Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

“Fado” spėjau perskaityti dar iki Knygų mugės. Atrodo, mažutė knygelė, bet nepasakyčiau, kad labai lengvas skaitinys ir nebuvo taip, kad atsisėdau ir perskaičiau per vakarą, net pati nustebau. Man kažkaip labai sunkiai dėliojosi galvoj tas Lietuvos 1960-aisiais paveikslas, ypač tas utopinis Lietuvos izoliavimasis nuo sovietų į svajonių salą niekaip neįvyko, ypač, kai nepavyko lenkams. Nu, kaaaip? Mieliems draugams portugalams, gyvenantiems pasaulio pakraštyje – taip, sutinku ir natūralu, na, o mums? Be lenkų gi niekaip.

Nors knygos autorius skaitytojams surašė skaitymo taisykles, man jos nelabai pagelbėjo, o labiausiai knyga galvoje susidėliojo po pristatymo mugėje, kur istorikai linksmai tarpusavyje padiskutavo, svarstydami, ar autoriaus išvedžiojimai “makes sense” ar ne”makes sense”. Žinoma, profesionalai žino visus šaltinius ir išeivijos vizijas, kuriomis remiantis Norbertas Černiauskas, o man tas svarstymas, ar čia labai kūryba, ar nelabai, tikrai labai apsunkino gyvenimą. Mugės diskusija man tapo gera atramos platforma. Tad jei jūs taip pat pasiklystumėte, tai rekomenduoju arba eit į pristatymą, arba kokį interviu susirast.

Knygoje man labai trūko Kauno, iš buvusio labai svarbaus tarpukariu, jis kažkaip labai prašapo. Sutinku su kažkur Fb tyruose skaitytą atsiliepimą, kad knygoje labiau yra neįvykusi Vilniaus, o ne Lietuvos istorija. O linksmiausia buvo paskutinė knygos dalis – apie Naujojo Vilniaus kūrimąsi Afrikoje. Nors ir didžiausia fantazija knygoje, man ji lengviausiai skaitėsi, įsitikėjo ir buvo smagiausia. Gal kad buvo galima pasileisti plaukus ir nebereikėjo remtis jokiomis vizijomis ir planais? Ypatingai faini personažai man buvo doriesiems persikėlėliams ūkininkams kėlę lietuviai-brazilai.

Bet šiaip kažkai liūdna buvo skaityt. Gaila man tos neįvykusios istorijos, nors tu ką. Bet kartu pats tokios idėjos galvoje atsiradimas yra tokias savotiška dovana, naujai atrastas paralelinis pasaulis (nors ir tik įsivaizduojamas), daug mielesnis, nei realus, kaip Dalios Leinartės aprašytas.

________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Vėjo nublokšti

~ kzL ~ 1 Comment

Sunkiai įtikėtina, kad paauglystėje, kai visos klasiokės, mamos, tetos ir kaimynės rijo “Vėjo nublokštus”, aš niekaip šia knyga nesusigundžiau ir likau neskaičius, nors ji ir buvo namų bibliotekoje. Būtų kas pasakęs, kad ją klausysiu už šimto metų, būčiau pati nepatikėjus ir, jei ne dalyvavimas audiotekos.lt komisijoje renkant geriausią metų balsą, vargu, ar būčiau kada susigundžius. Net ir komisijai klausiau maždaug, nu, gerai, nebėra kur čia trauktis. O paskui jau trauktis net nesinorėjo. 46 audio valandos tiesiog ištirpo ir, man atrodo, buvo suklausyta per rekordiškai trumpą laiką. Ir kaip faina, kad nežinojau visiškai siužeto vingių, nei ko laukti ar tikėtis.

Aišku, didžiausi aplodismentai Metų balso laimėtojai Vestai Šumilovaitei-Tertelienei! Jei ne jos nuostabus įgarsinimas, tikriausiai taip ir bučiau nesusipažinsu su Skarlet. Tik jai esu dėkinga už suvystymą švelniu balsu, kai niekur nebesinori lėkti, nieko nesinori žiūrėti, net skaityti – vien tik kuo greičiau pas audio Skarlet! Bravo ir ačiū.

Kadangi nelabai ką turiu neigiamo vardint, tai pasakoju, kas patiko. Tai pirmiausia – istorinis knygos aspektas – JAV pilietinis karas, šiaurės ir pietų susiskaldymas, kuris toks pažįstamas iš šiandienos aktualijų. Net leidžia geriau suprasti šiandienines valstijas. Antra, man taip patiko knygos veikėjai – pradedant nenuorama gaivališkoji Skarlet, kuri taip žavingai laužo nusistovėjusias normas, baigiant aukle ir gražuoliu Retu, kuris, ach, toks žavingas, toks aštriaakis ir aštrialiežuvis pašaipūnas, išjuokiantis pietietišką sąstingį ir nesibodintis traukti Skarlet per dantį. O Skarlet tėvai – pašėlęs rėksnys Džeraldas, tvirtoji Elena ir užknisantis flegma, bet protingas Ešlis. Žavinga, kad veikėjai tokie neplokšti, labai gyvi ir charekteringi.

Na, ir šiaip Margaret Mitchel, beje, 1937 metų Pulitzerio premijos laimėtoja, mane savo kūriniu nustebino – nebuvo kada nuobodžiaut, jokių nukrypimų į pievas (vienintelis kiek užtemptas buvo politinis viražas antroje knygos dalyje), ir kaip savo laikotarpiui (knygos klausiau neištraukdama jos iš laikmečio konteksto) turėjo apskritai būti mindblowing. Labai juokingos man atrodė tik numatomo sekso vietos, kaip kad sovietiniuose filmuose, nutoldavusios kažkur į tolius. Na, tikrai nustebau, kad Skarlet spėjo pastoti nuo savo pirmojo vyro, nes Mitchell nesiteikia savo skaitytojui apie tai užsiminti.

Wiki sako, kad ši knyga yra antra skaitomiausia JAV knyga po Biblijos. Neveltui. “Vėjo nublokšti” – puikus istorinis meilės romanas. Labai rekomenduoju, ypač audio versiją iš audioteka.lt.

4 3 2 1

~ kzL ~ Leave a comment

Pastaruoju metu tokias plytas ryžtuosi tik audio klausyt. 37 valandos ir, išskyrus gal kelias vietas, kur labai jau įsiveliama į JAV vidaus politikos reiklaus, visai neprailgo, buvo įdomu, o Paul Auster balsas yra tiesiog nuostabus. Na, iš tų variantų, kur galėtų dar ilgiau skaityti ir mielai klausyčiau.

Pati knygos idėja gal ir nėra labai didelė naujovė, apie paralelinius to paties žmogaus gyvenimus skaičiau pas Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo“, tik Paul Auster Archie Ferguso gyvenimą pradeda keturis kartus ir tada jau jais žongliruoja. 1.0 skyriuje pasakoja, kaip iš rytų Europos štetlo į Ameriką atvažiuoja jo pro kažkuris senelis, greit prabėgama per gimimus iki tada, kai gimsta Archie, o tada jau skyriai 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 ir t.t. Keturi skirtingi Archie Fergus gyvenimai, kuriuose daug autobiografiškumo, perpinto su autoriaus fantazija ir nelabai atskirsi, kur kas.

Vienuose gyvenimuose Archie užauga gražioje, mylinčioje šeimoje, tampa tuo ar anuo, kitoje – tėvai išsiskiria, trečioje dar kaip nors (tiesą sakant, per klausymo mėnesius net nelabai ir beprisimenu, tad puikiausiai galėčiau klausyti iš naujo ir manau, tikrai dar rasčiau visokių nepastebėtų dalykų), vienoje Archie įsimyli vieną mergina, kitoje iš vis neturi, tai va toks pynimėlis vyksta. Iš pradžių, gal atrodo, kaip čia viską prisimint ir nesumaišyt, bet, tiesiog klausiau nesiparindama, audio neatsiversi atgal ir nepasitikslinsi, tai tiesiog neverta sukt galvos. Puikus tekstas, nuostabus balsas, klausai ir tiek.

Knyga gal kiek priminė mano meilės Philip Roth “Portnojaus skundas“, nes, o dievai, kokių tik velnių nėra paauglio bachūro galvoj!!! Šitoj – įvairiausios variacijos sekso ir seksualinių orientacijų, tai jei tokie dalykai erzina, tai tikrai knygą geriau apeiti iš tolo. Man tai buvo žiauriai įdomu pabūti toj galvoj, pamatyt pasaulį iš tokios perspektyvos. Tai va kiek guodžiuos, kad kai perskaitysiu visas Roth knygas, man dar bus likęs Paul Auster (nes nusipirkau seną “Niujorko trilogijos” leidimą), kuris savo nuostabiu balsu, atrodo, yra įskaitęs visas savo knygas.

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

~ kzL ~ Leave a comment

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.

Tavo Margot

~ kzL ~ Leave a comment

“Tavo Margot” lietuviui skaitytojui gali pasirodyti labai keista knyga. Joje pasakojama komunizmo idėjomis susižavėjusių suomių šeimos istorija. Suomių žurnalistas su žmona atvyksta į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką su tikslu rašyti “objektyvius” straipsnius apie atplėštos Vokietijos žygį į šviesų rytojų. Mano nuostaba buvo įvykusi prieš daug metų, kai atvažiavusi į studentišką renginį, buvau nustebinta, kad suomiai turi “Lenino” muziejų, tiesa makabrišką, bet vis tiek, atvykus iš šalies, kur vos prieš kelis metus leninai virto, matyti “Lenino muziejų” buvo labai keista. Tuo metu nelabai žinojau dramatiškos Suomijos istorijos. Na, ir dabartinės ruzzijos kontekstas knygai (išleista 2021 m) neprideda balų.

Gal vienintelis toks autorės pateisinimas būtų, kad ji pati maža gyveno VDR, tad galbūt norėjo kažkaip papasakoti savo tėvų istoriją, kuri kokia jau buvo, tokia, bet kažkaip pačios autorės pozicija nebai aiški (kaip ir pagrindinių herojų). Maždaug, komunizmas mums patinka, bet kaip faina laisvai nuvaryti į vakarų Berlyną ir nusipirkti vakarietiškų prekių ar kada nori grįžti į Suomiją ir šiaip būt laisvu žmogumi, su laisvo pasaulio bilietu kišenėje. Tai ir sakyčiau knygos vaizdas toks iškreiptas, nelabai aišku, ką autorė nori pasakyti. Lyg ir bandoma duot suprast, kad valdžia rytų vokiečiams skiedžia apie jų laimę gyventi nuostabioje šalyje, bet kartu iki galo ir nepasmerkiama, nes gal visai tai šalis ir nebloga, nes va, kapitalistinėje šalyje tai niekas pas sergantį vaiką nemokamai nevažiuoja. Skaitai ir toks – ką? Net bandoma aprašyti vokiečių situacija, kai atsivėrus sienai vieni išvažiavo į vakarus, kiti liko, bet buvo išmesti iš darbų, kaip nekvalifikuoti ir nemokantys dirbti kapitalizmo sąlygomis, kažkaip taip, nežinau, neskamba, neįtikina, vis su kažkokiu komunizmo nuostalgijos prieskoniu.

Vis galvoju, kad gal knygos problema, kad joje privelta per daug temų? Ir šeimos istorija, ir meilės istorija, ir istorijos istorija, ir politinė drama. Man atrodo, išlaviruoti autorei nelabai pavyko ir dar kaip mano skoniui apkritai per daug žodžių, per daug nereikšmingų dialogų ir kiek dirbtinos dramos. Reikėjo apsistot ties šeimos istorija ir prislopint norą papasakot rytų vokiečių dramą.

Tai užskaitau tik už rytų Vokietijos kasdienybės detales, nors ir jos per expato prizmę, tai nebūtinai atspindi realybę. O šiaip silpnoka knyga pasirodė.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Moneta & Labirintas II

~ kzL ~ Leave a comment

Tai prisipažinsiu – paleidau aš tą savo kriterijų, kad trileryje viskas turi būti gyvenimiškai įmanoma, priėmiau sąlygą, kad šnipų romanų herojus yra nemirtingas kokius devynis su puse karto (na, nes vis tiek jau šiame trileryje yra visokios mistikos pilna, tai tebūnie nemirtingumas iš magiškojo realizmo kilęs), kad jis turi būti aistringas ir lakstyti paskui sijonus, ir mintyse padėkojau autoriui, kad bent jau jo romane tie sijonai turi dar ir šiokias tokias galvas, nors ir neprilygstačias superherojui, nu, bet oh well, tebūnie. Kadangi klausausi M.Mitchell “Vėjo nublokštus”, tai pastarosiomis dienomis tikrai daug priklausiau, kaip moterims patogiausia nepasirodyt protingesnėms nei vyrai dėl šventos pasaulio ramybės arba bent tol, kol “Vėjo nublokšti” baigsis.

Tai su visom aukščiau išvardintom sąlygom atsitiko taip, kad visą savaitgalį ir praskaičiau, nes antroj daly tikrai x kartų daugiau įtampos, veiksmo ir reikalų – tiesiog nelabai įmanoma sustot. Tiesa, yra toks vienas minimalus lyrinis nukrypimas, bet palyginti su pirmąja dalim – trumpas. Na, ir jei nepaisysim mano akim “stebuklingos” antrosios dalies pradžios (po kurios išjungiau minėtus griežtumo mygtukus), kurią greit užmarštin nugramzdina sudėtinga kelionė namo, tai bendras knygos įspūdis tikrai solidus ir dabar jau nepavydžiu autoriui, kurio visi klausinės, kada bus kita knyga (ats.: už 10 metų).

Trilerius atpasakoti vengiu dėl spoilinimo grėsmės (prašom nesakyti, kad pradžią suspoilinau, juk nesitikėjot, kad herojus pirmam puslapy mirs ir tada dar skaitysim kitus 500), tik prasitarsiu, kad pagrindinė antros dalies ašis yra išdaviko paieškos, kurios, deja, pareikalauja krūvos lavonų. Labiausiai įstrigo, kad trileryje svarbiausia niekada niekada nepasiduoti ir net beviltiškiausiose situacijose laukti lemtingos savo priešininko klaidos. Žodžiu – svarbiausia žvalgyboje – laukimas ir kantrybė, kurie, aišku, yra svarbūs smegenų ir gero fizinio pasirengimo priedai. Na, o tokiems likimas – maloningas.

O šiaip tai, kaip faina, kad ši visa ko įmanomo prifarširuota knyga taip ėmė ir atsirado out of thin air ir išsprogino mūsų literatūrinį pasaulį. Nieko kito negaliu sakyt, tik džiaugtis, norėt daugiau tokių ir rekomenduot visiems perskaityt (susikalibravus pagal James Bond taisykles).

____________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Susigrąžinto laiko blyksniai

~ kzL ~ Leave a comment

Vakar knygą perdaviau mamai. Šiandien gaunu žinutę: “Negaliu atsitraukti nuo knygos. Jau rytoj perskaitysiu.” Aš irgi negalėjau atsitraukti ir buvo sunku patikėti, kiek knygos autorei teko išgyventi ir kiek apskritai gali meilė (pareiti iš Sibiro gali, va!). Parašiau ir pačiai skamba banaliai skamba, o bet tačiau jokio banalumo ar pasigraudenimų knygoje nerasite. Greičiau, daug juokingų istorijų, ne mažiau liūdnų ar graudžių (vienoj vietoj neatlaikiau ir apsižliumbiau) pasakojimų ir labai labai daug atvirumo, kas rodo autorės drąsą nenutylėti, nesirodyti patogesne, šventesne, teisesne, meilesne ar dar kokia -esne. Mane ta drąsa ir atvirumas gerąją prasme pribloškė – wow wow wow, kokia nuostabi moteris yra Violeta Tapinienė ir kaip mums reikia daugiau tokių knygų ir tokių moterų pavyzdžių. Ir tokių mokytojų.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip autorė dėlioja savo tekstus, kaip įpina citatas ir eiles – ji tiesiog kalba eilėmis. Ne kartą tiesiog sugrįžau prie ką tik perskaityto sakinio, supratus, kad jis pradėtas arba užbaigtas eilėmis ir dar kartą juo pasigrožėdama. Kaip ir pasigrožėdama autorės, kuri vis primena, kiek jai metų – niekada neatspėsite – aštuoniasdešimt – teksto ir minčių žaisme. Perskaičius knygą jaučiuosi, kaip perskaičius pusę Adomėno šnipų romano ir jokiais būdais nesutinku, kad daugiau nieko nebus, ypač, kai “Pirmąjame sakinyje” autorė išvardina, apie ką dar nepapasakojo. Ilgiausių metų ir lauksim kitų knygų.

Už knygą labai dėkoju “Tyto Albai”.

Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Atsimenat, yra toks sausio 13-osios momentas, nuo kurio man visada graudulys užsringa gerklėj – kai moteriai su mažu vaiku stovinčiai prie pralamento (atleiskit, jei ne ten ir netiksliai cituoju) yra pasiūloma eiti namo saugiai pralaukti neramumus, ji atsako, kad geriau jokio gyvenimo, nei toks kokį gyvenome sovietmečiu. Tai ši mintis man visą laiką sukosi galvoje skaitant Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenimas”.

Prieš pradėdama ją skaityti, kažkaip pagalvojau, kad ji labiau pasakos mano mamos kartos istoriją, bet teko nusikelti dar ankščiau, į mano močiutės kartą, karo metais kūrusią šeimas, ir, jam pasibaigus, patyrusią visą sovietmečio beprotystę. O kadangi gyveno miestelyje ir turėjo dalyvauti kolūkiniame gyvenime, realiai buvo ne geriau už baudžiauninkę – be jokių socialinių garantijų, be normalaus darbo užmokesčio ir būreliu vaikų, kuriuos kažkuo maitint ir aprengt reikėjo. Maždaug, pagimdei ir į laukus tą pačia dieną.

Šiaip labai nustebino, kokios vėlyvos santuokos būdavo tarpukariu. Vyrai apskritai tokie jau būdavo gerai subrendę – vidurkis apie trisdešimt. Ir kaip dėl daugybės priežasčių viskas nučiuožė į praktiškai paauglių santuokas – dėl būsto ribojimo, centralizuoto darbų skirstymo ir tt. O įpuolus į santuoką, jau kaip kam pasisekdavo prisiglausti, gauti pagalbos prižiūrint vaikus, susišaudant maisto produktus (kažkaip pasigedau knygoj, o gal neatkreipiau dėmesio, kaip kaimas maitino miestą), gaminant, skalbiant ir kažkaip bandant nelįst uošviams, kurių bute gyveni, į akis. Tikriausiai visos legendos apie baisias anytas ir yra atėję iš tų laikų, kai tarybiniai žmonės gyveno siaubingai susigrūdę. Laimė buvo, kad turi bent kur grūstis. Vienišų moterų padėtis apskritai buvo siaubinga (o kada nėra, tikriausiai daugeliu atveju taip yra), o dar siaubingesni buvo “savaitiniai darželiai”, kurie buvo mano didžiausia vaikystės baimė, nors niekas manęs ja negąsdino… Bet va, paskaitai ir supranti, kad kai kurioms moterims tiesiog nebūdavo kitos išeities, ypač neturint vaikus padedančio auginti kaimo…

Dėl knygos pavadinimo. Skaitant man vis atrodė, kad sovietinės šeimos gyvenimas buvo net labai planuotas, t.y. turintis aiškius numatytus scenarijus, su minimalia nukrypimo galimybe. Tai kodėl pavadinime “Neplanuotas”? Gal kažkur neatkreipiau dėmesio? O šiaip man kažkaip norėtųsi knygos, kuri būtų dviejų knygų miksas – “Mažojo O” ir “Neplanuoto gyvenimo”. Pirmojoje man trūksta moters perspektyvos, o antrojoje – neoficialaus ir statistikų neatspindėto sovietinio gyvenimo, kuris tikriausiai ir buvo aspektas, kuris sovietinį gyvenimą darė gyvenamu.

Labai niūri ir tamsi knyga. Dabar einam visi paaukoti Blue-Yellow arba paskambinti Radarom telefonu 1485, kad planuotas gyvenimas visiems laikams liktų knygose.

————————————————————

Nelabai į temą prisiminimas iš sovietinės vaikystės – turiu tokį vaikystės prisiminimą, kilusį iš sovietinės kasdienybės. Tikriausiai, turint omenyje tarybinių gaminių kokybę, moterims pastoviai sugesdavo sijonų ir ilgų batų užtrauktukai. Batai geri, o užtrautukas – sugedęs. Mama su kaimynėmis nuolat guosdavosi, kad negauna tų užtrauktukų. Žinoma, kad ieškodavo blato, nes normalius batus gauti būdavo dar sunkiau nei užtruktuką. Atsimenu, kaip pati tokių kalbų prisiklausius vaikščiodavau kiaurais batais, nenorėdavau skųstis, nes mamai būtų dar vienas rūpestis, iš kur man kitus batus paimt. O jei batai būdavo kokie importiniai, tai išdidžiai šlapiom kojom ir vaikščiodavau, ir net nekildavo mintis skųstis, nes žinai, kad vietoj tų gražių batų gausi baisius . Žodžiu, labai “tvariai” šlapiom kojom gyvendavom. Nors realiai Klaipėdoj geriausi batai yra botai.

Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast

~ kzL ~ Leave a comment

Man atrodo, šita knyga gamina endorfinus! Visą laiką, kai ją skaičiau, palaimingai šypsojausi ir apskritai jaučiausi kaip įsimylėjus – visus tris iš karto – Joną Meką, Jurgą Vilę ir Miglę Anušauskaitę. Beje, jei dar nieko apie šią knygą negirdėjai, tai čia komiksas, kuris taipogi man sukėlė didelį norą spalvinti, net pasiskolinau dukros pieštukus ir paspalvinau pagrindinės komikso “vedėjos” gražų gėlėtą sijoną. Čia matyt, kaip Mekas nieko nesakydamas įkvėpdavo (ir vis dar įkvepia) žmones menui, tai va mane įkvėpė spalvinimui (beje, šimtą metų nespalvinau).

Šiam komikse taip gražiai suburti į krūvą žmonės, kuriuos Jonas Mekas arba jo pavyzdys – įkvėpė, padrąsino, palaikė. Man jis yra žmogus – kosmosas, apskritai, nemirtingas pasaulio stebėtojas, savo gyvenimą tęsiantis per tuos įkvėptuosius, per filmus, per laiškus ir archyvus, per pupas (kodėl – sužinosite komikse). Tarp visokių Jono Meko gyvenimo įdomybių, buvo ir dar viena – labai egzotiška – Mekas buvo peveldėjęs tuščią pliką salą, kurią šiame komikse Jurga Vilė sugalvojo apsodinti ir paversti sodu. Taigi kiekvienas knygos herojus neša sodui po augalą. Ech, kaip gražu (gaminasi enfždorfinai, sakau) ir, manau, Mekui labai labai patiktų.

Ir dar – Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės tandemas – nuostabus. Dėl to ir komiksas – puikus ir su maloniai pašaliniais poveikiais. Labai rekomenduoju kaip vieną svarbiausių Knygų mugės 2024 knygą.

_________________________________

Už malonumą dėkoju autorėms ir leidyklai Aukso žuvys.

Vakar

~ kzL ~ Leave a comment

Jau greit bijosiu imt plonas knygas, nes paskutinės kelios trumputės visiškai nesurezonavo, tada vis galvoji, ar čia aš, ar čia knyga. Nors, va, prisimenu, kaip buvau apsalus nuo Graham Swift “Motinų sekmadienio” – norėčiau gi, kad kiekviena taip širdin kristų.

Nelabai net žinau, kaip čia argumentuot, kas nepatiko. Net nebuvo, kad nepatiktų, tiesiog nekabino, kažkaip man pasirodė fragmentiška, kas gal ir nieko baisaus, jei fragmentai gražiai susisieja, bet čia tie gabalai vaikystės, dabartinio gyvenimo ir lyg ir žvilgsnis į ateitį taip ir nepasakė man, ką autorė norėjo pasakyt ir kokia knygos idėja. Taip, veikėjo vaikystė buvo kraupi, bet nebuvo gal visai neviltinga, įsivaizduojamas nusikaltimas ir pabėgimas nepasirodė labai motyvuoti, ypač, jei labiausiai norėjosi būti šalia mergaitės, kurią taip myli ir kuri lyg iš dangaus nukrenta į naują, jau suaugusio žmogaus gyvenimą. Taip, saldus blyksnis nelabai įmanomos meilės, kurią suėda realybė ir (galbūt) neišpildo labai žemiška ir pragmatiška mylimoji. Na, ir knygos pabaiga, kur Tobijas tampa eiliniu žmogumi – tai čia moralas apie ką? Kad vakar buvo geriau? Kuriam vakar?

Na, bet man labai gražus viršelis. Ir kalba graži, tik nepajutau, ką nori pasakyt.

_________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Kritusių mazgas

~ kzL ~ Leave a comment

Esu labai laminga skaitytoja, nes vakar baigiau skaityti superinį lietuvišką trilerį “Kritusių mazgas”. Prisipažinsiu, ėmiausi skaityti smalsumo vedama, nes šiemet teko dalyvauti “Almos Litteros” organizuojamame suaugusių literatūros konkurse, kuriame 2023 metais laimėtojas nebuvo išrinktas, o šioji knyga yra 2022 metų konkurso laimėtoja. Buvo labai įdomu palyginti, kokia knyga laimėjo konkursą, na, ir pasireguliuoti kartelę šiems metams. O knyga ėmė is labai labai maloniai nustebino.

Visų pirmiausia, stebina tai, kad šiame trileryje visiškai nėra jokių lietuviškų motyvų. Jei ne lietuviška pavardė ant viršelio, skaitytojas niekaip negalėtų suprasti, kad čia lietuvės autorės knyga. Visiškai pamiršti apie tai galvoti, o tai manau, yra geras ženklas. Šitas trileris visiškai nenusileidžia kietiems mano skaitytiems trileriams. Ir nebuvo jokių minčių, kad “kaip leituviškam, tai gerai” blablabla. Super viskas man ten buvo.

Visų antra, autorė labai gerai užmeta įtampos meškerę ir pamažu suka tą įtampos valą (aka zilka), kuris priverčia skaitytoją knygą tampytis su savim ir šiaip skaityt per naktis iki galo. Jei Dainos Kleponės romanas būtų šnipų romanas, mano kuklia nuomone, tiek M.Adomėnas, tiek B. Gailius įtampos srityje gautų į kaulus. “Kritusių mazgą” skaitydama negalėjau atsitraukti ir nenorėjau jokių pertraukų ir poilsio valandėlių. Visą šeštadienį pragulėjau lovoj ir praskačiau (gerai, kad oras blogas, tai negaila buvo).

Nors knygos pradžia gal ir atrodo kiek chaotiška – vienu metu atsiranda labai daug personažų, bet neišsigąskite, viskas ten vėliau susidėlios į vietas. Man svarbiausia, kad nebuvo loginių kliurkų, niekas devintam mėnesy nėščias dvyniais nebėgiojo ant kablų ir nelipo per tvoras, jokių kvailų mergelių ir nuo pamirksėjimų susilydančių skystimėlių. Labai labai patiko, kad aplink besisukinėjančios gražuolės yra įtartinos ir į jas žiūrima kaip į potenčialias priešes. Ir reaguojama atitinkamai. Žodžiu, viskas sveikame prote, aleliuja. Gal vienintelis lyrinis nukrypimas yra brolio-sesers linijoje (nespoilinsiu labai), bet toks labai minor, galima nesikabinėti.

O šiaip, imkim, skaitykim, didžiuokimės debiutante!

_________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Netikras zuikis

~ kzL ~ Leave a comment

“Netikrą zuikį” ilgiausiai laikiau pasidėjus prie lovos paskaitymui po gabaliuką vakarais, bet kaip jau pas mane nutinka, knyga nugulė į nepajudinamo bokšto apačią – kas iš ten gali knygą prikelti? Metų pradžioje nusprendžiau apmažinti užstrigusias knygas, bet jau šį kartą – jokių pataupymų, perskaičiau vienu smūgiu viską (nu gerai – dviem).

Šiaip sunku trumpai nusakyti, apie ką knyga – kaip ant viršelio sako Herkus Kunčius – ji “ir rimta, ir graudžiai juokinga”. Joje toks miniatiūrų rinkinukas, kuriame kasdienybės nuotrupos, buitiakas, menas (geriausias, alternatyvu, momentinis), parodos, gyvūnai ir ambasadoriai, visokios tūpos situacijos, ir viskas su labai stipriu emigracijos prieskoniu. O atsimenat, kokie tada buvo emigrantai? Labai toli nuo dabar studijuoti masiškai išvarančio jaunimėlio, kurie angliškai kalba be akcento ir niekaip neatsiskiria nuo bet kur Europoje gyvenančių bendraamžių. Iš ten man ir ateina Kunčiaus minimas “graudumas” praėjusių dienų, į kurias iš dabarties žvelgiant – graudu buvusio masinio skurdo, nesigaudymo, buvimo užribiuose, kilimo iš negirdėtos šalies. Ir dabar iš negirdėtos, bet manau, kad mums dabar labiau dzin, kad ji negirdėta ir kad Eurovizijos vis dar nelaimėjom (haha). Dabar knyga jau įgauna kitokias perspektyvas, ji tampa savotišku laikmečio kasdienybės aktualijų ir nuobirų dokumentu, kur jau net mes patys galim savęs nepažinti, o jaunesniam skaitytojui iš viso miniatiūrų dalyviai gali pasirodyti kosmonautai.

Dar labai faini autorės pamąstymai apie nusistovėjusias dogmas, susireikšminimą, bijojimą nepritapti prie masės su nepopuliaria nuomone (ypač įsiminė pastebėjimas, kad kūrinio įvertinimas prasideda nuo autoriaus pavardės – jei garsi, tai kūrinys iš karto geras, ar taip pat būtų be tos pavardės?) ir t.t. Neišvardinsiu ir neįvardinsiu visko, rekomenduoju paskaityti, o aš einu lentynose ieškoti kitų autorės knygų (turiu) – pasidėsiu prie lovos.

Kur susitinka dangus ir jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia atgaiva ši Benjamin Myers knyga. Vien viršelis man gali būti už paveikslą (kaip sako Dulcė: “Gyvenimui reikia šiek tiek spalvų, bent apgaulingų. Gyvenimas be spalvų yra mirtis.”) – tiesiog matau šešiolikmetį Robertą keliaujantį pakrante pasitikti pačios nuostabiausios savo vasaros. Pokaris, vis dar labai trūksta maisto, vaikinas tiesiog vienas iš tūkstančių peralkusių paauglių, užsukusių į nuošalią sodybą, kurioje su šunimi gyvena pagyvenusi dama, ponia Dulcė. Man taip keista, kad ant knygos nugarėlės ji pavadinta senute (va, dėl to ir neskaitau nugarėlių, nebent tik perskaičius knygą). Kokia dar senutė! Įsivaizduoju aukštą, išdidžiai brandžią ir solidžią damą, kuri iškelta galva brenda per savo pievas ir ignoruoja aplinkinį pasaulį. Dulcė yra tiesiog nereali, aš ją absoliučiai įsimylėjau. Kokia ekscentriška, plataus požiūrio, drąsi ir išmintinga moteris! Man ši knyga yra Dulcės knyga, ne Roberto. Nes Robertui tiesiog žiauriai nuskilo, kad sutiko Dulcę. Dulcei, žinoma, irgi.

Nepaisant kartais galvoje blykstelinčios lemputės, kad čia viskas per daug gerai ir per daug gražu (nors tai ir ne visai tiesa, juk aplink pilna neseniai pasibaigusio karo ženklų (“Karas yra karas; jį pradeda keli, kariauja daugelis, ir galų gale pralaimi visi”) ir nepriteklių, o dar ir nujaučiamos Dulcę ištikusios nelaimės), man tiesiog buvo malonu mėgautis sodriu tekstu, anglišku santūrumu ir nutylėjimais. Atrodo, kad iš teksto tiesiog srūva viršelyje tvyranti šviesa ir vasaros ramybė, dviejų žmonių buvimo kartu pilnatvė ir kvepia Dulcės ruošiamu maistu. Su pasimėgavimu neriu į šitą laikiną vasaros idilę, kur “Dingdavo visos mintys apie praeitį ir dabartį, apie tvankias klases ir grėsmingai artėjančius egzaminų rezultatus, anglių kasybos valdybą, šachtas, pensijų planus, nes nerimas ir rūpesčiai ištirpdavo be pėdsako, ir aš nardydavau iš dienos į dieną, atsikvošėdamas tik tada, kai sudundėdavo griaustinis, imdavo kurkti pilvas arba tylą sudrumsdavo paukščio giesmė. Šios būsenos būdvo ilgalaikės, ir aš džiugiai jomis mėgavausi, naktis keitė dieną, diena keitė naktį, ir laikas tapo nelinijinis, lankstus, įmanomas ištempti ir sutraukti pagal norą, akimirka išsiplėsdavo į dieną, savaitė pralėkdavo akimirksniu.”

Kviečiu visus į šį klampų kaip angliškos vasaros medus tekstą, kviečiu išsimaudyti šaltoje jūroje ir įsikandus smilgą kartu pagulėti pievoje ir paspoksoti į debesis, kartu išgyventi dviejų žmonių – vieno jauno, kito – brandaus – draugystę.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Ant sraigtinių laiptų

~ kzL ~ Leave a comment

Šis romanas, pasak vertėjos Godos Volbikiatės yra “pirmasis tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos”. Nėra kažkoks literatūrinis šedevras, bet man buvo įdomūs iš istorinės užmaršties prikelti netipiniai mūsų literatūrai knygos personažai – dar viena knyga ne apie lietuvišką kaimą, o apie miestą, dar vienas liudijimas, kad mieste gyveno įvairių tautybių žmonės, o personažų kairuoliškumas dargi labai susišaukia su šviežiai skaityta Bernardo Gailiaus “Agente”.

Kas gi taip įsiminė? Na, lietuvių literatūroje skaitom apie veronikas, o šioje knygoje, pasauliui verčiantis aukštyn kojom, žydų mergina kalasi su mama, kad netekės uz turtuolio. Labai įdomi veikėja, nenuolanki, drąsi užsispyrus, jaunatviškai naivi. Vyksta raudonoji revoliucija, visur reikia dalyvauti, uraaa, juk vyksta svarbūs įvykiai, santvarkos pokyčiai, dėl kurios tėvai tik už galvų susiėmę (“Uždarys parduotuves kaip Maskvoj. Vargas gresia. Vargas… Vargas..). Santykiai su vedusiu vyru, vakarėliai

išvažiuoja į miestą ir bando gyventi savarankiškai.

Natūralus romanas

~ kzL ~ Leave a comment

Prieš imdamasi “Raros” išleisto Gospodinovo romano “Liūdesio fizika”, susiradau lentynoj labai seniai leistą – apšilimui ir susipažinimui. Nu, tokia įdomi knygelė, fainai skaitosi, bet, va, jei reiktų pasakyti, apie ką ten buvo, tai nelabai tikriausiai pavyktų, nors ant knygos nugarėlės labai ten visi knygą giria, bet tingėjau sukti galvą, bandant įspėti knygos paslaptis ir už ką šitos pagyros. Ateičiai, jei kada vėl užmesčiau akį į apžvalgą, paminėsiu, kad vienoje iš nuoseklių romano siužetinių linijų skiriasi pora – žmona laukiasi, bet vyras nėra vaiko tėvas. Ši siužetinė linija apipinta visokiomis kitokiomis istorijos, kurios lyg ir yra istorijų pradžios, turėjusios į kažką sukristi, bet, kaip jau minėjau, man nesukrito. Vienu metu pagalvojau, kad šis romanas kažkiek susišaukia su Olgos Tokarczuk “Bėgūnais” – Tokarczuk savo romano struktūrą aiškina per bitės akį, kai vaizdas į vieną susilieja iš daug taškelių, kuriuos pagauna bitės akį sudarančios akelės (nuostabus paaiškinimas), o Gaspadinovas tą patį aiškina per musės akį. Na, bet Tokarczuk pavyko geriau. Žodžiu, susipažinimas įvyko, pasidėsiu kur nors arčiau tą fiziką.