Perskaičiau laikraštyje, kad LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra), tokį apdovanojimą “Aukso žvaigždę” ir 5 tūkst. litų premiją už lietuvių literatūros sklaidą įteikė literatūrologei Viktorijai Daujotytei. Apie tokią premiją iš viso išgirdau pirmą kartą. Žinoma, pasidžiaugiau už Viktoriją Daujotytę – nepaliauju stebėtis šios literatūrologės produktyvumu – visai neseniai ji publikavo dar vieną labai storą monografiją apie Sigitą Gedą, tačiau man užkliuvo šiaip apdovanojimas, kaip toks.
LATGA-A “Aukso žvaigždės” kiekvienais metais įteikiamos labiausiai nusipelniusiems įvairių meno sričių autoriams. Šiais metais pirmą kartą skirta ir piniginė premija. V.Daujotytei, pasitarus su Rašytojų sąjungos valdyba, “Aukso žvaigždė” skirta už lietuvių literatūros populiarinimą ir sklaidą.
“Anksčiau apdovanojimai būdavo skiriami kasmet populiariausiems (daugiausia skaitomiems) autoriams – rašytojų atveju tiems, kurių knygos buvo dažniausiai išduodamos bibliotekose, o 2009 m. buvo nuspręsta šių populiariausių autorių apdovanojimų atsisakyti, nes būdavo apdovanojami vis tie patys autoriai, pavyzdžiui, Stano ar Raigardas Tautkus yra gavę net po keletą “Aukso žvaigždžių”, – paaiškino LATGA-A direktoriaus pavaduotoja Gerda Leonavičienė.”
Koks nuostabus apdovanojimas – už populiarumą (vartau akis). Tikrai manau, kad Stano paliks “neišdildomą” pėdsaką lietuvių pop kultūroje – iš vis jį kas nors bus girdėjęs po penkerių metų. Nors tikriausiai prisimins – už nuostabiausią ir prasmingiausią dainą, sukurtą grupei “69 danguje” (pirmosios nemirtingosios dainos eilutės iš dainos “Aš suderinau visas stygas,/ Turiu tau bilietą geriausioj vietoj (???).” Visa daina absurdo poezijos mylėtojams čia (http://69.supermuzika.lt/daina/8785). Ar nepikta, kai Stano už savo populiarumo nuopelnus gauna 5 tūkst. lirtų premiją, o geriausios metų knygos autorius (nors pats formulavimas – “geriausios” man irgi nepatinka) – garbingą vieną tūkstantį! Mūsuose tikrai labai vertinami kultūros žmonės.
Galiu tik pasidžiaugti, kad LATGA atsikvošėjo ir, tikiuosi, suprato savo premijos absurdiškumą, bei, labai tikiuosi, labiau pasistengs, atrinkdama žmones, kurie verti gauti premijas.
bek skubėk į Baltų lankų knygyną. Šiandien, užėjusi tik pažiūrėti, koks gi ten didelis išpardavimas (ne toks jau ir labai didelis, tikėjaus didesnio), nusipirkau vieną vienintelę Ian McEwan knygą “Šeštadienis” už 7.22! Aišku, labai niežtėjo nusipirkti ir dvi Nobelio premijos laureato Llosos knygas, bet gal per kitus užsukimus “tik pažiūrėti”.
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
Besiknisinėdama po internetą užtikau lietuvių kalbos (gimtosios) brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą
K. Donelaitis. „Metai“,
Maironis. „Pavasario balsai“, „Jaunosios Lietuvos“ fragmentai,
Šatrijos Ragana. „Sename dvare“,
Vaižgantas. „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“),
J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna pasaka“,
V. Krėvė. „Skirgaila“,
V. Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“, „Tarp dviejų aušrų“,
J. Savickis. Novelės,
S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“,
H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė danguje“,
A. Vaičiulaitis. Novelės,
B. Sruoga. ,,Dievų miškas“,
A. Škėma. „Balta drobulė“,
J. Marcinkevičius. „Mažvydas“,
J. Aputis,
R. Granauskas,
V. Juknaitė,
S. Šaltenis,
B. Vilimaitė,
S. Geda,
M. Martinaitis,
N. Miliauskaitė,
J. Vaičiūnaitė,
T. Venclova.
Viename forume, kur moksleiviai diskutavo, kuriems autoriams reikia skirti daugiau dėmėsio radau šitokį įrašą:
“kalbant apie Hemingvėjus, Dostojevskius, blahblah ir kitus užsienio rašytojus – neskaitykit, neapsimoka. Tikrai abejoju, kad nagrinėsit per pamokas, nes laiko ir taip nelieka normaliai lietuvių autorių, iš kurių interpretacija bus, praeit, o čia kažkas dar tuos skaityt siūlo.”
Na aišku, mano akys užsikabino už to “neskaitykit, neapsimoka”, bet pavarčiusi šiek tiek akis ir pagalvojusi, ir svarbiausia, prisiminusi, kokie mokymosi krūviai teko man ir mano klasiokams, tai suprantu moksleivišką pragmatiškumą, juo labiau, kad užsienio rašytojai į egzaminą, jei teisingai suprantu, net neįeina. (Labai tikiuosi, jog neteisingai suprantu)
Va čia tai jautrus mano skaitytojiškas nervas buvo užkliudytas. O kodėl lietuviai moksleiviai negali egzamine interpretuoti užsienio rašytojo tekstų? Ir kokius signalus siunčiame moksleiviams, jei į mokymosi programas įtraukiame užsienio rašytojus, bet egzaminuose jų nėra? Tikrai turime gerų lietuvių rašytojų, bet kodėl nugarą atsukame užsienio rašytojams?
Juk egzistuoja TOKIŲ NUOSTABIŲ tekstų, tinkančių interpretacijoms rašyti… Juk yra tokių tekstų, nuo kurių šiurpuliukai kūnu bėgioja.
Puikiai suprantu, kad svarbu, jog pažintume lietuviškąją literatūrą, bet egzamino metu skirti dėmesį TIK jai, yra… na mažų mažiausiai neteisinga moksleivių atžvilgiu. Vietoj to, kad parodytume jiem neparėpiamus literatūrinius vandenynus liepiame jiems pliuškentis bliūdelyje.
Tokiu būdu lietuvių literatūra tarsi izoliuojama nuo pasaulinės, prarandamas suvokimas apie platesnį kontekstą, nevystomas sugebėjimas matyti jungčių tarp literatūrinių srovių Lietuvoje ir už jos ribų.
Prašau nuraminkit mane ir pasakykit, kad užsienio literatūra kažkokiu būdu yra įtraukiama į egzaminą. “Mano laikais” užsienio literatūra buvo įtraukta į egzaminą žodžiu. O kaip dabar ten yra?
A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savižudės”
S.Rushdie “Florencijos kerėtoja”
Didžiųjų žmonių meilės laiškai
R.Bolano “2666”
S.Combuchen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day”
M.V.Llosa “Aunt Julia and the Scriptwriter”
NY Times paskelbė 2010ųjų geriausiųjų grožinės literatūros knygų penketuką . NYT literatūrinė skiltis man yra vienas didžiausių autoritetų, tai aš pati nusirašau knygas iš penketuko ir tiesiai į Amazone… Juk NYT taip liepė. Tik dėl to J.Franzen šiek tiek burbu. Gal vis dėlto reikia mesti principus šalin ir skaityti, jei jo knygos tokios geros…
Kai viename knygų blogų skaičiau įrašą apie gotikinius romanus, instinktyviai pagalvojau: “Na aš tokių tai tikrai neskaitau”, bet gerokai pagalvojusi, turi prisipažinti, jog skaitau ir kad man tokios knygos net labai patinka.
O šitame video 05 min 5 sek galit pamatyti man pačią baisiausią sceną iš Džeinės Eir
Out of print parduoda marškinėlius su senais knygų viršeliais. Be to, kai kas nors nuperka vienus marškinėlius, “Out of Print” skiria vieną knygą labdarai. Graži idėja.
Įtariu, jog ne man vienai angliškieji A.Christie ir A.Conan Doyle detektyvai asocijuojasi su jaukumu. Paradoksas ar ne? Žmogžudystės bibliotekose, baisūs šunys, kruvini peiliai ir ilgus metus rezgami baisūs planai yra smagūs, jei jie diskuotajami prie degančio židinio, geriant arbatą.
Beje, visai neseniai sužinojau, jog David Suchet, aktoriaus, vaidinančio detektyvą Hercule Poirot, šaknys yra Lietuvoje! Tv programos Who do You Think You Are metu jis net lankėsi Klaipėdoje, jei teisingai prisimenu ir Kretingoje.
O čia- detektyvinės dovanos
A.Christie "The Murder on the Orient Express"
Apyrankės pakabukai- su knyga susiję daiktai: Hercule Poirot skėtis, princesės Dragomiroff žiedas, vagono restorano meniu, raktas į pono Ratchett kabiną
Hercule Poirot ūsiukaiSkraistė tiesiai iš Sherlock Holms laikų LondonoElementaru...Ponios Jane Marple krepšys
Kažkurią čia diena susizgribau, kad šiemet neperskaičiau nė vienos Ian McEwan knygos, tai norėjau pataisyti visą tą reikalą ir ėmiausi jo debiuto- The Cement Garden.
Manau, jog visiems iškart pasidarė aišku jau nuo pirmosios jo knygos, kad čia neeiinis rašytojas.
Knyga yra apie keturių brolių ir sesių makabrišką paslaptį, palaidotą po cementu.
Knyga trumputė, bet labai stipri, o McEwan kaip visada meistriškai žaidžia su kontrastais- juoda paslaptis ir vaikiškas naivumas, mirtis ir svajinga, tarsi per sapnus išgyvenama vasara. Daug kur rašoma, kad knyga primena W.Golding “Musių valdovą”, nes nagrinėja panašią temą- kai vaikai lieka vieni, kai nėra suaugusių, kurie palaikytų egzistuojančių taisyklių struktūrą, kas vyksta tada?
Ne “Feel good”, o “feel bad” knyga, bet rekomenduoju. Yra ir filmas sukurtas, bet jame akcentai sudėlioti kiek kitaip nei knygoje.
O po “Cementinio sodo” perėjau iškart prie “The Forgotten Garden”, autorė K.Morton. Šitoje knygoje, kaip ir “Cementiniame sode” siužetas sukasi aplink šeimos paslaptis. Tik Kate Morton tą paslaptį narplioja per tris kartas, tad knyga apima laiką tarp maždaug 1900 ir 2005ųjų (McEwano sode pasakojimas vyksta vieną vasarą)
Vieną kartą (taip taip, kaip pasakose… Nes pasakos vaidina didelį vaidmenį šitoje knygoje) Australijos uoste randama keturmetė mergaitė, ji laivu atvyko iš Anglijos, bet ji nesako nei savo vardo, nei kur ji gyvena. Vienintelis dalykas, kurį ji papasakoja yra tai, kad Autorė-Pasakų pasakotoja liepė jai slėptis ir nesakyti niekam savo vardo. Po daug metų mergaitės anūkė perims užduotį išsiaiškinti šeimos paslaptis.
Knyga tikrai mane įtraukė, kaip K.Ž.L. rašė, knyga priskiriama juodųjų skylių kategorijai. O kaip kitaip, kai pasakojimas yra apie anglišką dvarą, paslėptą sodą, raudonplaukę pasakų rašytoją, labirintą, baltą lagaminą, pasakų knygą su išplėšytais puslapiais?
K.Morton moka sukurti mistišką ir sugestyvią aplinką, o kai į šitą lygtį dar įtraukiamos baisios pasakos ir Viktorijos periodo Londonas, tai tokiai angliofilei kaip man, gero skaitymo valandos garantuotos.
Bet bet… turiu paminėti ir knygos silpnąją vietą- tą 2005ųjų meilės istoriją. (Žiovauju). Na ta meilės istorija tai tikrai šiaip sau, tokia kone iš meilės romano. Galėjo autorė apsieiti ir be tos istorijos, juo labiau, kad knygos veikėjos moterys iš tos giminės visos tokios stiprios buvo, visos sugebėdavo sunkius dalykus nuveikti, o čia tas padėjėjas-meilės objektas tarsi susilpnina Cassandros portretą.
Jei patinka knygos apie giminės paslaptis ar pasakojimai apie giminės kartas, tai “The Forgotten Garden” turėtų tikrai smagiai susiskaityti.
knyguziurkes.com 