Mano draugė K.Ž.L. yra man rodžiusi savo nuotrauką iš koncerto muzikos mokykloje, kur ji šoka apsivilkusi ilgu sijonu. Atsimeni, Lina?
O, Jurga, tu ar atsimeni savo smuiko futliarą ir glotnią jo rankeną?
Karolina, ar tu atsimeni solfedžio pamokas ir pianiną tavo kambaryje, kuriuo leisdavai man pabarškinti?

Va visi tie prisiminimai apie meno mokyklas man lindo į galvą, kai skaičiau Nikolai Grozni knygą “Wunderkind”, kurioje šešiolikmetis nepaprastai talentingas Konstantinas pasakoja apie mokslus Sofijos mokykloje talentingiems vaikams.

Ta mokykla – tarsi pragaras, kuriame vaikai muštruojami, ne vien tam kad taptų elitiniais muzikos atlikėjais, bet kad ir atitiktų komunistinio žmogaus standartus – t.y. paklustų, neklausinėtų, nusileistų autoritetams, mokėtų greitai surinkti kalašnikovą, paskųsti savo klasioką. Žodžiu, mums, dar tekusiems ragauti sovietinės propagandos labai pažįstami dalykai.
Bet ar talentas gali gyvuoti, jei jis nuolat spaudžiamas į vidutinybės rėmus? Ar gali talentas augti, jei ant tavęs už nepaklusnumą sistemai užsisėdęs mokytojų kolektyvas nuolat bando tave bausti? Ar talentui yra vietos ten, kur nėra vietos laisvei, kur net valytojos kiekvieną tavo žingsnį pranešinėja  mokyklos direktorei? Ar įmanoma būti aplinkoje, kurioje vien vidutinybės apdovanojamos?
Konstantinas, Vadimas ir Irina – pateko į mokyklą talentingiems dėl savo talento, o ne dėl to, kad tėvai ten įtaisė, sunkiai egzistuoja tokioje aplinkoje. Protestuoti kelių yra nedaug. Alkoholis, cigaretės, seksas mokyklos palėpėje, ir žinoma, muzika, kuri ir yra grožis Konstantino gyvenime, atsvara sistemai, galimybė ištrūkti iš sistemos, ir galimybė jausti daugiau nei rezignaciją.

Kaip menininkai jie privalo nuolat vienas su kitu konkuruoti. Grojimas yra individuali veikla, kai jie valandų valandas užrakinti savo mokytojų kabinete nesuskaičiuojamą kartų groja tą pačią Chopin sonatą no 2 in B-flat Minor, op 35.  Ir vistiek jie privalo būti gerais kolektyvo nariais, tad konfliktai individas-kolektyvas, menininkas-vidutinybė, žmogus-sistemos sraigtelis yra neišvengiami.

Man šitos knygos skaitymas buvo pasivaikšiojimas, kaip kad sakoma, down the memory lane:  prisiminimų man knyga kėlė daug.

Kaip darželyje mus visus susodindavo į vieną eilę ant kilimo, kur mums liepdavo sėdėti ištiesus kojas ir klausytis pasakojimo apie tai, kaip Leninas knygas nuo žąsų saugojo. Prisiminiau,  kaip mokytojai leisdavo sau ne tik šaukti, net ir pakelti ranką prieš moksleivius.

Prisimenu, kaip pradinių klasių mokytoja ant stendo, pavadinto “Gėda”, ir kur po užrašu buvo prisegtas paveiksliukas su kiaule, surašydavo išdykėlių, prastai besimokančių vardus.

Kaip ji vis pakomentuodavo, kad mano klasiokė Laisvė nebuvo spaliukė, kaip mokytoja mergaitėms nenešiojusioms didžiulių rusiškų bantų vis tai prikišdavo ir sugebėdavo net per klasės ekskursijas autobusu, kai mes dainuodavom dainą “O mes važiuojam važiuojam važiuojam”, įkišti posmelį “dainuojam dainuojam, kad mūsų Laisvė nemėgsta kaspinų”.

Ir labai gerai atsimenu, kai per radiją pirmą kartą grojo “Tautišką giesmę”, o mes ėmėm ir atsistojom prie suolų, o ji mums sakė “Nebūtina čia jums taip”.
Mokyklą  man dar priminė knygoje aprašomas epizodas su pradingusiais klasių žurnalais (klasiokai, ar atsimenat, kai dingo “alfa” klasės žurnalas?).

Muzika yra Konstantino kalba. N.Grozni smulkiai aprašo grojimo procesą, juodą darbą ir grožį, ir labai aišku, kad autorius gerai pažįsta tai, ką jis aprašo, nes pats N.Grozni (g.1973) jau nuo ketverių metų mokėsi grojimo, lankė National Music School Sofijoje, o būdamas dešimties jau laimėjo International Piano Award Salerno (Italija). Tad abejoti netenka, kad Konstantinas yra pats Nikolai Grozni, kad pasakojimas yra daugiau biografinis nei fiktyvus, kad visi tie knygoje minimi kūriniai valandų valandas yra jo paties groti tame užrakintame kabinete.
Neabejotina knygos stiprybė, tai būtent tie aprašymai, kai Konstantinas groja –  gniaužiantys kvapą, pakylėti, kone magiški. Skaičiau ir tuo pačiu tiesiog turėjau klausytis tų aprašomų kūrinių, net sąrašą Spotify esu padariusi tam reikalui.

Manau, jog knygą su ypatingu pasigerėjimu skaitys tie, kurie lankė muzikos mokyklas, kurie nekentė solfedžio, kurie kartais pianino dangtį užtrenkdavo supykę. Tie, kuriems teko ragauti sovietinės švietimo sistemos, tiems, kurie buvo spaliukai ir pionieriai, nes to labai norėjo, ir tiems, kurie sąmoningai atsisakė būti sistemos dalimi dėl ideologinių priežasčių.

“Because if we were all created idealists, then life was bound to be one relentless disappointment. But then, there was also music. We unlearned the lies with one hand and repeated them with the other.”

Knygos autorius Nokolai Grozni atlieka Chopin ballade No.2

K.Ž.G