Gėlės Aldžernonui

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Projektas “Sveika, Marija” / Project Hail Mary

Labai patiko man klausyti Project Hail Mary! Aš šiaip nuo vaikystės didelė mokslinės fantastikos gerbėja ir labai mėgstu filmus apie kosmosą, jei jie nėra visiškai idiotiški (Interstellar net “sudalyvavau”, kai biškį gavau narkozės po gimdymo – buvau šviežiai pažiūrėjus ir mano sąmonė palaimingai nuslydo į tuos paralelinio pasaulio kubus). Kaip audio knygai ši- tobula knyga. Aišku, dėl angliškų chemijos terminų biškį pablūdinau ten, bet nieko tokio, nebūtinai ir lietuviškai būčiau galėjus chemijos formulėm įrodyti, kad viską labai ten jau supratau.

Šiaip man labai patiko autoriaus idėja – globalinio atšilimo kontekste, staiga CO2 ir metanas pavirsta Žemės gelbėtojais, nes labai staigiai mažėja Saulės aktyvumas ir Žemėi gresia ledynmetis. Šiluma dabar deficitas. Reikia daug ir greitai. Kad išlaikyti šilumą, žmonės net priversti visaip “judinti Žemę”, kad tik į atmosferą patektų kuo daugiau metano. Atpasakojimo nerašysiu, bet išsiaiškinus, kas tą Saulės energiją “vartoja” tenka greitai susiruošti tarpgalaktinei kamikadzinei misijai į žvaigždę, kuri “neužkrėsta” ir išlaiko stabilų aktyvumo lygį. Reikia išsiaiškint, kodėl.

Bet čia jau viskas narpliojais knygos eigoje, nes pačioje pradžioje mes tiesiog susitinkame su žmogumi, kuris, kaip paaiškėja yra kosminiame laive ir ką tik pabudo iš keleto metų trukusios dirbinai sukeltos komos. Atmintis kiek sutrikusi, tad visa knyga mūsų herojui yra kaip atminties sugrįžimas, suvokimas, kas jis toks, kodėl šitokiu greičiu lekia link tolimos žvaigždės ir koks misijos tikslas. Vykdamas į šią kelionę, jis jau žino, kad nesame vienintelė gyvybės forma visatoje, tad ar sutiks dar ką nors ir koks bus Žemės ir jo paties likimas?

Jei nesi chemijos ir eksperimentų mėgėja/as, tai antroj knygos pusėj gal gali veiksmas kiek prailgti visokios hipotezės, eksperimentai ir bandymai, bet jei mėgsti sifi, tai labai rekomenduoju. Projektas “Sveika, Marija” – tikras saldainiukas.

________________________________________

Prisiminimui citata, kuri prajuokino:

Humans leak. Grose!

Žmogus aukštoje pilyje

Du trečdaliai knygos man gana. Jau į tarpą tikriausiai tris knygas perskaičiau ir prie šios nebesinori visai grįžti. Aišku, nemetu lengva ranka, to dar neišmokau, treniruojuos (ir aišku, jaučiuosi kalta). Svarbiausia, susipažinau su klasika laikoma alternatyviosios istorijos knyga, pagavau nuotaiką ir istorijos kryptį, kuri man nebuvo naujiena, nes panašia tema – Vokietija laimi antrąjį Pasaulinį karą knygoje “The Plot Against America” žongliruoja Philip Rith (ir man labiau patiko).

Šioj knygoj tikrai kafkiška nuotaika (ar tik nebus knygos pritempinėjimas prie klasikos). Niūrybė, viskas labai išplaukę ir neapibrėžta, ir neaišku. Kiek ir pabodo to aiškumo laukti. Ir knygos veikėjai vis laukia – ar kad juos kas aplankytų, ar kad kažkas atvyktų. Na, gal kažkas sulauks.

PS iš apžvalgų goodreads, galiu suprast, kad nesulauks. Kaip vienas skaitytojas pakomentavo “Dick was quite a dick to publish that concontation.” Hahahaha

2001: A Space Odyssey

Laikas nuo laiko vis bandau užkaišiot visokias spragas, tai Arthur C. Clarke knygą užskaityčiau už spragos užkaišymą. Knyga A.C. Clarke buvo rašoma kartu su režisieriumi S.Kubricku, kuris pagal knygą tuo pačiu metu kūrė filmą; knyga išleista netrukus po filmo pasirodymo. Ai, ir tai buvo 1964-ieji. Tai šiaip, buvo įdomu skaityti praeities knygą apie ateitį, kuri šiandien jau yra tapus tokia rimta praeitimi. Bet, matyt, turės būti 2038 (tiek, kiek metų praėjo nuo knygos išleidimo į pasaulį iki aprašomos 2001 metų ateities), kad žmonija pasiektų tokį technologijų išsivystymo ir dirbtinio intelekto lygį, apie kokį rašo knygos autorius.

Knyga prasideda prieš tris milijonus metų, kai alkanos žmogbezdžionės aptinka keistą taisyklingos formos monolitą, kuris, suprask, yra aukštesnių civilizacijų sukurtas objektas, skatinantis potencialiai būsimų protingų būtybių vystymąsi. Atsiradus monolitui, žmogbezdžionės atranda įrankius, išmoksta medžioti ir nustoja badauti.

Šokam į 1999, kai vienas mokslinikas siunčiamas alia eilinės, bet iš tikro slaptos kelionės į Mėnulį, kur amerikiečiai rausdami palydovą, aptinka mūsų jau pažįstamą monolitą, kuris, mokslininkai spėja, siunčia signalus į vieną iš Saturno palydovų. Na, ir toliau jau knygoje astronautai skrenda į Saturną, susiduria su dirbtinio intelekto, valdančio erdvėlaivį iššūkiais ir toliau nepasakosiu, nes jau, žiūriu, ir taip prispoilinau.

Buvo labai įdomu klausyt, o kadangi vis tiek apie tokius nežemiškus dalykus kai klausai, tai nesupranti iki galo, ar teisingai supranti. Tai pasigooglinau apie filmą ir apie knygos/filmo pabaigą, tai ten pasirodo, yra atskira diskusija, nes pabaiga yra atvira interpretacijoms ir kaip nori, taip gali suprasti, kokia ten jos reikšmė ir šiaip ten jau yra kosmosas, panašus jausmas, kaip kad skaitai Carlo Rovelli “Laiko tvarką” ir maždaug nuo vidurio nieko nebesupranti.

Summa summarum, labai patiko ir buvo labai įdomu ir klausyt, ir googlint, ir skaityt interpretacijas. Visada žavi tokios ateitį spėjančios fantazijos, ypač, kai jos tokios taiklios. Autoriai gal ir tikėjos greitesnio progreso, bet įsivaizduoju, kad 1964 metais 2001-ieji atrodė siaubingai toli, net ir 1990-aisiais jie toli atrodė ir net 1999 gruodžio 31 dieną nežinojom, ar bus pasaulio pabaiga kompams nesupratus, kokie čia metai atėjo.

Visai klausyčiau ir kitas odisėjas, tik gal ne audio. Kiek googlas rodo kitos dvi Odisėjos (2010 ir 3001) nėra išverstos. Jei skaitėt, ar verta toliau keliaut?