Category: Specializuota literatūra

Dingusios karalystės

~ kzL ~ 3 Comments

History, most people reckon, is what you can remember about the past. But the forgotten bits can be the most interesting ones. […] The variety is striking; the Byantine empire lasted more than 1,000 hundred years; the Republic of Carpatho-Ukraine barely 24 hours. Some, like Aragon or the Grand Duchy of Lithuania grew into empires. – Iš The Economist, lapkričio 6 d. numerio.

Čia apie knygą – Vanished Kingdoms: The History of Half-Fogotten Europe by Norman Davies, top paties, kuris parašė storą knygą Europos istorija. Ieškosim skyrelio apie savo prapuolusią vaiduoklišką karalystę?

The Independent čia. The Telegraph čia.

Giedre, teisybės nėra

~ kzL ~ Leave a comment

nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.

Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).

Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.

Keletas citatų:

“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”

Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):

“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”

“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”

“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.

“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.

“Books are wayward.”

Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.

“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”

Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas

Always Look On the Bright Side of Life… o gal nereikia?

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Kai mano darbdavys Kalėdų proga visiems darbuotojams padovanojo knygą “Matyk galimybes- tapk pasisekimo ieškotoju”, daugelis juokavo, kad matyt žada daug ką atleisti per metus.

Juokas juokais, bet taip ir atsitiko.

Net ir man.

Ir vienas dalykas, kuris mane baisingai nervavo, tai kad darbo biržoje nuolat buvo užsimenama, jog svarbiausia neprarasti optimizmo.

Jog galima gauti savo svajonių darbą, jei būsi pozityvus. Vieną kartą per tokį bendrą informacinį susirinkimą man neišlaikė nervai, kai tuos kursus vedantis dėdulė pasakė, jog čia susirinkusieji turi turėti daugiau pasitikėjimo savimi.

Va tada aš ir nesusilaikiau ir pasakiau, jog su mano pasitikėjimu savim nėra problemų. Aš žinau, kad esu gabi, protinga ir kiekvienas darbdavys turėtų džiaugtis mane įdarbinęs, jei ką ir reikėtų kaltinti dėl situacijos tai nenormalius įstatymus, kurie man ilgiau neleido dirbti pas tą darbdavį pagal terminuotą sutartį. (Kaip matote nei su pasitikėjimu savimi nei su per dideliu kuklumu neturiu problemų)

Baisingai erzino tas požiūris, jog mano ir kitų bedarbystė atsirado dėl kliūčių mūsų galvose, o ne dėl darbo rinkos sąlygų.

Tad galite įsivaižduoti, kaip aš apsidžiaugiau, kai išgirdau, jog yra knyga, kuri… kritikuoja beribį ir naivų optimizmą.

Knygos autorė – gana žinoma žurnalistė, feministė ir politinė aktivistė Barbara Ehrenreich, parašiusi daug knygų. Idėją savo naujausiai knygai Bright-sided: How the Relentless Promotion of Positive Thinking Has Undermined America ji gavo tuomet, kai susirgo krūties vežiu ir kaktomuša susidūrė su požiūriu, jog optimizmas- tai nuostabus vaistas nuo visų ligų.

Kai ji internetiniame forume parašė, jog jai pikta dėl to, kad niekas dar tiksliai negali nustatyti vėžio priežasties, jog sveikatos draudimas neveikė taip, kaip jai norėtųsi. Vietoj palaikymo ir supratimo,  kitos vėžiu sergančios moterys liepė jai keisti savo nusistatymus, nes kitaip ji niekada nepasveiks.

Negana to, Barbara Ehrenreich pastebėjo tendenciją, jog daugelis žmonių jos situacijose sakėsi esą dėkingi už vėžį, jog tai buvo likimo dovana jiems, nes išmokė kitaip ir geriau gyventi. B.Ehrenreich pradėjo giliau domėtis ta mūsų gyvenime dominuojančia tiesa, jog reikia neprarasti optimizmo, jog reikia į dalykus žiūrėti teigiamai.

Pavyzdžiui, knygoje ji rašo, jog yra studijų, kurios rodo, jog nėra ryšio tarp pasveikimo nuo plaučių vėžio ir paciento optimistiškumo. O studijos teigiančios, jog ryšys tarp minties ir kūno sveikatos egzistuoja, dažniausiai nustato tik koreliaciją, bet ne priežastį ir pasėkmę (ar esame sveiki todėl, kad į gyvenimą žiūrime pozityviai, o gal į gyvenimą žiūrime pozityviai todėl, kad esame sveiki?).

Žodžiu, pradėdama nuo savos patirties, B.Ehrenreich bando parodyti, ką perdėtas optimizmas ir nuolatinis teigiamybių ieškojimas padarė su amerikietiška visuomene. Autorė rašo intelektualiai, gana moksliškai, bet tuo pačiu ir labai smagiai sarkastiškai. Ji bando paaiškinti, kaip atsirado  ta pozytivumo mada ir kaip ji paveikia įvairius Amerikos (nors daugelį dalykų galima labai pritaikyti ir Lietuvai ir Švedijai) gyvenimo aspektus.

Autorė negaili kritikos savipagalbos literatūrai ir ją rašantiems (aš skaičiau ir džiaugiausi, kai ji su rimtais moksliškais argumentais į miltus sumalė R. Byrne”The Secret“), ji gerokai “patarkuoja” visokius koučingus ir koučingo guru, meta tokį, sakyčiau, Puntuko dydžio akmenį į verslo daržą ir nuodugniai aprašo darbovietes, kurios reikalauja iš savo parduotojų “positive attitude”.

Ji taip pat analizuoja prosperity theology, kuri paskutiniu metu vis labaiu ir labiau populiarėja JAV, kai žmonės priklausantys tokioms bažnyčioms  (nors sunku tai vadinti bažnyčiomis, nes jose nėra JOKIŲ religinių simbolių) mano, jog Dievas nori, kad jie būtų turtingi, jog jei tik jie pakankamai tikės, tai Dievas jiems duos ir didelį namą ir bankas suteiks paskolą, nors tu iš tikrųjų neišgali jos suimokėti. (Kaip tos bažnyčios atrodo ir kaip jose kalbama galite pažiūrėti čia).

Dar  vieną gerą spyrį B.Ehrenreich duoda perdėtam amerikiečių optimizmui viename iš knygos skyrių, kuriame ji kalba apie tai, jog būtent tas optimizmas ir buvo vienas iš faktorių, dėl kurių Amerika pateko į tokią gilią ekonominę krizę. Ji cituoja Paul Krugman NYTimes, kuris į klausimą, kodėl niekas nekreipė dėmesio į ženklus rodančius ateinantį nekilnojamojo turto rinkos nuosmukį, atsako “nobody likes a party pooper”

Ir nors autorė parodo, jog egzistuoja mokslinės studijos teigiančios, jog pesimistinės nuotaikos gali būti naudingos sveikatai, jog pesimizmas gali paiilginti gyvenimo trukmę (nes optimistai linkę labiau rizikuoti), ji nėra kokia susiraukusi burbanti ir viskuo nepatenkinta moteriškė.

Jos pagrindinė tezė yra ta, kad perdėtas optimizmas ir nepagrįstas noras viską matyti iš šviesiosios pusės dažnai nepaiso mūsų tikrųjų jausmų. Jei sergame, turime leisti sau pykti ir skųstis, nes nenormalu, jog rimtai sergantis žmogus apkraunamas dvigubai- ne tik turi kovoti su liga, bet dar ir turi  jausti stresą, kad nekovoja dainuodamas ar nemano, jog liga- tai gyvenimo dovana.

Kita svarbi tezė yra ta, kad dėl to besaikio optimizmo dažnai pamirštama rizika, kad pavojai yra ignoruojami kiek tik įmanoma.

Ir dar- B.Ehrenreich protestuoja prieš visuomenėje gajų nusistatymą, kad kiekvienas žmogus gali viską pasiekti, kad jam yra viskas įmanoma, jei jis tik to nori, jei jis tik optimistiškai žiūri į gyvenimą ir jei sugeba peržengti per barjerus, egzistuojančius sąmonėje. Autorė teigia, jog toks požiūris į individą mūsų visuomenėje eliminuoja užuojautą, supratimą.

Jei visą atsakomybę dėl pasisekimo sukrauname individui, tai reiškia, jog ignoruojame egzistuojančias neteisybes, diskriminaciją, socialinę atskirtį ir pan.

Trumpą pokalbį su knygos autore galite pažiūrėti čia

Man knyga labai patiko, tai puiki atsvara tai dažnai labai nemoksliškai savipagalbos literatūrai (skirtingai nuo dažnos savipagalbos knygos, B.Ehrenreich knygoje yra daugybė nuorodų į mokslinius tyrimus), ir tuo pačiu suteikia mums visiems galimybę atsipūsti ir suprasti, jog nėra nieko blogo pykti, jog nėra būtina visąlaik į viską žiūrėti optimistiškai.

Jog paburbėjimas ir akių pavartymas savime nėra kažkos blogas reiškinys, o, atvirkščiai, gali leisti labiau kritiškai įvertinti situaciją.

K.Ž.G

Namų darbai

~ kzL ~ 4 Comments

Giedre, atsimeni vieną istorijos pamoką, kai mokytoja pasakė, kad kitai pamokai turime susižinoti apie Izraelį ir jo istoriją? Aš labai gerai atsimenu. Ir atsimenu, kaip klasėje niekas nieko nesusižinojo. Ne dėl to, kad tingėjo, tiesiog, manau, nelabai buvo iš kur susižinoti. Interneto nebuvo (gal ir gerai, nes tada, jaučiu visi būtų tiek visko susižinoję, mokytojai nebūtų reikėję pamokos dėstyti), o bibliotekose daugiausiai tik senos propagandinės knygos, jei ir tokių būtum galėjęs resti. Tada atsiminiau, kaip pagalvojau, kaip niekada man nešovė į galvą mintis, kaip tas Izraelis atsirado, o labiausiai nustebau sužinojusi – kaip. Tai tikriausiai buvo vienas iš labiausiai mane nustebinusių istorinių įvykių.

Taigi, po kokių daugiau nei dešimties metų, nusprendžiau perskaityti jau senokai nusipirktą knygą (2007 m. knygų mugėj), kaip namų darbą ir kaip tokį pasiruošimą perskaityti neseniai Tyto Albos išleistą “Žydų šimtmetį”. “Jei pavyks” sakau visai nuoširdžiai, nes negaliu pasakyti, kad esu mėgėja skaityti negrožines knygas, jei tai nėra būtina ir reikalinga, nors ir labai įdomu. Skaitau negrožinę ir man gaila visų tų veikėjų iš grožinės literatūros, kurie manęs laukia. Iš tikro, negrožinę man skaityti žymiai sudėtingiau (vis kur nors nusvajoju). Bet buvusio Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Alfonso Eidinto ir jo sūnaus Donato Eidinto knygą skaityti tikrai buvo (ir yra) įdomu. Perskaičiau ne visą knygą, skaičiau iki tol, kol atlikau namų darbus – sukūriau Irzaelį, bet štai sėdėdama vartau knygą, ir vis sustoju paskaitinėju tai vienoj tai kitoj vietoj, taip ir visą perskaitysiu.

Knygoje rasit žydus nuo Mozės laikų, sužinosit apie jų kaip tautos vystymąsi, žydų civilizacijos sugebėjimą išlikti žlungant šimtams kitų tautų ir civilizacijų . Skaitydama knyga, nebesistebiu, kaip ši tauta tiek pasiekė, kai nuo senovės “švietimas buvo privalomas kiekvienam berniukui, bet negalėjo būti atsakyta ir pramokusioms rašyti bei skaityti mergaitėms, kurios norėjo toliau mokytis. Mokytojams algos turėjo būti didelės, kad darytų profesiją pagarbią ir patrauklią.” Jei kiekvienoj tautoj šimtmečius tai būtų vienas svarbiausių principų, pasaulis būtų visai kitoks ir nereiktų tikriausiai vieniems ant kitų dantų griežti. Na, bet, žinoma, čia yra tik viena citata iš knygos, tikrai įdomios paskaityti ar bent jau pavartyti, paskaitinėti.

O štai vakar pabaigiau skaityti Yuri Slezkine “Žydų šimtmetis”. Iš esmės skaičiau knygą, kad pasiruoščiau knygų mugei – labai noriu nueiti į susitikimą su šiuo autorium. Nors, kaip jau minėjau, nekantrauju sugrįžti prie grožinės literatūros, knyga tikrai įdomi, sužinojau labai daug. Sužinojau, kad nieko nežinojau. Nelabai net galiu diskutuoti su autorium, kažką knotrargumentuoti, nes mano žinios šiuo klausimu ganėtinai skystos. Na, nieko, šviečiamės šviečiamės.

Kardinaliai kitokia knyga apie žydus nei Eidintų. Net nežinau, kaip čia išsireikšti: viena tokia teigiama, kita gal labiau demoniškai intriguojanti. Skaitant knygą kilo milijonas visokių minčių, kurios vis dar dėliojasi mano galvoje, net nežinau, ar susidėlios, nes, niekas tikriausiai nepaneigs, žydų tautos istorija yra išskirtinai įdomi ir sudėtinga. Kažkaip realiai pagalvojus, iki knygos perskaitymo mano žinios apie žydų tautą apsiribojo holokaustu, na, ir tiek, kiek perskaičiau Eidinto knygoje, o štai “Žydų šimtmeyje” ypatingas dėmesys skiriamas žydams ir komunizmui, žydams Sovietų Sąjungoje. Knyga patvirtino vieną iš istorijos aksiomų – revoliucija suėda savo vaikus. Pačiais neįtikimiausiais ir žiauriausiais būdais.

Nekantraudama laukiu susitikimo su autorium. Esu įsitikinus, kad neišdrįsiu užduoti nė vieno klausimo.

Interviu su autorium čia.

Ištraukos iš knygos čia.

|išsiilgusi grižinės literatūros L|

Prijaukintoji Anglija

~ kzL ~ 9 Comments

Paragavęs negali sustot – sugraužiau ir trečiąją Užkalnio knygą “Prijaukintoji Anglija” (vis dar ačiū autoriui už dovaną, Giedre, palauk, mes čia dar paskaitysim, tada ir tu gausi 🙂 ) ir man abi knygos antroji ir trečioji susijungė, persiskaitė tarsi viena knyga, dabar galvoju, kaip čia man nepasikartojus ir ko nors to paties neparašius.

Man šiaip labai smagu, kai knygos taip gerai skaitosi, šitą skaičiau autostradoj Klaipėda – Vilnius tol, kol nepasidarė bloga maždaug apie knygos vidurį. O įdomiausia buvo, kad knygą gavau beskaitydama “Kelionių istorijas” ir abi laikydama rankose baisiausiai nežinojau, kurią dabar skaityti, nes norėjosi skaityti abi iš karto, o laiko skaitymui nebuvo nė vienai. Žinot, kas mane išgelbėjo? Ogi žymiosios iškeiktosios Užkalnio išnašos, nes aš kaip atskiras istorijas (o jos dažniausiai ir yra atskiros istorijos) pirmiausia perskaičiau “Prijaukintos Anglijos” išnašas, o paskui jau grįžau prie Istorijų. Palaižiau deserto ir baigiau valgyt pietus.

Na, pagalvokim, kuo man dar tas Užkalnis patinka. Va, man pavyzdžiui labai svarbi yra jo mintis apie tai, kad mes anglams nesam labai įdomūs, bet dėl to visai neverta jaudintis. Negaliu sakyt, kad labai ten jaudinaus, ar esam įdomūs, ar ne, bet turiu priažinti, kad po Užkalnio mano požiūris į užsieniečių sudominimą yra žymiai labiau atsipūtęs, nei seniau. O aš tuo dominimu laikas nuo laiko vis užsiimu, netgi taip, kad paskui mano draugai užsieniečiai mane vadina labai didele Lietuvos patriote ir mylėtoja, o aš iki šiol galvoju, ar teisingą vaizdą jie apie mane susidarė :).

Knygoje pirmiausia perskaičiau skyrių apie vaikų mokyklas. Dabar baisiai domiuosi visokiais tokiais vaikų lavinimosi dalykais ir vis galvoju, kur čia mokysis mano vaikai, juk noriu jiems visa ko geriausio, tad buvo labai įdomu paskaityt, kaip ten toj Anglijoj su tom privačiom mokyklom. Užkalni, ten net nenorintys mokytis yra užspaudžiami ir išspaudžiami? Nes aš kažkaip iki šiol labiausiai gerus mokslo rezultatus sieju su noru, o ne prievarta.

Žinoma, vienas įdomiausių skyrelių yra apie anglišką humorą – būtina paskaityti. Tikriausiai vienintelis priešnuodis nežlugti patekusiam į anglo pajuokos lauką – pačiam dar žiauriau iš savęs pasišaipyti, o šito jau mums, lietuviams, pasak autoriaus nesišaipantiems iš nenusipelniusių arba nepiktybinių niekam blogo nedarančių žmonių, yra labai sudėtinga. Nes šiaip gi mes rimti, profesionalūs ir taip toliau, ir panašiai, o tokie, ką ten šaiposi, net juokiasi retai. (čia aš ne apie save:P)

Aišku, po knygos, aš noriu sėsti į patį pirmą lėktuvą į Londoną ir pagaliau atrasti tą šalį, kuri jau tapo namais kokiai pusei milijono lietuvių. Niekaip negaliu patikėti, kad nepaisant trumpos komandiruotės, aš net nesu ten normaliai buvus! Bet labai noriu pamatyt kokį šimtą vieną vietą, aprašytą “Prijaukintoje Anglijoje”. Su Užkalnio aprašymais kelionė turėtų būti ir smagi ir turininga. 🙂
Senos knygos Camden Lock Market turguje

Kelionių istorijos

~ kzL ~ 5 Comments

Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.

Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.

Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.

Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂

Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).

Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.

|KŽL|

Aliodijos Ruzgaitės baletas

~ kzL ~ Leave a comment
A.Ruzgaitė

Tikiuosi senatvėje būsiu šviesaus proto. Kokie man gražūs šviesūs seni žmonės – su milijonais prisiminimų, daugybe pasakojimų. Manau, kad tai didelė dovana – graži gyvenimo pabaiga. Todėl visą laiką žaviuosi tokiais žmonėmis, taip ir šį kartą, kai skaičiau Aliodijos Ruzgaitės prisiminimų knygą.

Kai atsiverčiau, tikėjausi kažko panašaus į G. Dauguvietytės knygą, bet tuo atžvilgiu visiškai apsirikau, nes tai visiškai kitokios moterys. Jei G. Dauguvietytė visą laiką buvo (ir tikriausiai vis dar yra), kaip aš sakau “patrakus”, tai A.Ruzgaitė daugiau man pasirodė kaip tokia geroji fėja iš vieno savo šoktų baletų – pasitempusi, išlaikyta, santūri, rimta, žavi.

Knyga man pasirodė daugiau ne pasakojimas apie pačią autorę, o pasakojimas apie Lietuvos baleto istoriją, nes asmeniškumų čia ne tiek ir daug (kartais norėjosi daugiau autorės jausmų ir minčių, labiau žinoti, kaip ji jautėsi, o ne tik faktą, kad kažkas įvyko, bet gal ne toks buvo knygos tikslas), o pikantiškų detalių tikriausiai iš viso nerasite, taigi, jei žmogui baletas ne prie širdies, o baleto istorija apkritai nedomina, tai knyga tikriausiai ir nebus labai įdomi, nes ji labiau enciklopedinio tipo, rami, rimta, su nuotabiomis nuotraukomis. Šokėjų nuotraukos tai yra tokie vaizdai, į kuriuos aš galiu atsisėdus žiūrėti valandų valandas – kaip į kokį tekantį vandenį ar ugnį – man taip be galo gražu. Ir šokis, o konkrečiai baletas, yra dar viena mano meilė, kuriai negaliu atsispirti, nes man labai labai gražu ir man užgauna širdį iki pat ten, iš kur ateina šiurpuliukai per visą kūną. Ir galiu žiūrėti, žiūrėti, kol pradedu verkti – man taip gražu.

Todėl sakyčiau, jei esi baleto mylėtoja, tai imk ir skaityk, o jei šiaip žiūrėtojas, tai imk šitą knygą ir bent pavartyk. Arba šiaip, nueikit baletą, nes pas mus jis vis dar labai prieinamas. O jei mėgstat jį, tai išduokit man, koks tavo mylimiausias baletas mūsų operos ir baleto teatre?

|balerina svajonėse|

interviu su autore čia. knygos puslapiai čia.

25552255

~ kzL ~ 2 Comments

Kažkokį tokį telefono numerį sakė dušui Freken Bok, kai kvietėsi pagalbos nuo vaiduoklių 🙂 Man irgi vienoj ausy zvimbia, nes štai dar tokią knygą užtikau. Iš pradžių lyg galvojau, kad Škotų-lietuvių ir atvirkščiai, o čia:

|au|

Ant viškaus 4

~ kzL ~ 6 Comments
Gal kada nors ruošeisi būti Kristaus sužadėtinė? Įdomu būtų tokią paskaityti. Daugelis knygų tvarkingai gražiai aplenktos

Toliau kuičiamės ant aukšto pas mano močiutę. Tiesa, paklausiau, kaip čia visos tos knygos atsidūrė, sakė, kad senelio broliai, kurių buvo net du kunigai (apie vieną iš jų čia), kai keldavosi iš vienos parapijos į kitą, dalį knygų palikdavo namuose, kurie niekur nekeliaudavo. Močiutė dar paskaudino man širdį pasakydama, maždaug taip: “kiek tų knygų čia buvo, krūvos, sudeginom”. Vos infarkto negavau. Kaip, kam, kodėl!!! “Žiurkės apgraužė (ir visaip kitaip apdergė, nerašysiu smulkmenų)”. Štai tokia likimo ironija. Tai važiuokit žemyn ir žiūrėkit, kas man dar užkliuvo.

Oi, sužieduotinė. Čia pirmas puslapis.
Iliustruota
Dar viena iliustruotra dideliais paveiksliukais per visą puslapį. Vaikystėj labai mėgau šuniukų iliustracijas, šita būtų baisiai patikus
Nebūtinai baltos lankos, juodos avys 🙂
Švento rašto turinys ant tapetinio aplankalo
Originalus Wilhelm Tell!
Ir Orleano mergelė!
Kažkokie bažnytiniai leidiniai. Pavyzdinai skaidrūs, su visom pajamom ir išlaidom. Kažin dabar tokių būna? Ar visoj bažnyčioj "juodoji buhalterija"?
Va taip
Ir šitaip
Politinė knygelė
Kas yra socialistai?

 

Su garantijom

 

Ir tokios knygos: su mašinėle ant plonų plonų lapų

 

Mamos gauta dovana, kai jai buvo 14...

 

Čia ta dovana
O čia šiaip, jei nežinotum, ką veikti Palangoje 🙂

 

Anspauduotos knygynuose
Dra viena labai labai sena knyga. Garantuotai seniausia bloge

O čia tai mano atradimas. Na, toks. Nebūtų blogo, nebūtų ir atradimo. Kažkada rašiau apie tokį knygų žmogų Vilniuje – Juozapą Zavadzkį. Dar pati pagalvojau, kad tokia senovė čia kabo ant pastato sienos, nei kas žino, nei ką, o pasirodo, pas mano močiutę ant viškaus palaimingai manęs laukia senų senutėlė knyga, spausdinta ne kur kitur, o Zavadzkio spaustuvėj. Tiesiog unvelievable. Lobis. Taip susitinka atsitiktinumai.

151 m. senumo knyga
Knyga, spausdinta šalia Vilniaus Universiteto buvusioj spaustuvėj

|tikra knygų žiurkė, pati tikriausia|

Taškeliai trijose eilutėse

~ kzL ~ 6 Comments

Yra ir tokių knygų – sudarytų iš taškelių trijose eilutėse – parašytų Brailio raštu. Aš dažnai bandau užčiuopti Brailio raštą ant vaistų dėžučių, bankomatų – net nesuprantu, kiek tų taškelių ten būna, net neįsivaizduoju, kokiose ten trijose eilutėse jie yra. Toks paslaptingas tas neregio pirštų jautrumas.

Šiandien straipsnis alfa.lt apie naujai išleistą lietuvišką knygą Brailio raštu – S.Meyer Jaunatį. Iš tikro tai net septynias knygas – kad visi taškeliai sutilptų. Smagu, kad nematantys lietuvaičiai irgi galės išbandyti save hipnotizuojančiam Meyer pasaulyje. O aš vis dar virgin 🙂

|…|

Ant viškaus 2

~ kzL ~ 2 Comments
Apči… Čia tiek dulkių, voratinklių ir visokių kitų neįvardijamų šlykštukų, pro kuriuos man tenka prasibrauti iki knygų spintos, pačios knygos po dar vienu tokiu sluoksniu. Atsidariau langą, kad būtų daugiau oro. Pro jį gerai girdėjosi mama: “Kur tu ten įlindai? Ką ten veiki, nu, nulipk pagaliau, man reikia močiutei padėti!”. “Aš tuoj (rytoj)!”.

Einu link spintos, ant kėdės knyga “Paauglys”. Atverčiu –

Dvidešimties metų senumo priešybės –

Keletas tarybinių vaizdelių:

Šitas super - net negalvojau, kad Lietuvos TSR buvo katalikų...
Ką veikė kolūkiečiai 1978 m.? Žiūr kitą nuotrauką 🙂
Iš pradžių apie ideologiją, paskui apie ūkį, na, pabaigai apie laisvalaikio praleidimo būdus 🙂
"Šluotą" prenumeruodavo mano a.a. senalius (taip vadinom senelį)
Jei būtų elektros 🙂
1977 m. knyga apie emigraciją. Įdomu, ką galėjo rašyti tais metais sugrįžęs į Didžiąją tėvynę?

Ne apie didvyrius daina...
Tarp daugybės religinių knygų

Ir visokios kitos, senos.

Senelio brolio kunigo filosofinės
Su tokiom kainom kampučiuose
Ir tokiais įspaudais
Tarp dulkių ir voratinklių
hmm
Skaitymas su paveikslėliais
Vade Mecum
Vokiškai lotyniška

To be continued

|tikra palėpės knygų žiurkė|

Albumai

~ kzL ~ 14 Comments

Albumų paskirtis šiam pasauly man yra mįslė. Tokios didelės gražios ir brangios knygos, kurios dažniausiai niekada nevartomos ir tik gražiai surikiuotos (arba negražiai, nes paprastai niekur netelpa) ramsto namų sienas. Aš irgi turiu tokių namuose, ir daugelio jų net nesu pervertusi, o kokioj knygų mugėj ar knygyne mano rankos vis tiek prie jų tiesias, kaip prie kokio išminties ir grožio šaltinio. Atsimenu vieną tokį dailės albumą vartydavome su pusbroliais kaime, kai lydavo ir negalėdavom trintis lauke. Bet vartydavome ne meno, o anatomijos pažinimo tikslais 🙂 Na, kad ir tokia paskirtis.

Albumas – gera dovana? Dažna tikriausiai. Esu girdėjus, kad albumai dažnai keliauja iš vienų namų į kitus, kaip dovana (visada gali perdavonoti, juk niekas vis tiek nevarto- knygas visada kaip nauja), kol galiausiai pasiekia kokį pirminį dovanotoją, kuris dar ir savo ranka užrašytą sveikinimo atvirutę knygos viduryje aptinka :).

Taigi, atskleiskite man, kokia albumų paskirtis, ar turit namie albumų, ar žiūrit juos, ar vartot, ar gėritės, ar yra tokių, kuriuos labai labai norėtumėte įsigyti, ar esate peržiūrėję “Neregėtą Lietuvą”? O gal net gavę dovanų ar padovanoję?

Tiesa, besukdama galvą aš vis dėlto sugalvojau, ką veiksiu su savo albumais. Vartysiu su kukuliais. Bus didelė nauda ir man, ir albumams, ir kukuliams, juk ten tiek visko, ką galima su mažais kukuliukais apšnekėti ir aptarti! Tiek spalvų, tiek veiksmo, tiek lobių! O gal jums gaila duoti albumą vaikui? Gi suplėšys, pripieš, prikleckins ir nučiupinės? Geriau tegul ramsto namus, o gal kam padovanosit, kai ateis laikas?  🙂

/sukanti galvą trečiadieniais?

Odė Bitei

~ kzL ~ 1 Comment

Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.

O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:

Aš - bitė, atsako Gabrielė...
O dabar atsistokim visi...

|iš bityno|

1000+1=1001

~ kzL ~ 5 Comments

Tik pažadėkit, kad niekam nesakysit, ir aš pakuždėsiu, kad negalėjau praeiti pro truputį nupigintą 1001 knyga, kurią privalai… Na, galvojau, galvojau, ar tikrai man šitos knygos reikia. Tikrai įtemptai galvojau. O apsipręsti padėjo, kad knyga gausiai iliustruota. O iliustracijos ne tik knygų viršeliai, autorių nuotraukos, bet ir filmų akimirkos, paveikslai ir visokie kitokie pavyzdžiai įtakoti į sarašą įtrauktos knygos. Taigi, knyga apima gerokai daugiau nei šiaip knygų sąrašą. Beje, knygos viršelis yra A. Burgess Clockwork Orange viršelis (o dar vakar pagalvojau, kodėl viršelis vienaakis?)!

Taigi dabar turiu daug gražaus vartymo. Kai turiu vieną laisvą minutę, kurios per mažai knygos skaitymui, galiu perkaityti kokį nors knygos pavadinimą, apie kurį niekada nieko nesu girdėjusi.

Čia buvo 1000 ir viena. O kas tas tūkstantis? Čia kita knyga, kurią pasiskolinau iš draugės.

Tai pasaulio rašytojų žinynas Kas kada kieno parašyta. Įdomi informaciniu atžvilgiu, nes visai be jokių iliustracijų ir nuotraukų, kurios pabrangintų knygą, bet kartu ir padarytų ją šimtą kartų įdomesne. Ne, tūkstančiu kartų, nes tiek autorių knygoje įtraukta. Žinynas kitoks, nei įprasta, kaip sako užrašas ant knygos: “šio biografinio rašytojų žinyno sudarytojus visų pirma domino autorių kelias į populiarumą ir svarbiausių jo gyvenimo įvykių įtaka kūrybai. Čia aptiksite įdomių dalykų, kurių paprastai nėra solidžiose enciklopedijosem žinynuose, literatūros vadovėliuose: pateikiama informacijos ne tik apie rašytojų gyvenimą ir kūrinius, bet ir apie šeimos narių tarpusavio santylius, meilės nuotylkius, atsitiktines darbovietes, ligas, baimes, nuoskaudas, finansines nesėkmes ir pirmuosius pripažinimo ženklus.” Hmm… nejaugi nebuvo nė vieno finansiškai sėkmingo prieš pradedant rašyti? 🙂

Smagu, kad knygoje visi vardai pateikiami kiek įmanoma arčiau originalo, na, žinoma, rusai nesurašyti kirilica, o japonai hieroglifais; kaip vardą skaityti parašyta šalia, skliaustuose. Tiesa, tas ne visai enciklopedinis, daugiau bulvarinis svarbių gyvenimo momentų atrinkimas ir aprašymas kartais prajuokina, kartais nustebina, kartais dar kokį jausmą sukelia, bet iš pradžių skaityti tikrai gana keista :). Pvz.: “visą gyvenimą buvusi beisbolo aistruolė, 1968 m. Moore pagerbta per sezono pradžios rungtynes – jai patikėta pradėti žaidimą” :). Bet ir labai įdomu, pvz. apie Iriną Ratušinskają: “Šaltoje vienutėje poetė sukūrė 250 eilėraščius. Užrašydavo juos degtuku ant muilo gabalėlio, išmokdavo atmintinai, o muilą sunaudodavo”.

Ypatingai daug vertės knygai suteikia prie autoriaus surašyti jo kūriniai, kuriais metais išleisti, pažymima, kas ir kada išleista lietuviškai. Žodžiu, knygą irgi smagu pavartyti, atrasti ką nors naujo. Kai negali skaityt knygų, džiaugies nors apie jas skaitydamas.

 |ššš, tik niekam nesakyk|