Kas paskutinis?

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Prisimenu, kaip vaikystėje tekdavo stovėti eilėse prie visko.

Man, gimusiai 1979aisiais, teko gana daug valandų praleidti sovietinėse eilėse. Atsimenu labai ryškiai, kai vasarą viena be tėvų stovėjau eilėje prie bananų. Atsimenat tokius nedidelius atidaromus daržovių kioskelius- spintas? Ta štai prie tokio kioskelio prie “Žardės parduotuvės” ir nutįso didžiulė eilė. Stovėjom ten beveik visą dieną, bet taip tų bananų nei “neužvežė” , nei “neišmetė”.

Matytas vaizdelis

Ir dar atsimenu kaip per 13ą savo gimtadienį tėvai man leido neiti į mokyklą, nes kažkas juk turėjo nueiti į kulinariją ir nupirkti tortą (sovietų tada jau nebuvo, o štai eilės egzistavo).

Atsimenu, kaip nepažįstami žmonės stovintys eilėje kartais paprašydavo mamytės ar tėvelio mane “paskolinti”, kad jie galėtų nusipirkti daugiau bandelių, nes parduodavo po 3 žmogui. Tai stovėdavau aš šalia to žmogaus ir bijodavau, kad neatrodau pakankamai įtikinanti, kad pardavėja nepatikės ir neparduos jai ar jam dar trijų bandelių. 😀

Visi tie sovietiniai prisiminimai išlindo iš užmaršties, kai skaičiau V.Sorokin knygą “The Queue” («Очередь»).

Knyga- vien pokalbis eilėje. Stovi žmonės ten ir laukia. Kažką atvežė. Eina gandai, kad švediški. Po to spekuliuoja žmonės, kad gal būt itališki. O jei…jei patys patys geriausi-amerikoniški? Duos po keturis. O gal tik po du?
Eilėje diskutuojama, susipažįstama, išsiskiriama. Eilė keletą kartų pertvarkoma, perstumdoma, stovintieji gauna numeriukus ir porą kartų per dieną yra šaukiami pavardėmis.

Зеленый!
     - Я!
     - Топоров!
     - Я
     - Саюшенко!
     - Я!
     - Медведкина!
     - Я!
     - Болдырева!
     - Я!
     - Клубова!
     - Я!
     - Рогачева!
     - Я!
     - Поздняк!
     - Я!
     - Осетров!
     - Я!
     - Попович!
     - Я!
     - Бурлаевский!
     - Я!
     - Коготкова!
     - Я!
     - Шуxовской!
     - Я!
     - Коранова!
     - Я!
     - Печников!
     - Я!
     - Сретенский!
     - Я!

Kai tenka stovėti karštyje, eilėje stovintys performuoja eilę, kad ji eitų pro kvaso statinę. Kažkas bėga į skalbyklą parsinešti skalbinių (ar pamenat tuos numeriukus, užsiūtus patalynės kamputyje ir kvapnų popieriuką įkištą tarp paklodžių?). Kažką mama veda atsigerti mineralinio su sirupu. Kažkas bando užlįsti, o kiti tuo piktinasi.
Knyga parašytą 1983 (išleista Paryžiuje 1985) yra labai aiškus postmodernistinės literatūros ir absurdiškos situacijos, kurioje visi buvome įklimpę, pavyzdys, bet V.Sorokin rašo su ironija, tad tas absurdiškumas nėra kafkiškai tamsus.

Berods pilną knygos tekstą  galima paskaityti internete
Esu skaičiusi labai  gerų atsiliepimų apie jo knygą „Opričniko diena“(2008 m., Vilnius, „Kitos knygos“), kuri anot Wikipedia “aprašo Rusiją 2028 m. su caru Kremliuje, rusų kalba su kinietiškais posakiais ir „Didžiąja Rusijos siena“ skiriančia šalį nuo kaimynų”, tai dabar užsinorėjau ir ją paskaityti.

K.Ž.G

Ištrauka iš “Eilės”

 Товарищ, кто последний?
     - Наверно я, но за мной еще женщина в синем пальто.
     - Значит я за ней?
     - Да. Она щас придет. Становитесь за мной пока.
     - А вы будете стоять?
     - Да.
     - Я на минуту отойти xотел, буквально на минуту...
     - Лучше,  наверно,  ее дождаться. А то подойдут, а мне что
объяснить? Подождите. Она сказала, что быстро...
     - Ладно. Подожду. Вы давно стоите?
     - Да не очень.
     - А не знаете по сколько дают?
     - Черт иx знает... Даже  и  не  спрашивал.  Не  знаете  по
сколько дают?
     - Сегодня не знаю. Я слышала вчера по два давали.
     - По два?
     - Ага. Сначала-то по четыре, а потом по два.
     - Мало как! Так и стоять смысла нет...
     - А вы займите две очереди. Тут приезжие по три занимают.
     - По три?
     - Ага.
     - Так это целый день стоять!
     - Да что вы. Тут быстро отпускают.
     - Чего-то не верится. Мы вон с места не сдвинулись...
     - Это там подошли, которые отxодили. Там много.
     - Отойдут, а потом подваливают...
     - Ничего, щас быстро пойдет...
     - Вы не знаете по сколько дают?
     - Говорят по три.
     - Ну,  это  еще  нормально!  Возле  Савеловского вообще по
одному.
     - Так там нет смысла больше  давать,  все  равно  приезжие
разберут все...
     - Скажите, а вчера очередь такая же была?
     - Почти.
     - А вы и вчера стояли?
     - Стояла.
     - Долго?
     - Да не очень...
     - Не очень мятые?.
     - Вначале ничего, а под конец всякие были.
     - Сегодня  тоже  наверно  получше  разберут,  а плоxие нам
достанутся.
     - Да они все одинаковые, я видел.
     - Правда?
     - Ага. Плоxие они отбирают.
     - Да, отберут они! Жди!
     - Обязаны отбирать и списывать.
     - Да бросьте вы! Обязаны!  Они  наживаются  на  этом  будь
здоров...

Tigro žmona

~ kzL ~ 3 Comments

Magiškojo realizmo knygos mane magiškai užburia ir labai patinka. Tačiau parašyti apie tai, kas man ten jose patinka aš niekaip nemoku ir nesugebu – knygos recenzija man tolygu magijos triuko išdavystei, visų kerų išslaidymui, o aš to visai nenoriu.

Kai skaitau magiškojo realizmo knygas, nuoširdžiai tikiu, viskuo, kas ten vyksta, tikiu, kad Marquez knygoje kokia mergelė baltais naktiniais marškiniais ir ilgais juodais palaidai plaukais kaip pati Mergelė Marija nukeliavo į dangų, kad kur nors senam name gimė žaliaplaukė gražuolė ir taip toliau. Kartais net pamirštu už stebuklo matyti simbolį ar užšifruotą reikšmę. Todėl bet kas, kam numirti negalintis žmogus -bemirtis- atrodo visiška nesąmonė, Tea Obrecht “Tigro žmonos” gal net neskaitykite, nes knyga tiesiog nepatikėsite. O visi kiti – belieka tik pavydėti, kad jūsų šis skaitymo malonumas dar laukia.

Visą laiką stebėjausi ir džiaugiausi, kad knygą parašė toks jaunas žmogus. Kai knyga buvo išleista Tea Obrecht turėjo būti kažkur 26, kai knyga buvo rašoma – kokie 24. Ir nė vienoj vietoj nereikėjo galvoti “na, šita vieta tai čia silpnoka, bet, na, juk autorė tokia jauna, neturi nei rašymo, nei gyvenimo patirties bla bla bla.” Tiesiog telieka sakyti – bravo.

This slideshow requires JavaScript.

O knygoje labai subtiliai paliesta daugybė temų. Viena labiausiai man įstrigusių, ataidinti dar iš Sašos Stanišič “Kaip kareivis gromofoną taisė” – apie dirbtinai sulipintas valstybes, kurios vieną dieną pritvinkusios sprogsta – nieko iš to gero. Aha, ir vėl buvusi Jugoslavija, nors autorė neįvardina nei šalies, nei miesto, neaišku, nei kas tie saviškiai, nei kas priešai, kas į ką šaudo ir kas bombarduoja miestą. O šalia šios siužeto linijos ir kita – pagrindinės veikėjos senelio vaikystės, iš kur ir atsėlina pavadinimo tigras, na, ir bastosi nemirtingasis. Toliau neberašysiu, nes ten jau prasideda magija.

Interviu: http://www.youtube.com/watch?v=w9vupUf1FDI

Q&A su Tea Obrecht http://www.youtube.com/watch?v=SvGQJqti8Fo&feature=related

Knygų žmonės Vilniuje. Po skėčiu

~ kzL ~ Leave a comment

myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.

Plaka vėtra Moniuškos paminklą

Žalvarinę pajuodusią kaktą

Jeigu bokštai baltieji palinktų

Su manim pakalbėti šią naktį?

/Judita Vaičiūnaitė/

Anna Karenina…jau greitai

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Šiais metais pasirodysiančio filmo “Ana Karenina” anonsas.

Siaubingai užsimaniau knygą iš naujo perskaityti, nes kai skaičiau ją gimnazijos laikais dėl laiko trūkumo ją per porą dienų perskaičiau, bet anoks ten skaitymas buvo, kai reikėjo skubėti, pulti, be jokio džiaugsmo skaityti.
Kaip jums anonsas? Ar žiūrėsit filmą?

 

K.Ž.G

Imagine. How Creativity Works

~ kzL ~ Leave a comment

Pakibau ant kabliuko, kai ant knygos pamačiau, kad rekomenduojama Malcom Gladwell. Susigundžiau šio autoriaus rekomendacija. Knygos klausiausi, dėl to gan sunku ją aprašyti, nes, kaip visada, negaliu atsiversti tam tikro pažymėto lapo ir pakartoti patikusias mintis ar idėjas. Bet gal ir neteiksiu, nes kai paskaičiau knygos kritiką NY Times, tai į knygos “šedevriškumą” ėmiau žiūrėti atsargiau.

Autorius, labai panašiai kaip ir jau minėtas M.Gladwell, savo skyrius dažniausiai pradeda kokiais nors įdomiais pasakojimais, kurie labai užkabina ir tempia knygą, nes kai prasideda kažkokie alia moksliniai išvedžiojimai (pasak aukščiau minimo NYT knygos kritiko dažnai net netikslūs), tai mintys pradeda atsijunginėti ir galima pravairuoti keletą minučių negirdint, ką autorius skaito (skaito pats autorius, sakyčiau, vidutiniškai, esu girdėjus daug geresnių skaitymų). Na, o patys pasakojimai tikrai įdomūs, nes jie apie įvairius kūrėjus, apie ju “eureka” momentus – tikrai įdomu. Pavyzdžiui, kaip atsirado Nike šūkis “Just do it!”, kaip Bob Dylan sukūrė savo geriausias dainas, kaip Pixar studija kuria savo animacinius filmus, apie tai kaip kompanija Eli Lilly nusprendė nebeslėpti savo tyrinėjimų, o verčiau sudėti juos į interneto puslapį ir paskirti apdovanojimus už įvairių problemų sprendimus, nes “Chemists didn’t solve chemistry problems, they solved molecular biology problems, just as molecular biologists solved chemistry problems. While these people were close enough to understand the challenges, they weren’t so close that their knowledge held them back and caused them to run into the same stumbling blocks as the corporate scientists.” Tame, žinoma, yra tiesos, juk kurybiškumas susijęs su taisyklių nesilaikymu, o geriausiai jų nesilaikyti gali tiesiog jų nežinodamas.

Keletas kūrybiškumo receptų:

Go for a walk.

 Take a vacation.

Daydream.

Idėjos juk dažniausiai ateina pačiais keisčiausiais ir netikėčiausiais keliais.

Nuotrauka

~ kzL ~ 1 Comment

Viename avatare pastebėjau skaitančios mergaitės nuotrauką. Paprašiau avataro savininkės pasidalinti šios nuotraukos istorija. Nuotrauka daryta 1957 m. Nyderlanduose, mergaitei Sophie – 4 metukai.

“This picture was taken behind the house we as a family lived in. It is a former headmasters house and we have access to a whole schoolyard. In the pictue I sit next to the chickenpen. My father made the picture, not long before he had bought this camera. I was reading in a picturebook with small stories on the bottom of the page. I’m not sure I could really read at that age but I could tell the story to myself because I remembered the words my mother had read to me. My mother told me years after this happend that I alway said to everyone ‘I’m going to read my book’.

I still love to be in a quiet place to read.”

Didelė knyga

~ kzL ~ Leave a comment

Panoramos prekybos centre prie knygyno galite pamatyti didžiausią vaikų parašytą knygą. Super idėja, ane? Tik kažkaip vaikų knygos viršelio man norėtųsi išpiešto vaikų piešiniais – nedaug trūko, kad pro tokį vaizdą būčiau praėjusi jo net nepastebėjusi.

Kad įsivazduoti knygos dydį, nufografavau su skaitytoju. Iš tikro didelė knyga.

image

image

Sala

~ kzL ~ 1 Comment

Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.

Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.

Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.

Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.

This slideshow requires JavaScript.

The Fault in Our Stars

~ kzL ~ 1 Comment

“What a slut time is. She screws everybody.”
― John Green, The Fault in Our Stars

Ką tik pabaigiau klausyti dar vienos knygos. Tokios, na, net nežinau, kaip apibūdinti. Dažnai gaunu užklausimų parekomenduoti gerą knygą, bet kad nebūtų liūdna ir neparintų. Bet aš nežinau tokių knygų, nes dažniausiai geros knygos yra liūdnos knygos.

Šita knyga irgi yra liūdna, jei pažiūrėti į ją taip tiesiai – o dieve, knyga apie sergančius vėžiu, dar baisiau, apie sergančius paauglius… Bet jei pakreipsi galvą ir pažvelgsi į knygą iš šono, o dar geriau, užsimerksi, pamatysi iš vidaus, kad tai –  gera, šilta ir šviesi knyga. Nebanali, ypatinga tuo, kad kažkaip tobulai sugeba nesukelti gailesčio. Knyga, kuri sugeba baisią diagnozę paversti fonu – taip, jie serga, bet dar labiau “taip” – jie yra žmonės ir jie nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į žmones, o ne į mirštančius (iš to irgi pasišaipo – pvz., prisipažįsta draugams, kad kažką gavo vien todėl, kad serga), “taip”  – jie gyvena, jie juokiasi, šaiposi vienas iš kito, jie palaiko vienas kitą, jie myli pačia gražiausia meile, kai vertini kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną žinai, kad dievo planuose nėra tau priskirta dienų begalybė, kurią sveikieji įsivaizduoja turį. Ir nors knygoje nėra nei geros pradžios, nei geros pabaigos, labai gera jausti, kad gyvenimas tarp tos pradžios ir pabaigos gali būti nuostabus, pilnas gražių akimirkų ir vertas nugyventi kiekvieną minutę.

“You have a choice in this world, I believe, about how to tell sad stories, and we made the funny choice.”

John Green puslapis.

 

Išgertas visas pienių vynas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Girdėjot? Ray Bradbury mirė šiandien. 91 metai. Daugiau nei 50 knygų.

“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them.”
— Ray Bradbury

“You must write every single day of your life… You must lurk in libraries and climb the stacks like ladders to sniff books like perfumes and wear books like hats upon your crazy heads… may you be in love every day for the next 20,000 days. And out of that love, remake a world.”
— Ray Bradbury

“I have never listened to anyone who criticized my taste in space travel, sideshows or gorillas. When this occurs, I pack up my dinosaurs and leave the room.”
— Ray Bradbury
“We are an impossibility in an impossible universe.”
— Ray Bradbury
K.Ž.G