



Beje, beveik visas grožybes (parodytas tiek šiandieniniame tiek ankstesniuose kalendoriaus įrašuose )rasite etsy.com
K.Ž.G
K.Ž.G

e.e.cummings parašė vieną pačių pačių gražiausių eilėraščių pie meilę
here is the deepest secret nobody knows
(here is the root of the root and the bud of the bud
and the sky of the sky of a tree called life;which grows
higher than the soul can hope or mind can hide)
and this is the wonder that’s keeping the stars apart
i carry your heart(i carry it in my heart)



K.Ž.G
Gruodžio antrajai- Jane Austen knygų įkvėptos dovanos








K.Ž.G
Ojėtus! K.Sabaliauskaitė greitai išleis savo antrąjį romaną. Pavadinimo dar neišdavė, bet apie pačią knygą jau papasakojo truputį
Turbūt esu vienas labiausiai laukiančių šitos knygos žmonių.Gal kas žinot, kiek dar liko laukt?
K.Ž.G
O mano dabartinė literatūrinė svajonė yra literatūrinė premija. Na, gauti aš nepretenduoju. Aš šį kartą pretenduoju duoti. Kai užaugsiu ir būsiu turtinga, kad galėčiau duoti tokią panašiai kaip Booker dydžio literatūrinę premiją, tai ir duosiu. Va. Tik dabar intensyviai galvoju, kada būsiu pakankamai turtinga. Nes ir dabar turtinga jaučiuosi, bet ne piniginga (nežinau, čia kartu, ar atskirai rašyti) 🙂 Ir galvoju, kam tą premiją reiktų duoti, t.y. lietuviui ar ne lietuviui. Baisiai norėtųsi duoti lietuviui už metų knygą. Kad gautų žmogus ne varganą ten 5,000 lt (lygtais tiek dabar už metų knygą duoda), o plius dar vienas nulis, o gal ir dar daugiau, čia priklauso nuo to, kokio dydžio piniginga būsiu 🙂 Tai va. Ir tada kažkoks rašytojas galės atsikvėpti, kad gali nesukdamas galvos atsidėti rašymui ir kurį laiką gyventi pagal planą A, kaip Hilary Mantel :). Tokia mano svajonė. Ačiū, kad pasidalinote savosiomis. O mano kukulio ranka ištraukė, kad su manim vonioje knygą apie gramofoną skaitys vonioje, kurios svajonė man pasirodė tokia realistiška (bet man nepasiekiama, bent jau kol kas 🙂 ).
Kartais visata nepaprastai gražiai susistyguoja, planetos palankiai susirikuoja, mėnuliai atsisuka į tą pačią pusę, dievai geranoriškai viską suplanuoja, ir gaunasi taip, jog du įsimylėjėliai tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą.
Ir kaip smagu kalbėtis ne tik apie kasdieniškus dalykus, be ir apie magiją, apie žavųjį Jonathan Strange, apie burtus ir stebuklingus takus, jungiančius visus veidrodžius.
Skaitom tą pačią knygą tuo pačiu metu, lyginam vertimus, ir vienas kito kartais pklausiam “O kuriame tu dabar skyriuje?”
K.Ž.G
Šiandien apturėjau dar vieną elektroninį, sakyčiau, stebuklą 🙂 Iš pradžių gavau laišką, kad jau laikas nešti knygas į biblioteką, o paskui dar pastebėjau ir galimybę prasitęsti knygas internetu. Super! Kaip žiurkė tarė, taip padarė – prasitęsė internetu. Dabar man jau pradeda rodytis, kad bibliotekos Lietuvoje yra moderniausia valdiška įstaiga 🙂 🙂 🙂 Na, gal taip ir nėra, bet vis tiek smagu.
Beje, vakar lyg ir per Žinių radiją girdėjau, kaip vedėjas kalbėjo su kažkokiu vadininku, susijusiu su bibliotekomis ir bandė išklausti, kaip yra konroliuojama, kokias knygas ir kokiais būdais įsigyja bibliotekos. Ir kad ir kaip valdininkas bandė išsisukti iš klausimo, sakydamas, kad čia savivaldybės ir bibliotekos klausimas, realiai į klausimą ir neatsakė. Belieka pasikliauti bibliotekomis, kad jų fondai pagal tas skurdžias galimybes, kurios yra, papildomi geriausia įmanoma literatūra.
Šiandieninis Labas rytas per LTV pristatinėjo naujas knygas (šitą dalį arba pramiegojau arba dar ką nors veikiau, nes negirdėjau) ir vieną autorę, kurios knyga pretenduoja tapri geriausia metų knyga, t.y., knygų žiurkės jau išrinko ją geriausia :). Taip, taip, pokalbis buvo su Giedra Radvilavičiūte. Bet, vajergutėliau, pavartykim akis ir padejuokim 🙂 Kas ten per knygų apžvalgininkė Labame ryte? Kažkoks nesusipratimas. Jau ne pirmą kartą man belieka tik akis pavartyti, kai rašytoją kalbina ponia Rasa Drazdauskienė. Gal moteriškė ir gerai rašo knygų apžvalgas, ką žinau, bet jau kalbėti per teliką ir tuo labiau kalbinti rašytojus ar poetus ji totaliai nemoka. Na, jau geriau tuos klausimus užduotų laidos vedėja, o ne knygų apžvalgininkė, kuri lyg ir bando kažką kalbėti, mekena, garsiai pasvarsto, paklausia autoriaus, pati atsako, tai rašytojui belieka tik mandagiai linksėti galva ir šiaip nesikišti į tą anstyvo ryto nesąmonę – gali ramiai apsimesti, kad tiesiog neatsibudai ir nesupranti, kas čia darosi. O gal rimtai vedėja yra labai didelė pelėda ir normalkiai nenubudusi iš miego pradeda? Įvertinti galite pažiūrėję www.lrt.lt Archyvas, Labas rytas 2010 11 03 laida, prasukti reikia iki 8:10 (2h ir 11 min). O dieve, dabar vėl klausau ir man tikrai nepasivaideno…
|mekeke|
“Šimtas priežasčių” taip vadinasi “knyga”, kurią aš pati sudariau ir padovanojau savo vyrui vestuvių proga (Švedijoj yra tradicija dovanoti viens kitams morgongåva – ryto dovaną- kai ką nors padovanoji mylimam žmogau vestuvių rytą).
Tai aš surinkau mūsų nuotraukas iš visokių kelionių, nuotraukas, kuriose užfiksuota kasdienybė ir dar nuotraukas iš vaikystės ir t.t. ir knygoje surašiau 100 priežasčių, dėl kurių aš myliu mano K.
Viską labai lengvai sumaketavau internetinėje svetainėje, sumokėjau už pasalugą ir po poros savaičių man jau atsiuntė atspausdintą knygą
Panašias paslaugas teikia pvz. http://www.blurb.com (nors aš naudojausi ne tokiu fantastišku švediškuoju variantu http://www.gordinegenbok.se/)




Knyga be ISBN numerio, bet užtat su meile
O kadangi aš šiandien labai romantiškai nusiteikusi, nes sapnavau, kad mano K buvo vampyras Edward iš Twilight (kai jam papasakojau apie sapną, jis taip gražiai ironiškai šyptelėjo), tai dar pasiūlysiu aplankyti šitą blogą, kuriame, anot jo autorių, yra all the things about love
K.Ž.G
Organizacija Gelbėkit vaikus organizuoja dar vieną akciją – renka knygas, kurios bus perduotos į vaikų dienos centrus, kuriuose renkasi vaikai iš šeimų, negalinčių jiems užtikrinti pilnaverčio gyvenimo.
Visų laikų knygų žiurkės – vienykimės, neškime knygas į sostinės prekybos centruose „Akropolis”, „Europa” bei Vilniaus ir Kauno universitetuose atsiradusias specialias dėžės su užrašais “Dovanok skaitymo džiaugsmą vaikams!” Iki spalio pabaigos. Tegul visi skaito. Plačiau čia.
|žiurkės gelbėtojos|
Atsimenat, kaip Giedrė parašė eilėraščius iš knygų nugarėlių. Netikėtas žvilgnis, man labai patiko. O šiandien taip užsinorėjo būti poete, knygų nugarėlių poete. Pažiūrėkit, kas man gavosi.
Blonde American Wife
Living to Tell the Tale
How to Be Good
For One More Day
|kai sapne buvau poetė|
Skaitau S.Oksanen “Valymą”, o širdis tai kulnuose, žinokit. Ta Oksanen moka sukurti tokią įtampą, jog skaitau ir lygiai taip pat kaip viena knygos herojė bijau, kad ir į mano langą kas nors
pasibels.
Skaitau, kaip knygos herojė geria valerijono lašus, ir jaučiu, kad ir man tie lašeliai būtų neprošal.
… … …
O kambarys, kuriame skaitau, yra antrame aukšte
K.Ž.G
Aš beveik neskaitau lietuvių autorių knygų, o jei skaitau, tai retai. O dažnai ir nusivyliu. Prėjusiais metais perskaičiau tik vieną lietuvišką, knygą, o šiemet tikrai daugiau, tai bent jau ta lietuviška sąžinė negrauš.
Per šią savaitę perskaičiau net dvi lietuviškas knygas (vien už tai man neturėtų atimti pilietybės): G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojas”. Kaip ir mano kolegė žiurkė L likau sužavėta G.Radvilavičiūtės tekstais. Kai Dievas dalino visokias dovanas, G.Radvilavičiūtė, man atrodo, į eilę kalbos dovanai gauti stojo du kartus.
Taip žaismingai, bet kartu ir brandžiai žaisti tekstu nedaugelis gali. Ir esė žanrą mano akyse reabilitavo, ir šimtą smagių psichologinių pastebėjimų į tekstą įpynė, ir kas man labiausiai patiko- kad tose jos esė nėra jokių atsitiktinumų.
Autorė mesteli kokį žodį, įdomią trumpą istoriją, o po to vėliau prie jos grižta. Taip esė būna stiprios struktūros, o ne kokia palaida minčių bala.
Būtent tokio išbaigtumo, rankoje laikomo ir nepaliedžiamo minties siūlo pasigedau A.Matulevičiūtės knygoje “Ilgesio kojos” (Ačiū, miela drauge, kad atsiuntei man šitą knygą. Labai gražus siurprizas).
Tekstas man dažnai rodėsi perdėm fragmentiškas (nors ir subtiliai elegantiškas), pasigedau stipresnių jungčių tarp atskirų novelių. Nors tai, kad autorė tikrai sugeba pastebėti gražias psichologines detales, yra faktas.
O ir pats pasakojimas sukėlė man šimtus minčių. Knygoje vienoje vietoje rašoma apie Tėvynę, o aš atvirai prisipažįstu, jog “Tėvynės”sąvokos niekada nenaudoju, kai kalbu apie savo emigrantišką patirtį ir savąjį ryšį su namais. Sakau “Lietuva”, sakau “Namai”, sakau “Klaipėda”, bet žodžio “Tėvynė” nenaudoju. Nekimba jis prie manęs, ir tiek. Puikiai tinka B.Brazdžionio eilėraštyje, bet nelabai tinka mano gyvenime.
Dar vienoje novelėje autorė naudoja žodį “nutautėjimas”, o jo taip pat nėra mano galvoje, kai mąstau apie save ir Lietuvą/Namus/Klaipėdą. Mano emigrantiškoje galvoje nėra tokių dimensijų. Gal todėl, kad drąsiai sakau, jog mano namai čia Švedijoje? Gal todėl, jog jaučiuosi kaip kaip Liūnė Sutema, kuri viename savo eilėraščių sako, kad “Nebėra nieko svetimo”?
“Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse-
(…)
Nebėra nieko svetimo-,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė”
K.Ž.G