Cukruota žuvis

Knygą pasičiupau knygų mugėj, nes kaip tik stende stovėjo autorė, pavarčiau ir susigundžiau.

Kas patiko? Patiko knygos pavadinimas, knygos tema, teksto išdėstymas (pastraipos pirmasis žodis neatitraukiamas nuo krašto ir dideli tarpai tarp pastraipų), jei ne į temą, tai dar man patinka autorės šukuosena ir tai, kad ji tokia biškį patrakus.

Kas nelabai? Na, nors interviu autorė Audronė Urbonaitė mini, kad knygą skaityti paprasta, o nagrinėjama tema nėra paprasta, tai sutikčiau tik su antruoju teiginiu. Skaityti man nebuvo labai paprasta, nes… po trečdalio knygos nusibodo. Labai paprastai – kai skaitau įdomią knygą, tai vagiu kiekvieną minutę paskaityti, o čia knygos vos ne vengiau. Kadangi mokausi nepatikusias mesti į šoną, tai jau taip ir ruošiausi padaryti, bet paskui kažkaip, ai, tempiau tempiau, su pravertimais ištempiau iki galo.

Kokia gi ta tema? Labai autobiografinė. Autorė labai didžiuodamasi išsiunčia savo penkiolikametį sūnų mokytis į užsienį, bet tai darydama net nenumano, kad jos vaikas užaugs kitokioje aplinkoje, niekada nebegrįš (tikriausiai) ir visi su tėvyne susiję reikalai jam bus visiškai svetimi, na, o kad nebūtų lietuviškai mamai per mažai dar sukurs šeimą su kitataute, ne šiaip kitataute, bet kinų kilmės, tad ir jos pusiau lietuvė lietuviškai šnekanti anūkė turi azijietišką išvaizdą. Tarp tokių žmonių (vyro ir žmonos, jau nekalbant apie jų tėvus) visada bus kultūrinis nesusipratimas, nesuprantama ir visiškai kitokia kolektyvinė pasąmonė ir visokie kitokie iššūkiai (arba problemos), kurias ir bando A.Urbonaitė paliesti, įsigilinti, apie jas papasakoti. Ar Lietuvoje ką nors dar stebina tautų ir rasių maišymaisi? Manau, kad vis dar. Ir labai. Ir visada bus. Ne tik Lietuvoje.

Vietomis “Cukruota žuvis” labai vykusi (net pabraukiau kelias vietas), bet mano dėmesio išlaikyti iki pabaigos jai nepavyko.

Citata

Kaip kartais būna gaila, kai perskaitau kokią gerą knygą švediškai, bet ji nebūna išversta į jokią kitą kalbą. Taip norėčiau padiskustuoti čia bloge, aptarti. Echh.

Pabaigiau klausyti Mia Skäringer knygą “Dygnkåt och hur helig som helst”, kur autorė surinko savo laikraščiuose rašytas kronikas ir įrašus savo bloge. Knyga apie skyrybas, motinystę, šeimą.

Išverčiau vieną citatą iš tos knygos:

Aš pavargau nuo superdupermamų, pasiaukojimo, kankinystės, sekso dėl  šventos ramybės ir netikrų nublizgintų fasadų, aš ilgiuosi tikrumo, pažeidžiamumo ir pilvų su strijomis. Ilgiuosi žmonių, kurie drįsta būti savimi be atotrūkio tarp to, kaip jie jaučiasi ir to, ką jie nori parodyti (…) mamos irgi yra žmonės, ar ne? Pažeidžamos. Silpnos. Pašėlusios ir jautrios.  Su jausmais, kurie ateina ir nueina. Tik pagalvokit jei mes išdrįstume būti savimi bent valandėlę iki mirties. O kad mes su suvoktume, kokios, po velnių, gražios mes esame.

//K.Ž.G

What do the stories look like?

Labai įdomi Chip Kidd Tedtalk paskaita apie knygų viršelių dizainą, išradingumą, e-knygas ir t.

Citata iš šito TadTalk  “Much is to be gained by eBooks: ease, convenience, portability. But something is definitely lost: tradition, a sensual experience, the comfort of thingy-ness — a little bit of humanity.”

Interviu su Chip Kidd galima paskaityti čia, o čia jis pasakoja apie kai kuriuos jo kurtus knygų viršelius, o čia galite pamatyti dar daugiau

This slideshow requires JavaScript.

jo darytų, kurtų viršelių

Literatūrinė detektyvė ir neįtikėtini pagrobimai

Jasper Ffrode “The Eyre Affair”

Thursday Next- literatūrinė detektyvė gyvenanti paralelinėje visatoje.

Anglija jau daygybę metų kariauja su Rusija.

Kažkas pavogia Čarlzo Dikenso rankraštį, ir vienas tos knygos antraeilis veikėjas…dingsta iš knygos.

Per prozos portalą galima nusikelti į bet kokią knygą. O tai reiškia, jog knygų veikėjams gresia pavojus.

Kas būtų jei supervagis ir megablogietis Acheron Hades įsibrautų į knygą ir pagrobtų pagrindinį veikėją?

Kas atsitiktų, jei iš knygų dingtų Misteris Ročesteris, Lizzy Bennet? Baisu ir pagalvoti

Juokinga, išmoninga, keista knyga. Paskutinis jos trečdalis man patiko labiausiai. Pirmoji pusė sunkiau skaitėsi, man kažkaip sunku buvo įsivažiuoti į tą keistą, kartais absurdišką ku-ku pasaulį. Kažkuo primena Monthy Pyton, kažkuo The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy.

Turėtų patikti tiems, kurie yra skaitę Bronte “Jane Eyre”, o neskaičiusiems “Jane Eyre” istorijos, abejoju, ar verta skaityti šitą knygą, nes nebus aiškios nuorodos ir veiksmas. Tame pasaulyje, kur gyvena agentė Thursday, “Jane Eyre” knyga baigiasi tuo, jog Džeinė kartu su savo pusbroliu St. Džonu Riversu išvažiuoja misionieriauti. (Jėtus kokia baisi pabaiga, ar ne?).

Važiavau namo pilname autobuse, visi šiandien kažko tokie susiraukę buvo. O aš galvojau, kaip būt gera per prozos portalą nusikelti pas misterį Ročesterį. Ooo, Edwardai!

Frankburgas

Kažin, ar yra kokia knygų eilė, kaip reikia skaityti Undinę Radzevičiūtę? Pradėjau nuo vidurinės, nors ir turiu “Strekoza, ble”, kaip sakant mano knygų eilė reguliuojasi nepriklausomai nuo mano norų ir pageidavimų.

Esi girdėjęs/-usi apie TV serialą The Office? Kai skaičiau, man visą laiką atrodė, kad čia a lia The Office, kurio žiūrėjau tik kelias serijas, nes daugiau absurdiškumo iškentėti neturėjau kantrybės (ne dėl to, kad neteisybę rodė, gal labiau atvirkščiai) fragmentas ne ekrane, o popieriuje. Trumpos akimirkos iš ofiso gyvenimo, kolegų santykių, visokių “prasmingų” ritualų ir t.t. Gali paieškoti, gal atrasi save? Smagus pasiskaitymas. Trumpas, aštrus, taiklus.

The Office. http://www.imdb.com/video/screenplay/vi3036086553/

Kabulo kregždės

Viena mūsų blogo skaitytoja užklausė, ar mes specialiai kaip nors ignoruojame Yasmina Kharda, ar neminime, nes nerekomenduojame? Aš realiai tai tik per knygų mugę ir pasidomėjau autorium labiau, iki tol kažkaip nelabai kreipiau dėmesio į tokias knygas, nes paskutiniu metu labai daug išleista visokių knygų, kaip kokia nors moteris buvo įkalinta, įčadrinta ir panašiai, ir tie viršeliai su iš po čadros žiūrinčiomis akimis man visi tokie vienodi.

Gal jau kažkur minėjau, kad autorius labai simpatiškas ir viesiems labai garsiai deklaruoja, kad jis yra „arabas, musulmonas ir feministas“. Kai jo vadovybė (karinė) pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo kūrybos, jis pasislėpė po savo žmonos vardų slapyvardžiu ir ilgai nebuvo žinoma, kas ta Yasmina Khadra yra.

Išsirinkau knygų mugėj ploniausią autoriaus knygą „Kabulo kregždės“, pagalvojau, kad jei nepatiks, tai bent nereikės ilgai kankintis. Gal ir gerai padariau, nežinau, kažkaip niekaip negaliu apsispręsti. Kodėl? Todėl, kad jei klaustumėt, kurį autorių rintis – Kader Abdolah ar Yasmina Khadra, sakyčiau, kad Kader Abdolah „Mečetės namai“ man patiko labiau, kūrinys vientisesnis, išsamesnis ir gilesnis, įdomesnis, detaliau pasakoja apie gyvenimą Irane, daugiau nagrinėja priežastis, kodėl viskas taip įvyko.

„Kabulo kregždės“ – trumpas kelių dienų aprašymas, apie tai, kokie sunkūs žmonių gyvenimai tokioje šalyje, kur už nepatikusį žvilgsnį geriausiu atveju būsi aptalžytas lazda, bet gali ir pakartas būti ar užmėtytas akmenimis. Negaliu pasakyti, kad knyga man patiko, perskaičiau ir tiek, nepadarė didelio įspūdžio, nebuvo naujiena. Tačiau neskaičiusiems tokio pobūdžio knygos gal ir būtų visai įdomu. Kiek apgauna ir antraštė ant nugarėlės, iš kurios supratau, kad knyga apie moteris, bet ji tiesiog apie žmones apskritai.

Nesakau, kad nebeskaitysiu Yasmina Khadra knygų, kažkodėl smalsu būtų paskaityti „Kerštą“, kurioje autorius pasakoja apie Izraelio ir palestiniečių problemas.

Mergaitė iš “Metropolio”

Šita knyga mane pakankino. Bet iš to pakankinimo neišėjo nieko gero. Perskaičiusi pusę jau ruošiausi mesti, bet pagalvojau, ai, kiek beliko, pabaigsiu. Šitą knygą tikriausiai įdomu skaityti žinantiems ir mėgstantiems Liudmilą Petruševskają, kad tiesiog skaitydamas knygą dar daugiau apie ją sužinotum. Nes tokiems kaip aš – visiškai nieko apie ją nežinantiems – man kažkos truputį kratinys ta knyga, sakau, gal kažkam ir paveikslas, bet man – kratinys. Pvz, kas erzino, kad vertėja (iš rusų kalbos vertė Nijolė Kvaraciejūtė) visai nepadeda skaitytojui. Gal vyresniam ir nereikia padėti, aiškinant įvairius sovietinius trumpinius ar specifinius žodžius, bet jei skaito netarybinis skaitytojas, tai jam daug kas taip ir liks nesuprantama, nebent netingės eit googlinti. Pvz., ar visada sugalvotum, kad RF yra Rusijos federacija (tikiuos, teisingai sugalvojau)?

Puoliau prie šitos knygos visa apžavėta Šiškino “Laiškų knygos”, na, ir nieko. Negaliu pasakyti, kad knyga neįdomi – gabaliukai įdomūs, bet neradau to vientisumo. Iš tikro, daug visokių detalių apie tarybinio gyvenimo pradžią, apie neįsivaizduojamą biednystę (kurios sovietuose nebuvo), kai žmonės būdavo grūdami į butus (autorė su savo mama ilgai gyveno po stalu senolio kanbaryje), apie pokario metu išgyventą badą, kai valgydavo iš kaimynų šiukšlių kibiro, kaip maža autorė buvo visiškai sulaukėjusi, virtusi Maugliu. Knygos pradžioje autorė mini daug įvairių tikriausiai žymių vardų ir pavardžių, kurie, kaip jau sakiau nei paaiškinami, nei ką, tai tieisiog praplaukia ir tiek (kaip kad Bolano “Čilės noktiurne“). Tiesa, knygos pabaigoje keletas įdomių scenų iš vėlyvesnio tarybinio gyvenimo:

“Visiems buvo viena programa [čia apie radiją pasakoja]. “Paskutiniųjų žinių” žmonės klausėsi, bet (kaip bebūtų liūdna) išimtinai tik dėl oro ir sporto naujienų… Kitos naujienos paprastam eiliniam žmogui buvo visiškai nenaudingos. Jo gyvenimas nepriklausė nuo to, kada ką pasėjo, surinko ir kur kiek pagamino. Vis dėl to jis egzistavo nepaisydamas tos ne visados teisingos informacijos. O jeigu praneštų, kur duoda paklodes, indus arba batus – o! Arbatinukus, sofas, dešrą! Kur ėmė pardavinėti antklodes, kojines, Achmatovos knygas! Bet ne. Suruošti tokią Chodynką valdžia neleistų. Šito bijojo labiau už viską.”

Atsiprašau, bet kas yra “Chodynka”, as nežinau.

Fantastiškų geografija

Giedrė paliudys, kad man patinka ne tik knygos, bet ir geografija. WordPress sugalvojo įdėti mus lankančiųjų statistiką pagal šalis. Spėkit, kokios kokiose trijose šalyse (be Lietuvos, aišku), gyvena mūsų blogo draugai ir draugės? Visų blogo gyvavimo laikų statistika (OMG, British Virgin Islands!):

American Wife

Labai gražus viršelis

Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota  American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.

Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).

Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.

Curtis Sittenfeld

 Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.

Mes niekada nežinom, kokie jie yra iš tikrųjų

Ilgas Oranžinis Sąrašas

Štai tas oranžinis, paskelbtas kovo 8 d. Man net silpna, kaip knygų sąrašai ilgėja, krūvos auga, o laiko mažėja…

Gal jau ką nors skaitei? Kuris viršelis patraukė akį? Spėk, kas bua laimėtoja!

  • Island of Wings by Karin Altenberg (Quercus) – Swedish; 1st Novel
  • On the Floor by Aifric Campbell (Serpent’s Tail) – Irish; 3rd Novel
  • The Grief of Others by Leah Hager Cohen (The Clerkenwell Press) – American; 4th Novel
  • The Sealed Letter by Emma Donoghue (Picador) – Irish; 7th Novel
  • Half Blood Blues by Esi Edugyan (Serpent’s Tail) – Canadian; 2nd Novel
  • The Forgotten Waltz by Anne Enright (Jonathan Cape) – Irish; 5th Novel
  • The Flying Man by Roopa Farooki (Headline Review) – British; 5th Novel
  • Lord of Misrule by Jaimy Gordon (Quercus) – American; 4th Novel
  • Painter of Silence by Georgina Harding (Bloomsbury) – British; 3rd Novel
  • Gillespie and I by Jane Harris (Faber & Faber) – British; 2nd Novel
  • The Translation of the Bones by Francesca Kay (Weidenfeld & Nicolson) – British; 2nd Novel
  • The Blue Book by A.L. Kennedy (Jonathan Cape) – British; 6th Novel
  • The Night Circus by Erin Morgenstern (Harvill Secker) – American; 1st Novel
  • The Song of Achilles by Madeline Miller (Bloomsbury) – American; 1st Novel
  • Foreign Bodies by Cynthia Ozick (Atlantic Books) – American; 7th Novel
  • State of Wonder by Ann Patchett (Bloomsbury) – American; 6th Novel
  • There but for the by Ali Smith (Hamish Hamilton) – British; 5th Novel
  • The Pink Hotel by Anna Stothard (Alma Books) – British; 2nd Novel
  • Tides of War by Stella Tillyard (Chatto & Windus) – British; 1st Novel
  • The Submission by Amy Waldman (William Heinemann) – American; 1st Novel

The Art of Racing in the Rain

“In Mongolia, when a dog dies, he is buried high in the hills so people cannot walk on his grave. The dog’s master whispers into the dog’s ear his wishes that the dog will return as a man in his next life. Then his tail is cut off and put beneath his head, and a piece of meat or fat is placed in his mouth to sustain his soul on its journey; before he is reincarnated, the dog’s soul is freed to travel the land, to run across the high desert plains for as long as it would like.

I learned that from a program on the National Geographic channel, so I believe it is true. Not all dogs return as men, they say; only those who are ready.

I am ready.”

Šioje knygoje apie tai, kaip pasaulis atrodo šuns akimis. Įdomiai. Tikriausiai panašiai, kaip “Skafandre ir drugelyje” – kai esi gyvas, protingas, mąstantis ir negalintis savęs išreikšti, na, nebent akies mirksniu arba uodegos vizginimu. O pasirodo, šuns kūne gyvena siela, kuri galbūt tuoj tuoj, jei viską išmoko šuniškam pasauly, reinkarnuosis į žmogų. Žodžiu protingas padaras, gali papasakoti viską, kas dedasi žmonių pasaulyje. Tiksliau, kas dedasi Enzo (toks šuns vardas) šeimininko Denis gyvenime. Nelabai linksmame…

Knyga klausėsi visai sklandžiai, tikrai savotiškai įdomi, bet kulminacija, sakyčiau tokia jau labai savotiška, truputį mane pritrenkė (confused), bet galiausiai nusprendžiau labai nesikabinėti ir ją “nuryti”. Pats knygos siužetas toks labai nestebinantis – klausai ir galvoji, na, tai autorius turi dvi galimybes, kaip pasielgti su Denis, tai klausimas kyla tik dėl to, kaip pasielgs – gerai ar blogai, – nemanau, kad labai didelis pliusas knygai, bet gal tik daugiau iš jos reikalaujantiems. O štai pabaiga tai patiko – šviesi, giedra ir paliekanti gerą jausmą. 

Neabejotinai rekomenduoju šunų mylėtojams arba tiems, kam liūdna ir norisi išsiverkti. Lyg ir kažkuo išskirtinė, lyg ir nelabai. Tokia tat.

Bet pavyzdžiui, patiko Sarai Gruen, Wally Lamb ir Temple Gandin.

“The Art of Racing in The Rain has everything: love, tragedy, redemption, danger, and–best of all–the canine narrator Enzo. This old soul of a dog has much to teach to us about being human. I loved this book.” — Sara Gruen, Author of Water for Elephants

“I savored Garth Stein’s The Art of Racing in the Rain for many reasons: a dog who speaks, the thrill of competitive racing, a heart-tugging storyline, and–best of all–the fact that it is a meditation on humility and hope in the face of despair. Since finishing this engagingly unique novel, I’ve found myself staring at my own dog, thinking, Hmm, I wonder …” — Wally Lamb, Author of She’s Come Undone and I Know This Much Is True

“The Art of Racing in the Rain takes you on an unforgettable journey through another kind of mind, through the eyes — and nose — of a dog. I found it fascinating.” — Temple Grandin, Author of Animals in Translation

Pagla knygą bus pastatytas filmas, kurį mes su Giedre tikriausiai būtinai žiūrėsim, nes ten vaidins Patrick Dempsey.