Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.
Perskaičiau knygą, atsiverčiu turinį ir peržvelgiu novelių pavadinimus – jų dešimt. Ir galvoju – va šita labai patiko, o šitos jau net nebeatsimenu, apie ką, neužstrigo, na ir tegul, gal pagal tai ir galima būtų spręsti apie jų gerumą – bet čia gi irgi tik man, kitam gal visai kita patiks. Kai skaičiau knygą, vis į galvą lindo Radvilavičiūtės išvardinti teksto traukos kriterijai, o ypač skaitant novelę “Lietaus” apie benamį. Nes tiesiog prieš akis stovėjo manvienas Vilniaus benamis su kaltūnu, įgavusiu žiemą nešiojamo kepalušo formą, ant galvos ir dviem Maximos maišeliais rankose. Nes mūsų keliai mieste dažnai susikerta, kartais net du kartus per dieną, nes einame mieste ratu – jis prieš laikrodžio rodyklę, o aš palei, ir susitinkame vieną kartą ties antra valanda, o antrą ties aštunta, ir aš galvoju, ar ir jis mane pastebi, kaip ir aš jį? Matai, kiek jau čia teksto traukos kriterijų susispietė?
Labai smagi pirmoji novelė “Artimieji iškeliauja”, o labiausiai įstrigusios – “Mano motinos akys” ir “Žuvis” – pastaroji, sakyčiau, man stipriausia iš visų, o “Motinos akyse” labai pagavo nuotaika – labai patiko. “Gaisrą” galima paskaityti čia. Bet pagal šitą novelę negalim spręsti apie visą knygą, nes novelės gan skirtingos.
Skaitant dar vis į galvą lindo lyginimas su A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojomis” – nes irgi pirmoji knyga, nes irgi novelių, nes irgi emigracinė. Tai galėčiau pasakyti, kad su Sandros novelėmis radau daugiau sąlyčio taškų, gal man pats stilius priimtinesnis, tik dabar pagalvojau, kad “Gaisro” novelėse man tiek daug Lietuvos, gal labiau norėtųsi daugiau mums mažiau pažįstamo nelietuviško pasaulio ir autorės potyrių iš to nelietuviško pasaulio, kuris visiškai ne toks neviltingas ir liūdinantis, kaip čia. Nes, man atrodo, būtent dėl to neviltingumo ir liūdesio mes tos lietuviškos lietuvių literatūros ir neskaitom, ane? Todėl man kažkaip sukasi galvoj perfrazuotas Kestuolių teatro spektaklioi pavadinimas: “Škac, lietuviškas liūdesy, visados škac”.
Summa summarum – labai laukiu Sandros naujo romano, ir jeigu tik Sandra rašys, tai aš būtinai skaitysiu su lietuviško šedevro viltimi.
Kažkada neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo pasakojama, jog apklausa parodė, kad švedų jaunimas labiau nori skaityti knygas, paremtas tikrais faktais, i ne fikciją. Aš tikrai nepriklausau mėgstančiųjų “based on a true story” kategorijai.
Niekada nesitikiu, jog knyga man papasakos kažkokią teisybę, retai žaviuosi tiksliais ir biografiniais aprašymais, visai nebūtina, kad knyga man perduotų tikrus nesumeluotus faktus.
Išskyrus vieną knygų tipą.
Galvoje turiu receptų knygas!
Jose tiesiog draudžiama išgalvoti nepatikrintus faktus, realybės neatitinkančius miltų ir cukraus kiekius. (Ar pastebėjot, jog receptų knygose maistas visada atrodo daug gražiau nei tas, kurį vergiškai sekdamas receptą pasigamini savo virtuvėje?)
Baisus čia daiktas, jei kuriame nors knygos leidime Ana Karenina būtų palindusi po tramvajumi, o ne traukiniu. Nieko tokio baisaus, jei Šerloką Holmsą būtų sukramtęs Baskervilių ciuciukas. Nieko tokio, jei Ema Bovary būtų buvusi ištikima savo vyrui.
Be kai receptų knygoje nurodomas per ilgas laikas pyragui laikyti orkaitėje… štai tada aš kaip skaitytoja baisingai susinervinu.
Kiti dar ir parašo, kad dėl to džiaugtis reikia, nes “matot juk , kad žmonės skaito” – suprask: juk ne š… vagia, o intelektualinį dalyką.
Pati esu burbėjusi dėl aukštų kainų. Kai mano šeima man atveža arba atsiunčia lietuviškai išleistų knygų, tai aš kartais pasibaisėjusi žiūriu į tuos lipdukus su kainomis. Bet…niekada man į galvą neateitų eiti į kažkokį ten puslapį, mokėti keletą litų už slaptažodį kažkokiai neaiškiai personai ir gauti atšviestą knygos kopiją į elektroninio pašto dėžutę. Ir šiek tiek iš baimės, bet labiausiai tai iš pagarbos rašytojams turbūt.
Bet tie leidyklų kainomis pasipiktinę žmonės dažnai pamiršta tam tikrus su Lietuvos knygų rinka susijusius dalykus. Pavyzdžiui tai, knygų rinka Lietuvoje yra baisiai mažytė. O juk kainodara turi būti pritaikyta prie rinkos.
Pažiūrėjus į lietuviškąją leidybos statistiką, tai ir taip liūdna darosi: vidutinis lietuviškos grožinės literatūros tiražas yra… 0,9 tūkst. egz., o užsienio šalių kūrinių vertimų vidutinis tiražas-2,3 tūkst. egz. Apie kokią economy of scale ir žemas kainas tada galima kalbėti?
Ir galima leidyklas keikti, kad leidžia visokį šlamštą, masinį skaitalą ir pan. (Prisipažįstu, jog ir aš knygynuose padūsauju pažiūrėjus į kai kuriuos išleistus “šedevrus”), bet dalykas yra tas, kad jei tą tokią šiaip sau knygą nupirks vienas kitas tūkstantis žmonių, leidykla galbūt gaus galimybę išleisti, išversti kitą, gal ne tokią populiarią, bet įdomią gerą knygą.
Su tais nelegaliais kopijavimais susiduriu ir darbe, kai studentai nelegaliai bando “susiveikti” knygas mano dėstomiems kursams. Kai kurios knygos tikrai kainuoja žiaurius pinigus, tai suprantu studentų norą jas įsigyti pigiau. Juo labiau, kad didelės užsieninės leidyklos (ypač tos amerikinės, kurios moka autoriams už parašytų žodžių kiekį ir skatina pirlstymą iš tuščio į kiaurą) galėtų juk siūlyti skaitmenines knygų kopijas, kurios kainuotų mažiau.
Bet vargšai lietuvių rašytojai, vargšės leidyklos, jei net tie mažutėlu tiražu išleisti tekstai ne perkami iš knygynų lentynų, o pas skaitytojus atsiranda nelegaliais keliais.
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visus!
Dabar skaitau E.Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” lietuviškai. Už knygos vertimą R.Drazdauskienė apdovanota metų vertėjo krėslu, tai skaitau ramia širdim, nė nebandydama kabinėtis prie teksto, o visiškai pasitikėdama vertėjos kompetencija.
Kaip tik baigiau skaityti skyrių, kuriame aprašoma veikėjų kelionė į Veneciją. O man, žinia, Venecija labai prie širdies, nes būtent ten praleidau savo medaus mėnesio kelionę.
Pirmą dieną Venecijoj patekome į tikrus spąstus turistams-seniausią kavinę Italijoje- Florian, kurioje ne tik gėrimai kainuoja ohohoho, bet po to dar ir sąskaitą už gyvą muziką į sąskaitą įrašoma. Bet… Kuo toliau, tuo labiai džiaugiuosi, kad į tuos spąstus patekome, nes Florian kavinė dažnai minima knygose apie Veneciją, tai aš vis galiu galva pritariamai palinguoti, kai knygose randu tos kavinės aprašymų.
O Venecija yra dažna scena įvairioms knygoms. Tos, kurios pirmos atėjo į galvą:
Šekspyras "Venecijos pirklys"E.Jong "Serenissima"T.Mann "Mirtis Venecijoj"S.Clarke "Jonathan Strange & Mr.Norell"K.Ishiguro "Nocturnes"M.Fermine "Juodasis smuikas"Juan Manuel de Prada "Apgaulinga Venecijos šviesa"I.McEwan "The Comfort of Strangers"
Jau minėjau, kad Kindle mane trumpam išvedė iš proto. Nesakau, kad jau grįžau 🙂 Kadangi Amazon nemokamai duoda parsisiųsti keletą pirmųjų knygos puslapių, tai aš ėmiau ir parsisiunčiau visas Giedrės minėtų autorių iš ateities knygų pradžias. Žinau, žinau, aš visai išprotėjus, nes parsisiunčiau ir krūvą tų, kurios prieklauso Orange longlist. Paskui tai gali galvą nusissukti bandydamas išsirinkti, o kurią dabar knygą skaityti. Šį kartą išsirinkau pagal pavadinimą – How to Breath Underwater.
This slideshow requires JavaScript.
Jau senokai skaičiau apsakymų knygą (short stories), nes šiaip labiau mėgstu romanus. Kažkaip atrodo, tik spėji įsijausti, ir viskas baigiasi. Ištikrųjų, kartais net nespėju normaliai įsijausti.
Julie Orringer knygoje devyni apsakymai ir visuose apsakymuose dominuoja vaikai, paaugliai. Visuose apsakymuose, sakyčiau, užgaunamas gyvas nervas – autorė tokias jautrias temas paliečia, tokias situacijas sukuria, kad skaitant tas jausmas kažkur pilve susisuka į kamuoliuką ir laikosi iki pabaigos, kol gauni atsikvėpti.
Man labai įstrigo apsakymas Note to Sixth-Grade Self. Jame toks kaip vidinis balsas kalba nepopuliariai mokyklos mergaitei. Maždaug taip:
“Long before it is time to pick partners, you will feel the tightness in your stomach. Do not let it breack your concentration. You have too many things to learn. Remember, if you want to have the most gold stars at the end of the eight weeks, you are going to have to work hard. Imagine dancing in a spotlight at the end-of-class ball, with the best boy dancer from all the seven private schools.”
Taip įtaigiai aprašyta, kad tiesiog matau tą susigūžusią mergaitę, kuriai balsas sako, nesigūžk, išsitiesk, nepasigauk kvailo šokių mokytojos akcento – tau jis tik pakenks, kai tu iš čia išvažiuosi baigusi mokyklą. Nesišliek prie populiariųjų, jie tik išjuoks tave, būk stipri, koncentruokis į ateitį, nenusimink, kai, kad ir kaip gerai šoki, geriausios šokėjos prizą, pasidavusi kolektyviniam jausmui, šokių mokytoja įteiks populiariausiai mergaitei.
When She Is Old and I Am Famous – apie dvi pusseseres – paprastą mergaitę “ugly-duck” ir modelį. Paskaityk apsakymo pavadinimą dar kartą – superinis pavadinimas – daug ką pasako, apie ką apsakymas ir koks bene vienintelis išsigelbėjimas negražiajai pusseserei, kuri gal bus garsi dailininkė ir tada bus nebesvarbu, ar ji graži, ar ne.
Na, nepradėsiu čia apsakymų aprašinėti (iš tikrųjų tai pavargau ir noriu miego), tik parašysiu, kad man dar labai patiko The Isabel Fish (iššito apsakymo ir visos knygos pavadinimas iškilo) ir Stations of the Cross, o dar Care. Žodžiu, summa summarum, beveik visi apsakymai patiko, tai duodu knygai 4/5, gal net 4,5/5 ir einu parsisiųsiu autorės romano pradžią 🙂
Vakar rašiau apie jo knygą “a million little pieces”, o šiandien nuėjusi į The Guardian puslapį radau naują pokalbį su juo. Jame autorius kalba ne tik apie savo debiutinę knygą, bet ir apie savo naujausią prieš keletą dienų išleistą knygą “The Final Testament of the Holy Bible“.
JAV knyga bus išleista Didįjį penktadienį, o straipsnyje ji aprašoma taip:
“But the novel is called The Final Testament of the Holy Bible, and is all about the second coming of Christ, who returns to earth as a promiscuous bisexual drug user who performs euthanasia, approves of abortion, impregnates a prostitute, and preaches a gospel in which there is no afterlife, no holy judgment and no supernatural deity, only love. ”
Tai vietoj to, kad šiandien šį Didįjį trečiadienį senu žemaitišku papročiu vilkčiau silkę į bažnyčią (ot įdomūs tie mūsų papročiai), einu turbūt į Amazon.com užsisakyti naujos J.Frey knygos
Čia tikrai pati keisčiausia rašytojo nuotrauka, kurią įdėjom į šitą blogą. Bet taip reikia. Joje- knygos “a million little pieces” autorius James Frey, kai jis eilinį kartą buvo sulaikytas policijos
2003-iaisias buvo išleista biografinė-semibiografinė (apie tai šiek tiek vėliau) J.Frey knyga “a million little pieces”, kurioje jis pasakoja apie tai, kaip būdamas 23metų patenka į rehabilitacijos centrą dėl daugiau nei dešimtmetį trunkančio alkoholizmo ir narkomanijos.
Knygos viršelis
Pačioje knygos pradžioje jis pabunda lėktuve ir neturi supratimo nei kaip jis ten atsirado, nei kur jis skrenda. Jis neturi nė vieno asmeninio daikto su savimi išsskyrus rūbus, kuriais vilki.
Lėtai ir detaliai J.Frey pasakoja, kaip vyko jo rehabilitacija, apie detoksikacijos procesą, apie tai, kaip jis pamažu bando pradėti gyventi be alkoholio ir be narkotikų.
Kai kurie skyriai yra pilni baisių detalių, tokių, kad jas skaitant ir baisu darosi ir kone pykina.
Ir nors tokios knygos nei siužeto, nei kalbos atžvilgiu nėra mano teritorija, knygą perskaičiau per porą dienų. Tiesiog neįmanoma buvo neskaityti. Ne todėl, kad norėjau sužinoti, kuo viskas baigsis (juk ir taip aišku, kuo viskas baigėsi, kai jis sugebėjo parašyti kelias knygas, o šita išsilaikė perkamiausių knygų sąrašuose ilgą laiką).
Tai, kas man neleido knygos atidėti į šalį pirmiausia buvo J.Frey kalba.
Dažniausiai aš džiaugiuosi, kai kalba būna labai turtinga, kai žaidžiama su žodžiais, kai galva sukasi nuo ilgų , rodos, niekada nesibaigiančių sakinių.
Bet J.Frey kalba- yra visiška to priešingybė. Sakiniai trumpi ir kapoti. Jis nenaudoja metaforų, būdvardžiai- retas dalykas jo pasakojime. Viena iš dažnų stilistinių priemonių- pasikartojimai. Skyrybos ženklai naudojami tik patys būtiniausi, o tiesioginė kalba, kurios knygoje labai daug yra visisškai apnuoginta- jokių kabučių, brūkšnių ir pan.
Internete skaičiau komentarus apie knygą, tai kai kurie skaitytojai labai erzinosi dėl J.Frey rašymo būdo. Bet man būtent tai turbūt ir suteikė to skaitymo lengvumo, kad aš tiesiog slydau puslapiais.
Manau, jog būtent ta tokia kapota kampuota ir brutali kalba labai gerai rimavosi su J.Frey pasakojama istorija: pasakojimui ji suteikia autentiškumo ir atvirumo.
Jei jau kalba užėjo apie knygos autentiškumą, tai reikia pasakyti, jog iš pradžių autorius teigė, jog tai jo memuarai, bet po kiek laiko pakilo didžiulis skandalas, kai paaiškėjo, jog viskas jo knygoje nėra tai, kaip buvo jo gyvenime. Pavyzdžiui, buvimo kalėjime trukmė buvo pakeista, kai kurie jam pateikti kaltinimai nebuvo tokie, kaip jis juos aprašė knygoje.
Oprah buvo įtraukusi šitą knygą į savo Bookclub, bet kai paaiškėjo, kad viskas knygoje nėra šimtaprocentinė tiesa, tai ji jam savo laidoje užkūrė pirti ir pasakė “more importantly, I feel that you betrayed millions of readers“, nors pats J.Frey sako, jog jis niekada nėra sakęs, jog knygoje pavaizduoti įvykiai ir žmonės yra grynai tokie patys, kaip ir jo gyvenime.
Manasis knygos leidimas
Aš tai visisškai nesupratau tiek Oprah, tiek tų kitų skaitytojų nusivylimo. Internetiniuose forumuose daug žmonių rašo “knyga patiko, bet aš jaučiuosi apgautas“, o aš bandau susigaudyti, kodėl kai kuriems tai yra taip svarbu.
BOATS (based on a true story) knygos vis darosi populiaresnės, Švedijoj apklausti vidurinės mokyklos moksleiviai sako, jog jiems geriau skaityti tikras, o ne fiktyvias istorijas. Kodėl mums taip pasidarė svarbu skaityti apie įvykius, kurie yra faktiniai?
Man tai tas nusivylimas atrodo toks naivokas, kadangi nemanau , jog yra nors viena knyga, kurioje viskas yra teisybė. Nes ta “teisybė” nėra objektyvus dalykas, nes kiekvienas rašytojas, nesvarbu ar rašantis fiktyvią ar nefiktyvią istoriją, interpretuoja įvykius savaip. Ir man kažkaip svetimas tas kone godus smalsumas sužinoti, kaip IŠ TIKRŲJŲ ten viskas buvo.
Juo labiau, kad reto iš mūsų gyvenimas yra puikiai dramatizuotas, su geru įtraukiančiu scenarijumi, su knygos pasakojimui taip reikalingais pakylimais ir nusileidimais, kad be jokių pakeitimų galėtume išleisti knygą, kuri būtų ir įdomi ir gerai parašyta. Todėl aš džiaugiuosi, kad J.Frey atsižvelgė į tuos dalykus ir sukonstravo knygą galvodamas ne vien apie savo pasakojimo autentiškumą, bet ir apie pasakojimo tempą, apie dramatiškų žymių išdėstymą ir t.t.
Man nesusidūrusiai su J.Frey aprašomu pasauliu, knyga paliko stiprų įspūdį. Ir nors pasakojimas yra tamsus, knyga vistiek sugeba pakelti dvasią.
J.Frey šiandien
***
Knyga prasideda taip (beje, anglų kalba šitoje knygoje labai labai elementari. Tikrai nesudėtinga suprasti):
“I wake to the drone of an airplane engine and the feeling of something warm dripping down my chin. I lift my hand to feel my face. My front four teeth are gone, I have a hole in my cheek, my nose is broken and my eyes are swollen nearly shut. I open them and I look around and I’m in the back of a plane and there’s no one near me. I look at my clothes and my clothes are covered with a colorful mixture of spit, snot, urine, vomit and blood. I reach for the call button and I find it and I push it and I wait and thirty seconds later an
Attendant arrives.
How can I help you?
Where am I going?
You don’t know?
No.
You’re going to Chicago, Sir.
How did I get here?
A Doctor and two men brought you on.
They say anything?
They talked to the Captain, Sir. We were told to let you sleep.
How long till we land?
About twenty minutes.
Thank you.
Although I never look up, I know she smiles and feels sorry for me. She shouldn’t.”
O kadangi jau žiūrinėjam tuos sąrašus, tai labai apsidžiaugiau, kai trečioje suaugusių literatūros sąrašo vietoje pamačiau S.Gruen “Water for Elephants”.
Vakar lindėjau Amazonėj, sukau galvą, kokią čia fainą knygą nusipirkus ir perskaičius Kindle. Nes kažkaip mano knygų eilė šiuo metu labai nepalanki Kindle, o aš noriu pagaliau patirti tą skaitymo Kindle jausmą. Na, instrukciją jau perskaičiau, tai dabar norisi ką nors rimčiau 🙂 . Todėl ir lindėjau Amazonėj, ir kankinausi. Amazonė dosni – gali nemokamai parsisiųsti knygos pradžią – nors gal kas čia dosnaus.
Susisuko man galvelė žodžiu, t.y. žvaigždutės susuko. Tos, kuriomis knygą vertina skaitytojai perskaitytojai. Tai va. Jau jau pradėjau skaityti Abraham Verghese Cutting for Stone pradžią ir Amazonės vertinimas labai geras (4,5), bet kai kurių ne taip gerai įvertinusių skaitytojų neigiami argumentai tokie… reasonable, kad kažkaip ir praeina noras skaityti. Ir visai susipainiojau – ar kreipti dėmesį į tuos vertinimus ir komentarus, ar ne? Nes kažkaip nesinori skaityti bet kokios, vidutinės knygos – tam nebeturiu laiko! Bet gal labai gera knyga Amazonės skaitytojams bus tik vidutinė man? Bandau žiūrėti, kokie vertinimai man labai patikusių knygų – ir… American wife – tik (3,5)!!!, Blonde irgi – 3,5, Everything is Illuminated – tik 3,5!!!, bet The History of Love – 4 ir Extremely Loud and Incredibly Close -4. Tai ką daryt? Kuo pasikliaut, jei Giedrė tos knygos dar neskaičius? Tikriausiai teks bandyt pačiai…
Tark žodį, ką apie tai manai. Ypač, jei skaitei Cutting for Stone
“In Paradise there are no stories, because there are no journeys. It’s loss and regret and misery and yearning that drive the story forward, along its twisted road.”
M.Atwood (The Blind Assassin)
M.Atwood laiko "Aklojo žudiko" egzempliorių
Vienas mano literatūrinių pažadų 2011iesiems buvo perskaityti nors vieną M.Atwood knygą.
Šitą savo pažadą jau įvykdžiau: pirmiausia perskaičiau “Handmaids tale” (būtinai būtinai perskaitykite), o prieš porą dienų baigiau ir M.Atwood knygą “Aklasis žudikas”, kuri yra išleista ir liteuviškai (Alma Littera, 2003).
Knyga 2001aisiais gavo Bookerio premiją, vėliau ir Hammett premiją, nominuota Orange Premijai ir t.t.
Kadangi “Handmaids Tale” mane siaubingai sukrėtė ir aš iki šiol apie tą knygą vis galvoju, tai gal reikėjo man šiek tiek palaukti su tuo “Akluoju žudiku”, nes vos tik pradėjusi skaityti pradėjau ieškoti kažko panašaus į tai, kas sudėta į “Handmaids Tale”.
Na, to paties neatradau. O radau supratimą, jog M.Atwood yra talentinga ir įvairiapusiška rašytoja, sugebanti rašyti skirtingas knygas, kurios skiriasi tiek stilistika, tiek struktūra.
Bet tuo pačiu abiejose knygose buvo bendrumų, pavyzdžiui mokslinės fantastikos intarpai, be galo rišli, stipri ir labai lengvai skaitoma kalba.
“Aklasis žudikas” yra turtinga ir daugiaskluoksnė istorija (struktūriniu požiūriu daug sudetingesnė nei “Handmaids Tale”) apie dviejų seserų -Iris ir Laura- gyvenimą.
Knyga yra tarsi rusiška matrioška: kiekvienoje istorijoje slypi dar viena, po to-dar viena. Galima sakyti, jog knygoje yra keturi siužetiniai sluoksniai.
Pirmasis sluoksnis- sesuo Iris pasakoja apie savo dabartį, kai ji yra jau sena vieniša moteris, žvelgianti atgal, ne tik todėl, kad tos ateities ne tiek jau daug ir liko, bet ir todėl, kad jaučia tam tikrus sąžinės priekaištus dėl jaunystėje padarytų ar nepadarytų dalykų. Jau pirmajame knygos sakinyje skaitytojui pasakoma, kad praėjus dešimčiai dienų nuo karo pabaigos jos sesuo Laura nusižudo nuvažiuodama nuo skardžio. Tad Iris senatvėje pagaliau pasiryžta papasakoti ilgai slėptą teisybę.
Antrasis sluoksnis- Iris pasakoja apie savo ir sesers vaikystę, jaunystę. Apie jų šeimą, mokytojus, įsimylėjimą. Ir svarbiausia apie jų abiejų santykius, apie jų seseriškąją dinamiką.
Trečiasisi sluoksnis- sesers Lauros-žymios rašytojos- parašytos knygos “Aklasis žudikas” skyriai, aprašantys dviejų įsimylėjėlių slaptus, erotinius susitikimus.
M.Atwood rašo "Handmaids Tale". 1984 metai. Berlynas
O ketvirtajame sluoksnyje- pagrindinis veikėjas vyras iš Lauros knygos “Aklasis žudikas” savo meilužei pasakoja fantasy ir mokslinės fantastikos pilnas baisias istorijas apie gyvenimą ir baisias tradicijas išgalvotama Sakiel-Norn mieste. Tas istorijas pasakodami įsimylėjėliai tarsi bėga nuo realaus pasaulio, kuris yra atgrasus, purvinas ir jiems abiems dėl skirtingų priežaščių pavojingas.
Atrodytų, jog suvaldyti visus šitus sluoksnius ir prasmingai juos surišti būtų sunku, bet M.Atwood tai, atrodo, daro be jokių ypatingų pastangų, lengvai sudėliodama visas trūkstamas daleles.
Su laiku visos tos istorijos priartėja viena prie kitos, sustiprindamos pasakojimą ir galiausiai kulminuojančios į tą teisybę, kurią ir norėjo papasakoti Iris.
M.Atwood naudojasi dideliu literatūrinių kūrybinių priemonių arsenalu. Laikas jos knygoje nėra linijinis, ji pasakoja istoriją per prisiminimų aprašimus, per fiktyvias istorijas. Ji staigiai stumdo skaitytoja tarp dabarties ir praeities, ir visa tai padeda jai sukurti sodrų ir sudėtingą romaną, kuris yra ir šeimos kronika, ir detektyvas, ir mokslinė fantastika, ir dienoraštinis pasakojimas su dokumentiniais intarpais, ir istorinis romanas apie vieną Kanados laikmečių.
Pradžioje skaičiau ramiai, neskubėdama, o pabaigoje tai jau strimgalviais, nes taip baisingai knietėjo sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko su įdomiąja seserimi Laura.
Ir M.Atwood man, skaitytojai, atskleidžia tamsias šeimos paslaptis ir slaptas dramas. Bet ne per kažkokius pletkus ar banalias užuominas.
M.Atwood veda skaitytoją per geros literatūros puslapius, per gerai sukonstruotą istoriją ir per gražią kalbą. O pačioje pabaigoje įduoda paskutines mažas trūkstamas užuominas apie seserų paslaptis – nepaslaptis.
Nors kolkas esu skaičiusi tik dvi jos knygas, man jau velnioniškai aišku, kodėl apie M.Atwood kaip rašytoją jau yra parašyta krūva knygų. Kodėl jos kalba analizuojama moksliniuose straipsniuose, ir kodėl ji yra tokia populiari rašytoja ne tik Kanadoje.
Ir dar džiaugiuosi, kad ji tokia produktyvi rašytoja, ji yra parašiusi daug knygų, tai man nereikės jausti atwoodiškos abstinencijos. Lentynoje jau laukia “Oryx och Crake” (“Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir “Cat’s Eye”.
Laukiu vieno tikro pavasarinio ženklo. Šią arba ateinančią savaitę turi nuvalyti gatves mūsų rajone ir surinkti žvyrą ir smėlį, kuriuo barstė gatves šią žiemą, kuri atrodė niekada nesibaigs. Bet baigėsi.
Kitas pavasario ženklas- geltonos ir mėlynos krokų gerklės. Kai gyvenau Klaipėdoje, pavasariniai ženklai buvo kitokie.
Greitai bus 12 metų, kaip aš gyvenu Švedijoj ir niekaip negaliu nustoti stebėtis, kaip mano pasaulis padvigubėjo, kai aš persikėliau čia gyventi. Skaitau švediškas knygas, žiūriu švediškus filmus, turgelyje perku plunksnomis puoštas dar neišssikleidusias beržų šakeles (pasiruošimas Velykoms) ir klausausi Lars Winnerbäck muzikos
Ir ne tik mano pasaulis išaugo. Mano K. mašinoje visada klausosi A.Mamontovo ir su pačiu gražiausiu švedišku akcentu dainuoja “Tik saldi, juoda naktis/Pasibeldžia į duris/Iš giliausių vandenų/Kyla tūkstančiai laivų“, o po to manęs klausia “Giedre, ką reiškia žodžiai “Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties?”
Todėl nėra geresnės dovanos, kurią galėčiau duoti savo mažajam trupinukui K. nei išmokyti jį kalbėti lietuviškai. Kad ir jis galėtų skaityti “Grybų karą” ir “Karaliūną Gargaliūną” ir “Danuko Dunduliuko nuotykius”. Kad ir jis galėtų išgirsti visus tuos pasakojimus apie mano tėvų vaikystę, apie gyvenimą už geležinės uždangos. Labai noriu, kad ir jis rinktų gintarą Klaipėdoj, kad ir jis žinotų skulptūrų pavadinimus Skulptūrų parke. Kad ir jam stebuklinga būtų stovėti ant Parnidžio kopos.
Galvojau vakar apie visus tuos dalykus, nes kaip tik baigiau skaityti A.Makine “Prancūzišką testamentą”- knygą apie brendimą ir humaniškumą (ir jo visišką priešingybę) ir apie tai, kaip savo vaikui galima perduoti vieną gražiausių įmanomų palikimų- galimybę pažinti didesnį pasaulį.
Aliošos vaikystę sovietinėje, pilkoje, industrinėje realybėje pagražina ir papildo jo prancūzės senelės Charlotte Lemonnier pasakojimai apie tolimąją Prancūziją.
Iš didžiulio lagamino ji traukia įvairias laikraščių iškarpas, aprašančias senus įvykius, ji garsiai skaito Baudelaire, pasakoja apie prezidentą mirusį meilužės glėbyje, apie Paryžiaus restoranuose pateikiamą maistą.
Ir visi tie senelės pasakojimai Aliošai skambantys tarsi burtažodžiai, apkeri jį, keičia visiems laikams ir priartina prie suvokimo, jog jo, Aliošos, identitetas yra nevienalypis.
Jog jame kažkokiu turi susigyventi rusiškoji ir prancūziškoji dalys. O tu pabandyk sujungti tuos du skirtingus pasaulius savyje, kai gyveni tipišką sovietinį gyvenimą, kai tavo tėvai bijo nelauktų skambučių į duris, kai tiek senelis vedės prancūzę, tiek senelė laikomi liaudies priešais šnipais.
Kaip suderinti prancūziškąją estetiką su sovietiniu vulgarumu? Kaip gyventi, jei senelės pasakojimai apie prancūziškąją Atlantidą primenantys gražius meniškus sapnus ir neryškias vizijas taip stipriai kontrastuoja su virtuvine realybe, sovietinės mokyklos kalama ideologija, su kasdiena, kurioje esi priverstas gyventi?
A.Makine meistiškai parodo mūsų identiteto kūrybos sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą. Nors rusiškasis ir prancūziškasis pradas sukelia tam tikrų konfliktų Aliošos gyvenime, niekada nekyla minčių, jog reikėtų pasirinkti vieną iš jų.
Kaip ir N.Krauss, kaip ir B.Schlink, A.Makine kalba apie tai, jog mūsų asmenybės ir mūsų gyvenimus formuoja ne vien mūsų pačių dabartis, bet ir ankstesniųjų kartų išgyvenimai ir patyrimai. Kad visi tie prieš mus buvę egzistuoja ne vien pageltusiose karpytais kraštais nuotraukose ar pasakojimuose. Kad jie yra mūsų sąmonėje, mūsų identitete, mūsų veiksmuose.
Neabejotina knygos stiprybė- A.Makine meniška impresionistinė poetiška kalba. Ji yra visiškai nuginkluojanti.
Neturiu jokio priekaišto. Jokios pastabos.
Kaip kad Alioša buvo užburtas savo senelės pasakojimų, taip ir aš esu A. Makine kalbos pakerėta.
Turbūt nėra dabar Švedijoj krikštynų ar mažų vaikų gimtadienių, per kuriuos vaikas negautų dovanų kurią nors knygą iš “Barnkammarböcker” (“Vaikų kambario knygos”) serijos.
Dažnai būna ir taip, kad vaikas gauna dvi identiškas knygas, tada labai patogu, kad švedai turi tradiciją išsaugoti dovanų kvitus, tad knygą galima pasikeisti į kokią kitą dovaną.
Serijos idėja labai smagi (ir kaip įtariu labai pelninga): kiekviena knyga (skirta arba 0-3 metų arba 3-6 metų grupei) sudaryta iš įvairių dainų, skaičiuočių, pasakų, kurios dažniausiai parenkamos pagal tam tikrą temą.
Pavyzdžiui, “Raudonoji knyga” skirta 3-6 metų vaikams ir joje surinktos klasikinės pasakos, kurias iliustravo patys žinomiausia šiuolaikiniai švedų iliustratoriai. “Juodąją knygą” sudaro pasakos apie raganas ir vaiduoklius, o “Geltonojoje knygoje” yra pasakos ir dainos apie transporto priemones.
“Rožinė knyga” yra eilėraščių ir pasakų rinktinė apie meilę ir draugystę.
O mažiausiems vaikams, tiems, kuriems yra nuo 0 iki 3 metų yra “Balta knyga” ir “Sidabrinė knyga “su skaičiuotėmis ir dainomis. Knygose, kuriose daug dainų dar būna ir tų dainų kompaktinis diskas, kuris labai greitai atsibosta tėvams (kalbu iš savos patirties), bet vaikai jo gali klausytis po dešimt kartų per dieną
Dar yra ir “Mano knyga”, kurioje be dainų ir lopšinių yra daug puslapių, kurios galima užpildyti įvairia informacija apie vaiko vystymąsi ir visokius su vaiko pirmaisiais metais susijusius dalykus. Pavyzdžiui, man labai patiko, kad viename puslapyje buvo palikta daug vietos aprašyti, “kokios dainos buvo populiarios, kai aš gimiau” arba “kai aš gimiau, laikraščiai rašė apie…”.
Dar yra Auksinė, Mirganti, Žalia. Mėlyna…
Visos knygos labai smagiai iliustruotos, ir tėvams labai niežti rankos po truputį susipirkti visas seriją sudarančias knygas.
Viena populiariausių dainų mūsų namuose (su priklausančiais judesiukais) apie krokodilą, kuris buvo toks storas, kad netilpo mašinoje, todėl savo uodegą vežiojo priekaboje
Paskutiniu metu labai dažnai užeina kalba apie tai, kad būna sunku nustoti skaityti knygą, jei ji nepatinka. Kad jautiesi, jog turi ją užbaigti. Jog skaitai iš pareigos. O kartais tiesiog pasiduodi ir užvertęs knygą padedi ją į lentyną.
Įdomu, kokios jėgos mus verčia versti tuos puslapius? Gal čia toks mokyklinis palikimas, kai knygas mokytojos padiktuotame sąraše skaityti būtina? O gal noras “nugalėti” rašytoją ir savo nenorą? Disciplinos siekis? Noras suprasti, ką kiti toje knygoje TOKIO mato?
Kad ir kaip ten būtų, pastebiu, jog daugeliui tarsi palengvėja, kai pasipasakoju, kad viena ar kita labai giriama knyga nepaliko įspūdžio arba kad ją tiesiog atidėjau į šalį.
Todėl čia prisipažįstu, jog pradėjau, bet nebaigiau šitų knygų: (Yra ir daugiau, bet čia pirmos atėjusios į galvą)
Žiūriu į savo suverstas lentynas (vėl knygos nebetelpa, o juk nuo naujų lentynų pirkimo nepraėjo nė metai) ir suprantu, jog jose nėra visisškai jokios organizavimo logikos, jokios sistemos. Nors ne, sistema yra ir ji vadinasi Belekaip.
Murakamis glaudžiasi prie Dickenso, o šalia Liūnės Sutemos rinktinės kažkokiu būdu įsitaisė… savipagalbos knyga “Matyk galimybes” (iškart turiu pasakyti, jog jos nepirkau, tiesiog tai mano busvusios darbovietės dovana Kalėdų proga visiems ten dirbusiems).
Ir kaip man tas knygas sudėlioti? Pagal rašytojus? Pagal žanrus? Pagal kalbas?
O kol aš čia galvojau ir ieškojau įkvėpimo interneto platybėse, radau šitą filmuką. Gerai būtų, jei knygos pačios susiorganizuotų…
prisiminiau, kas yra deficitas, kai Baltų lankų sandėlyje pardavėjas man pasakė, kad tikriausiai ieškau Silvos Rerum II. Oi, sakau, nepataikėt, aš jau perskaičiau (tikriausiai atrodau be ypatingų ženklų, kad taip taikė). Na, bet malonus pardavėjas papasakojo, kad visi dabar baisiai ieško knygos (žiurkės net meilą gavo su prašymu paskolinti su užstatu), o jos tiesiog nėra, nes tiražas tebuvo tik (tik!) 3,000. Sakau: tai kaip čia nepagalvojot, kad gal didesnio tiražo reikėjo? O nepasakiau, kad kaip taip nepasitikėjot knyga?!!! Sako: na, ne aš nepagalvojau. Sakau: na, neturiu jūsų kaip asmens galvoje. Bet sakau: tai smagu, kad ieško, kad reikia. Sako: na, nebe labai, kai visą dieną skambina ir klausia milijoną kartų, ar turim, o jei neturim, tai kada turėsim.
Atidariau Kino pavasarį su “Never let me go”. Mano vyras užmigo, o po filmo paklausė, kur dingo Keira Knightley. Jam iš esmės nepriimtina toks pasyvumas ir nelogiškumas, juk visų pirma eina instinktas išgyventi, o paskui visa kita. Na, kaip pavyzdžiui filme The Island.
Na, bet ką čia. Nebelabai atsimenu knygos, kad galėčiau palyginti su filmu. Man visai patiko, nors daugiausia žiūrėdama galvojau, kad pabėgčiau šitoj vietoj, arba toj, o trečioj tai tikrai.
Tokia tad šiandien diena. Einu miegot, jei skaistus vampyras iš dangaus leis.
Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.
knyguziurkes.com 
