vien dėl jos man norėtųsi skaityti kitas Mayos knygas. Va kokia paveiki Mayos knyga!

Suprantu, kad tada, kai buvo parašyta ir kai išgarsėjo, knyga buvo skandalas – atviras kalbėjimo būdas apie dalykus, kurie paprastai slepiami ir neviešinami, ir, apskritai yra gėdingi – kur tai matyta. Tai sau reikia vis priminti apie tą kontekstą, nes šiaip man kažkaip paskutiniu metu teko paskaityti panašių biografinių knygų – pradedant nuo Bernardine Evaristo “Manifesto”, Violos Davis “Finding me”, net Tiffany Mcdaniel “Betty”, tad Mayos Angelou knyga nebuvo labai nauja ir kažkuo labai nustebinusi. Minėtose gyvenimo istorijos man labai jautėsi viena jungianti tema – nesaugumas ir smurtas pramaišiui su švelnia meile, kūrybiškumu, ekscentriškumu. Tad labiausiai gal rekomenduočiau knygą tiems, kas nori užsipildyt įtakingiausių knygų sąrašo spragą, domisi segregacija, o ir šiaip jei nėra panašių kygų skaitę, tada tikrai bus įdomu.

Mūšiai dykumoje

~ kzL ~ Leave a comment

Labai trumpai – labai fainas knygelės viršelis, bet pačios knygos tikriausiai ilgai neatsiminsiu. Gal pati knyga ir labai svarbi meksikiečiams, ten daug visokių prezidentinių kontekstų, politikos aplinkybių, bet man kažkaip nelabai surezonavo ta aplinka. Berniuko įsimylėjimas irgi. Skaitėsi labai lengvai, tikrai tekstas yra paprastas, ištobulintas (autorius buvo maniakas, kuris negalėdavo paleisti savo tekstų, nes vis redaguodavo), bet nežinau, kažkaip gal visai ne to tikėjausi. Man gal keista, kad knyga pavadinta “Mūšiai dykumoje”, net kilmė pavadinimo labai įdomi, bet man jis kažkaip nesisieja su ta meilės istorija. Du atskiri dalykai. Tai tiek, paleidžiu šitą mažulytę knygelę.

Pavojingi žodžiai

~ kzL ~ Leave a comment

Sveiki prisijungę prie žaidimo žodžiais (net viršelis toks Minecraftinis). Tik kodėl gi šis žaidimas pavojingas? Gal dėl tų žodžių iškraipymo, interpretavimo ir lakstymo žvirbliais ne vietoje ir ne laiku? Buvimo nepolitkorektiškais, nejautriais, netinkamai pavartotais, o Marijos žemėje, neduok dieve, dar ir iš kokio ex klaidų sąrašo. Ne bet kokio – Didžiojo!

Undinė Radzevičiūtė nuo pradžios iki pabaigos su skaitytoju žodžiais žaidžia – juokiasi (nors po “Minareto” jau bijau taip sakyti), šaiposi, ištisai traukia per dantį. Visą knygą tiesiog kapojasi žodžiais. Knygos siužetas man net nublanksta (nors aišku, jis paskęsta dialoguose, kuriais atsiskleidžia visos daugiau ar mažiau susireikšminusios romano asmenybės, kalbančios ar galvojančios sentencijomis ir išminties perlais. Visada labai taiklais ir dažnai labai juokingais. Net necituosiu, nes pusę knygos reikės perrašyti.

Kadangi veiksmas sukasi apie “šventąjį” teatrą, kur pašaliečiui daug kas iš šono atrodo savaime didinga, dieviška ir neskirta žemiškajai nosiai, tai knygos pradžioje susiduriam su daug patoso, kuris į knygos pabaigą subliūkšta, kaip pradurtas balionas – po visa didybe, eilinės intrigėlės, sangulavimai ir vagystės. Business as usual, kitaip tariant. Nu, nieko švento žodžiu, o jei ir buvo likę, tai Radzevičiūtė juokdamasi ir tai nuvainikuoja. Ir bravo autorei už tai – nebijojimą žongliruoti tais pavojingais žodžiais. Ir dar ačiū už kūrinio apimtį, toks labai optimalus. Kokie keturi šimtai puslapių to žodžių žaidimo būtų per daug. Nors vis tiek, “Minaretas” lieka mėsgtamiausiu mano romanu.

___________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Agentė

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji 2024 metų knygą, kurią skaitydama iki kokio vidurio baisiai pykau ant autoriaus, nes visai nenorėjau pirmos metų knygos, kuri man nepatiko. O paskui dar vargt su rašinėliu!! Taigi, visiems pasirinksiantiems skaityti, linkiu ir rekomenduoju turėti kantrybės, nes bus iš tų knygų, kur visas svoris ir gėris, kad ir kaip beužknistų – antroj knygos pusėj. Dar galit likt nesupratę, koks dar čia šnipų romanas, nes po įspūdingos pradžios knygos pirmoj daly daugiausia politika, liaudininkai-krikdemai-tautininkai, kurie man nebuvo labai įdomūs, greičiau jau nuobodūs. Ir viskas taip lėta, metų laikai greičiau eina, nei siužetas vystosi. Gyvenime, aišku, nepagreitinsi, bet knygoj gal galima?

Liaudies išmintis sako, kad “kantriems – dangus”, tai kadangi aš knygų žiurkių pasaulyje noriu į dangų (biblioteką), tai kantriai grieždama dantimis skaičiau ir – aleliuja – nuskilo, nes paskui tikrai prasideda šnipų romanas, spaudimas, įtampa ir agentų kovos. Pagrindiniai veikėjai – tarpukario saugumo departamento vedėjas Konstantinas Astrauskas ir aukšto rango komunistė Angelė Treigytė, kuri suprato, kad nelabai šviesus tas komunistinis rytojus, ir sugalvojo trauktis. Ne viskas tik paprasta ir įmanoma. O besitraukiant tenka ir išduoti, ir įduoti, ir parduoti. Ir kelio atgal – nebūna. Iš kitos pusės ir pats gali būti bet kada išduotas, parduotas. Toks nervų ir laiko žaidimas – kas greičiau ir kuris pirmas.

Labai knygoje man įstrigo tas nuolatinis vaikščiojimas apgraibomis, akli statymai ir sprendimai, rizikavimas, nes niekada nežinai, ar agentas nemeluoja, kiek jis ar ji nepasako, galiausiai, ar pats nėra dvigubas agentas. Nelabai optimistiškai nuteikia, net kraupu, kai pagalvoji. Iki šiol realiai niekada labai nesusimąsčiau, apie nesibaigiantį neapibrėžtumą, kuriame gyvena šnipai. O turi vaidinti kietuolius ir poker face’us. Nenuostabu, kad paskui bent kiek gražesnė panelė gali visko primirksėti (čia Flemingas užbondino privalomą siužeto liniją?).

Dar vienas fainas knygos aspektas – tarpukario Kaunas (dar kartą labai rekomenduoju apsilankyti Art Deco muziejuje, bus lengviau įsivazduoti nekaimišką knygos aplinką), kurio valdininkai važinėja ilsėtis į Paryžius. Šveicarijas, na, ir jei nelabai turi laiko – į Palangą, ponios siekia išsilavinimo ir aukštų tarnybų arba tiesiog būna elegantiškos ir prašmatnios. Smetoniškos diktatūros Lietuva, skaičiuojanti paskutines savo vasaras, kurias tokiom knygom susigrąžiname.

Už knygą dėkoju autoriui ir leidyklai “Aukso žuvys”

Will

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.

2023

~ kzL ~ Leave a comment

Šie metai išskirtiniai tuo, kad visatai nusiuntus alia absoliučiai crazy mintį, kad kada nors noriu būti Bookerio komisijoje, vos ne už kelių savaičių gavau kvietimą dalyvauti “Alma Littera” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoj (reikia gi kažkur kojas apšilti), o vėliau ir geriausio audio knygos “atlikėjo”/skaitytojo rinkimų komisijoje (laimėtojui Metų knygos apdovanojimų metu K.A.2.0.2.4 bus įteikta Audiotekos įsteigta premija, už kurią, ačiū dievui, negėda). Vieno rinkiminio kvietimo teko atsisakyt, nes būt jau reikėję mėnesio skaitymo atostogas imt.

Šiuos metus galiu drąsiai skelbti lietuvių literatūros metais, nes šiemet iš daugiau nei šimto perskaitytų, net 34 knygos buvo lietuvių autorių. Dar suklausiau virš dvidešimt audio – labai intensyviai pradėjau klausyt audio lietuviškai. Jau tingiu angliškai skaityt, nes tuoj viską išverčia, dabar tuoj pradėsiu tingėt audio angliškai klausyt, nes labai intensyviai įgarsinimas lietuviškai vyksta.

Metų knygų nerenku – metų knygas pajaučiu. Tiesiog skaitau ir viduj viskas užkunkuliuoja, drugeliais užplasnoja. Ir šiemet – ne vieną kartą. Ir pasidžiaugiau, kad savo rinkimuose galiu skirt tiek pirmų vietų, kiek norisi.

Taigi, šiemet stogą man nunešė:

Jurga Tumasonytė “Naujagimiai”

Danutė Kalinauskaitė “Baltieji prieš juoduosius”

Ričardas Gavelis “Vilniaus pokeris”

Nukautavo:

Suzanne Clarke “Piranezis”

Annie Ernaux “Įvykis”

Rachel Cusk “Kontūrai”, “Tranzitas” ir “Kudos”

Andrus Kvirak “Jaujininkas”

Douglas Stuart “Shuggie Bain”

Labai geros:

John Steinbeck “East of Eden”

Andy Weir “Project Hail Mary” arba “Projektas “Sveika, Marija”

Tove Ditlevsen “Kopenhagos trilogija”

Haska Šyjan “Už nugaros”

Virginija Kulvinskaitė “Keturi”

Andrei Liubka “Karbidas”

Bruce Chatwin “Utzas”

George Orwell “1984”

Lydia Sandgren “Gyvenimo raštai”

Agnė Žagrakalytė “Triukšmaujantys: katalikai”

Andrew Komornyckyj “Ezra Slefas, kitas Nobelio premijos laureatas”

Detektyvai/trileriai/šnipai:

Mantas Adomėnas “Moneta & Labirintas”

Anthony Horowitz “The World is Murder”, “The Sentence is Death”, “A Line to Kill”, “The Twist of a Knife”

Jo Nesbo “Pavydo ekspertas ir kitos istorijos”

Negrožinės:

Andrius Kleiva “Ką veikia Japonija?”

Reed Hastings, Erin Meyer “Jokių taisyklių. Kodėl Netflix tokia sėkminga?”

Vaikų (tikrų ir suaugusių) literatūros:

Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki “Mergaitė su šautuvu”

Ellie Irving “Matildos efektas”

Michael Ende “Momo”

Štai taip. O kuri tavo geriausia 2023 metų knyga, jei yra?

Gerų ateinančių 2024 metų!

Keliuonė. Įmink Šiaulius

~ kzL ~ 3 Comments

Labai mėgstu komiksus, tad su nekantrumu puoliau naująjį skaityti, tuo labiau, kad su darbiniu Prezidentiniu knygu klubų sugalvojom, kad norim literatūrinės kelionės, ir pasiūlymas varyt traukiniu į Šiaulius ir pabrausint po kolegės gimtąjį Pietinį buvo sutiktas su ovacijom. O čia dar ant tų žodžių komiksas apie Šiaulius! Kaip dievui į ausį kad būtume kalbėję.

Taigi, pradėjau skaityt tą “Keliuonę” ir supratau, kad nieko aš ten nesuprantu, nes Šiauliuose, jei neskaitysim “Pietinia kronikų” ir “Remygos” literatūrinių kelionių, paskutinį kartą buvau kokioj ketvirtoj klasėj, ir man visokie šiaulietiški reikalai, simboliai, skupltūros ir pastatai nieko nesakė (išskyrus auksinį berniuką). Nu, rimtai, ten kažkoks riterių kovą simbolizuojantis reikalas, esantis ant pastato, man pasirodė kaip haliucinacija, maždaug toks mano nesupratingumo lygis buvo.

Taip man susirodė, kad knyga yra absoliučiai skirta šiauliečiams, kurie visus objektus greičiausiai mintinai žino, arba svečiams, kuriems gali būti kaip gidas, ko Šiauliuose ieškoti. Kiek labiau pradėjau komikse gaudytis, kai beieškodama, kas čia užsakė tokią knygą, gale radau tokias kaip ir savotiškas instrukcijas, plačiau paaiškinančias komikse minimus objektus ir žmones. Taip ir skaičiau – pasižiūriu gale, kurio puslapio instrukcija, pasiskaitau ir tada skaitau komiksą. Tokiu būdu skaitant visai smagiai susiskaitė. Bet be instrukcijos tai mama mia! Impossibile! Dabar noriu komikso apie Klaipėdą.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Moneta & labirintas

~ kzL ~ 4 Comments
Moneta & labirintas | Knygos internetu | baltos lankos leidykla

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Šukparkis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Apie laiką ir vandenį

~ kzL ~ Leave a comment

Man tokios liūdnos knygos apie laiką ir klimato kaitą. Vienas praeina ir nieko nepadarysi, o apie antrą nieko nedarom. Nedarom jau galima sakyti nuo senų senovės, dar mano mokyklos laikų, kur mūsų su G. geografijos mokytoja buvo tikra aktyvistė, tai pas mus kažkaip natūraliai buvo daug kalbama apie ekologiją. Ir jau tada man buvo siaubingai liūdna dėl mirštančios Baltijos jūros, dėl to, kad erelių kiaušinių lukštai per minkšti “užauginti” paukščiuką, ir kitų ekologinių katastrofų, kurios tais laikais buvo daugiau mažiau vietinės reikšmės. Praėjo dvidešimt metų ir esam kur esam. Ir nuostabi meilės gamtai knyga jau atrodo, deja, per daug optimistinė, nes parašyta 2019 metais, prieš kovidą (tiesa, gale pridėtas papildomas skyrius) ir prieš karą, kuris suniokojo ir užteršė dar daugiau gamtos. Tai tokia va liūdna gaida.

O gražioji knygos gaida – nuostabūs, poetiškai aprašyti ryšiai su praeitimi, laiko įvardijimas ir skaičiavimas protėviais, ledu, sakmėmis ir islandiškomis sagomis, kurios kažkokiu neįmanomu kosminiu būdu susijusios su Himalajuose prasidedančiose, balto kaip pienas, vandens upėmis, iki šiol maitinančiomis slėniuose gyvenančius žmones ir žemę. Knygoje daug puikių istorijų apie gyvenimą gamtai skyrusius žmones, kurie užsispyrusiai, vieno žmogaus pastangomis sugebėjo “atsukti” laiką, išsaugoti gyvūnų rūšį ar niekaip ekonomiškai neapsimokantį vietovės gamtinį unikalumą. Ar vieno žmogaus pastangos gali sukurti svarų indėlį? Kaip rašo autorius, jei kiekvienas indas pasodintų po medį, žemėje atsirastų milijardo medžių miškas.

Grožio ir liūdesio knyga, kurią skaitydama vis klausiu, ar bus kur gyventi jauniausiam mano pažįstamam žmogui už aštuoniasdešimties metų?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

P.S. man šleivokas pasirodė knygos vertimas, trūko teksto sklandumo, vietomis tekdavo pagrįžt dar kartą perskaityt sakinį, o vienoje vietoje apskritai neteisingai išverstas gyvūno pavadinimas – prie giliavandenių Islandijos teritoritoriniuose vandenyse gyvenančių gyvūnų atsirado jūrų kiaulytės.

Žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Meg Wolitzer “Žmonoje” kerta pirmu sakiniu: “Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių metrų virš vandenyno.” Tuo metu dar neaišku, nei kiek apsiprendusiai damai metų, nei kiek kartu nugyventa, nei kas ten tokio nutiko, kas išprovokavo apsisprendimą, kad jau dabar tai užteks. Verčiant puslapius, kurie tikrai labai greit verčiasi ir grasina ilga naktimi, nes baisiai smalsu, kas gi ten atsitiko, visai neaišku, kodėl iš pažiūros “normali” (jei tokių būna) pora turėtų skirtis. Ir kodėl dabar? Juk pagaliau, pagaliau, po šitiekos metų, jau beveik praradus visas viltis, žymusis rašytojas apdovanojamas nors ir ne Nobelio, bet taip pat labai garbinga premija.

Skaitytojui abejojant ir stebintis puslapiuose pasipila herojų gyvenimas. Susipažinimas, įsimylėjimas ant kitos meilės griuvėsių. Mažos nuodėmės išvirsta į dideles, apsiverčia ir muša kitu lazdos galu. Ouč. Talentų, mūzų, žodžių ir gyvenimo sūkurys, viskas kas labai smalsu ir įdomu visoms knygų žiurkėms žinot apie rašytojus. Dar smalsiau, kaip nelabai sėkmingai startavęs, Džozefas Kestlmanas iššauna į tokias talento aukštumas. Kaip? Kažkas čia vis dėlto ne taip.

Nežinau, kiek knyga patiks jauniems skaitytojams, gal net sukels atmetimo reakciją, kaip tas kriošena senis iš Philipo Rotho “Kiekvienas žmogus”, bet tokiai tetai kaip aš, labai pritiko, labai rezonavo ir buvo labai apie tikrą gyvenimą, kuriame daug kas galvoje prigalvoja revoliucijų, bet vie tiek pasirenka sėdėti ant sofos ir niekur be reikalo neiti. Ir net labai patiko pabaiga, kurią labiausiai norėčiau padiskutuoti knygų klube, nes ji, tikiu, sukelia sumaištį skaitytojo galvoj – nu čia dabar kas, vieną minutę skiriasi, o kitą jau amžina meilė iki gyvenimo pabaigos? Kaip man patiko ta pabaiga! Būtent už nebuvimą tokia, kokios tikėtumeis ir kuri knygą subanalintų ir atimtų didžiąją dalį jos žavesio. Puiki! Ir bravo autorei už ją. O aš tik pasidžiaugiau, kad pasiraususi lentynose radau kitą autorės knygą, tad žadu apturėti greitu laiku dar malonumo.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Žiemos vanduo

~ kzL ~ Leave a comment

Siaubiakiška kiekvienai mamai ar tėvui situacija – gyvenant prie jūros, nusisukus vos sekundei, dingsta vaikas. Daugiau labai negaliu rašyti, nes viskas bus spoilinimas. Kas man knygoje patiko – kad neperpūsta, neištampta per daug ir pakankamai tikroviška, nors ir linkusi biškį į mistiką, bandoma skaitytoją užvelti su nuo jūros girdimais viliojančiais balsais. Būū. Kas knygoje buvo kitaip ir gal net keistai, tai, kaip vaiko netektį išgyveno tėvas ir kaip motina. Gal motinos labai ir nesužinom, nes daugiau vyro perspektyva pasakojama, bet man pasirodė, kad motina greičiau susitaikė su netektim ir nusprendė kažkaip gyventi toliau, o tėvas totaliai pastrigo. Nėra kažkas keisto ar netikroviško, bet atkreipiau dėmesį.

Patiko, kad susiskaitė greitai, tinkamas skaitinys pavargusiom smegenim vietoj brausinimo, kai tik reikia braukti puslapiais akis. Bet, kad knyga labai kažkuo ypatinga irgi negalėčiau pasakyt. Nebanali, greita, kai tokios norisi ir reikia.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”