Vernonas Subutexas

Vernono Subutexo turputį prisibijojau, kažkaip nelabai man patiko knygos aprašymas ant knygos, dar įtarinėjau, kad bus eiliniai narkomaniški kliedesiai, kaifai ir panašiai, kažkaip šita tema man nepaeina, o bet tačiau šitam viršeliui visi visiškai nepajėgiau atsispirt (autorius Karim Adduchi). Ir ačiū dievui, kad visi mano prisibijojimai buvo nieko verti. Šita knyga yra tokia wow, tikrai išskirtinė, verta dėmesio ir rekomenduojama.

Visų pirmiausia wow yra knygos kalba. Aišku, sunku įsivaizduoti, kokia ta originali kalba, bet vertimas tai yra kosmosas. Ten viskas taip teka, taip važiuoja, taip originalu, taip organiška, neįtikėtina ir jokių ten kursyvų ir kitų kalbaininių nesąmonių. Kažkoks čia laisvo oro gūsis mūsų lieteratūroj. Bravo vertėjui (nors žiauriai keista buvo 15min.lt podcaste nugirst, kad jam knyga buvo linksma ir net juokinga, nes man tai juokinga buvo lygiai vienoj vietoj. Hmm..)!

O pati knyga tai tokia mozaika. Vernonas yra toks centrinis personažas, apie kurį viskas rutuliojasi, tai jo kelias nuo bedarbio iki benamio, tačiau, jis nugultas visokio plauko personažais, kurie net tik pasakoja savo gyvenimus, baimes, sėkmes ir vienatves, bet piešia labai atvirą Prancūzijos visuomenės paveikslą. Politkorektiškumo ten tikrai mažai rasit. Bet tikrai rasit žmones, su kuriais prasilenktumėt Paryžiaus gatvėj, jei tik dabar tai būtų įmanoma. Despentes personažų spektras tokio platumo ir taip išjaustas, kad visiškai su jais gyveni, jie visiškai tikri. Autorė neatiduoda tų personažų skaitytojo teismui. Gal labiau sustato skaitytoją ir personažą akistaton ir kiekvienas jų stovi prieš savo gyvenimą ir kasdienybę, ir bando su jais susidoroti, laimėti kiekvienos dienos kovą, menamą ir tikrą konkurenciją betoninėse džiunglėse. Dažniausiai, nepaisant šitokio pažįstamų ir draugelių tinklo – labai vienišą.

Ir ta Vernono Subutexo fizinė nuopolio kelionė, blaškymasis po pažįstamų ir nelabai butus, kažkaip vidujai nesijaučia degradiškai. Kažkoks nuostabos jausmas išlieka – kas dabar bus? O dabar dar ne dugnas? Lyg skaitytojas žvelgtų tom hipnotizuojančiom mėlynom Subutexo akim į tą patį, bet ir kitokį pasaulį, nes jis gyvenamas kitoje perspektyvoje (ne žmonių akių, bet jų rankinių ir batų lygyje su grėsme tapti visiškai nebematomu žmogumi). Ir nors kyla visokiausių klausimų dėl jo elgesio, jis kažkaip vis tiek balansuoja ant kažkokios juoda/balta ribos, kuri neleidžia skaitytojui jo nurašyti. Ir šiaip šis romanas – kasyklos visokiems pamąstymams. Knyga, po kurios reikia daryti pauzę.

Labai rekomenduoju.

Burnt Sugar

Man Booker Longlist 2020

Nu, žoooo, nu, visai nieko gero. Žiauriai niežėjo nagai mest klausyt, bet iškentėjau dar tikėdamasi kokios pabaigos, kuri alia ten išgelbės. Niekas neišgelbėjo. Man atrodo, kad autorė bandė užgriebti labai daug temų – motinos ir dukros santykius ir nesantykius, gyvenimą ašrame, pogindyvinę depresiją, santykius su vyru, moters-menininkės, moters-mamos reikalus ir gyvenimus, senatvine demensją, bet visko tiesiog gavos per daug, nė viena tema iki galo neišvystyta. Ir buvo neįdomu. Nesuprantu, kodėl ji longliste, negi visai nebuvo iš ko rinkti? Jei kartais skaitysite, parašykit, kaip sekės, nes man visai nesisekė.

Girl, Woman, Other

Dar viena knyga, apie kurią galima nieko nerašyti. Ir nesinori. Iš tikro, Bernardine Evaristo nusipelnė viena laimėti Bookerį (kad ir kaip man patiktų M.Atwood), nes ši jos knyga – puiki. Tiesa, turiu keletą prisipažinimų.

Pirma, knygai laimėjus, iš karto parsisiunčiau ir bandžiau klausyti audio ir buvo per sunku. Kai pamačiau tekstą ant popieriaus, supratau, kodėl – tekste nėra taškų ir ne tiek jau daug didžiųjų raidžių (įdomu, kokia čia mintis slypi, apie tai dar negalvojau), o jau skaitant, teko nuolatos turėti šalia telefoną ir pasigooglint žodžius (oiiii, kaip užknisa), nes norėjau suprast niuansus ir nuotaikas iki galo (o ne interpretuoti).

Pradžioje skaityti buvo nelabai lengva, užtruko, kol įsivažiavau, bet paskui jau viskas važiavo, aišku, ne taip greitai, kaip kad skaityčiau lietuviškai, bet čia jau malonumas nugalėjo – kai tikrai verta pavargt. O dar vargas po šios knygos skaitomai – realiai reikia daryti pertrauką arba imti kokią iš viso ne grožinę, nes viskas nublanksta.

Kaip jau sako pavadinimas, knyga yra apie moteris (visokiausio amžiaus), bet ir apie other, kurios gal kada buvo gimę moterimis, bet jomis nebėra, o gal nori jomis tapti (o dar kaip vienos priima kitas ir atvirkščiai. Bet čia man tokia kaip ir šalutinė visų autorės pasakojamų istorijų apie moteris linija. Šiaip pagal struktūrą kiek priminė “Medžių istoriją”, nes pasakojamos moterų istorijos kartais tarpusavyje tik vos vos liečiasi ir galbūt visai netikėtai – jei pasakoja apie vieną moterį, kuri dirba namų tvarkytoja, tai už kelių dešimčių puslapių jau pasakos apie tų namų šeimininkę, kuri ten irgi per devinto vandens nuo kisieliaus atstumą bus kaip nors susijusi su dar kuo nors, na, bet žinoma, daugiau ar mažiau visos knygos pabaigoje žavingai susitinka ir ką nors viena apie kitą pagalvoja.

Bet svarbiausia tų moterų istorijos – šokinėjančio per kelias kartas iki šių dienų – pradedant juodaodžių emigrančių iš Britų imperijos, baigiant jų palikuonių, kurie net nebežino turintys genų iš Afrikos (per Amerikas). Tai kartu ir emigrantų istorijos, kurios, nepaisant odos spalvos, beveik visada yra panašios. Tai sėkmingos ir nesėkmingos istorijos, laimingos ir nelaimingos meilės ir santuokos, gražūs ir bjaurūs šeimyniniai santykiai, you name it. Nuo pogimdyvinės depresijos iki krūtų amputacijos. Nuo manipuliavimo iki visiško atsidavimo. Neišvardinsiu. Ir dar kaip parašyta! Visiškai visiškai pelnytas Bookeris, tik jis tikrai turėjo būti nedalintas.

Labai rekomenduoju, labai džiaugiuos, kad perskaičiau iki knygos vertimo išleidimo. Ir šiaip prirašiau per daug žodžių, o atrodo, nieko apie knygą neparašiau.

Kirtis

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

Dienos likučiai

Image result for dienos likučiai

“Dienos likučius” bandžiau skaityti labai seniai, dar patį pirmą leidimą, bet buvo viena iš retų knygų, kurias mečiau šalin. Liokajus man pasirodė visiškas lėtapėdis kvailys, kurio galva prikišta kažkokių senovinių nesuprantamų įsitikinimų ir manierų. Visiškai neturėjau knygai jokio konteksto ir niekaip ji mano galvoje nesivyniojo į mano “filmą”. Matyt, buvo lemta sulaukti “Downton Abbey” ir taip susipažinti su angliško dvaro kasdienybe bei visai kitom akim pažiūrėti į pagrindinį Kazuo Ishiguro knygos veikėją.

Žinoma, nuo to knygos eiga nepagreitėjo. Ji tikrai yra lėta ir jokiais būdais neišklystanti iš ritmo, bet po serialo tas ritmiškumas įgauna kitokią pasmę ir perspektyvą (knygos “skubą” ir dvaro riualus gerai iliustruoja filmo scena, kai Lady Violet sako nespėsanti persirengti vakarienei, o jos anūkė replikuoja -“Senele, bet tau tik reikia nusiimti skrybėlaitę”).

Nors skaitymas ir nebuvo labai didelis malonumas ir džiaugiausi, kad pagaliau užverčiu paskutinį puslapį, o liokajus Stivenas yra ganėtinai erzinantis ir nesusipratęs personažas, knyga kažkaip niekaip neišeina iš galvos, sukuria labai išbaigtą paveikslą, nuostabiai išpildo savo pavadinimą ir taip pat nuostabiai puslapis po puslapio atskleidžia neišsipildžiusio Stivenso paveikslą, į knygos ir savo kelionės pabaigą lyg ir suvokiančio, kad kažką svarbaus gyvenime praleido, pražiūrėjo, ne ten susifokusavo, o dabar jau belikę tik likučiai. Tiek dienos, tiek gyvenimo.

Puiki knyga. Nekantrauju skaityti pačią naujausią. Tikiuosi autorius vėl nustebins.

10 Minutes 38 Seconds in This Strange World

Image result for 10 minutes 38 seconds in this strange world

Esu perskaičius beveik visas Elif Shafak knygas. Vienos jos buvo geresnės, kitos silpnesnės, visos be išimties – užburiančios. Mėgstamiausia mano iki šiolei yra “Stambulo pavainikė” (pagalvojau, kad nežinau, pas ką nuskolinta gyvena, gaila), bet “10 Minučių, 38 sekundės šiam keistam pasauly” drąsiai stoja šalia “Stambulo pavainikės”, ir tuo labai džiaugiuosi, kaip ir džiaugiuosi knygos patekimu į 2019 Man Booker ilgąjį sąrašą.

Knygos pavadinime nurodytą laiką po žmogaus mirties vis dar aptinkama smegenų veikla. Leila yra Stambulo prostitutė. Ji miršta šiukšlių konteineryje. O per likusias minutes prisimena savo gyvenimo istoriją – kodėl savo motiną vadino teta, kodėl teko bėgti į Stambulą, kaip šis miestas ją pasitiko, kur nubloškė. Kaip likimas nepagailėjo, bet kartu ir kompensuodamas negandas savotiškai apdovanojo.

10 Minutes 38 Seconds in this Strange World niūri knyga,  Elif Shafak nesibodi pakrapštyti visuomenės realybės šašų, padengusių žiaurias tradicijas, “garbės” išsaugojimą ir t.t., bet Leila tokia asmenybė, kuri spinduliuoja kažkokia šviesa, ji yra pavyzdys atstumtiesiems (ypač nevykdantiems tėvų valios bedaliams), nereikalingiems, visokiausio smurto aukoms. O koks pavyzdys net sunku įvardinti. Gal išgyvenimo? Gyvenimo sukūrimo bet kokiomis aplinkybėmis? Gyvenimo atstumtosios tarp atstumtųjų. Palaikant ir paremiant vieniems kitus.

Patiko! Rekomenduoju!

 

 

 

Linkolnas Bardo

Image result for linkolnas bardo

Garbės žodis, šitą įrašą rašau jau kokią savaitę. Spoksau į ekraną ir nežinau, nuo ko pradėti. Galėčiau net apsimesti, kad neskaičiau šitos knygos ir nieko nerašyti -būtų lengviausia. Ši tokia knyga – vaiduoklis, kurią aš optimistiškai vos apdovanotą bandžiau klausyti per audible. O vaikyti, ten klausant neįmanoma nieko suprast. Skaitant irgi visaip sekėsi. Vietom labai pagaudavo, o vietom, ups, pramiegodavau.

Na, bet kad išsivaduočiau iš šito rašinėlio ir galėčiau judėt toliau, gal parašysiu taip – jei esi knygų žiurkė ir mėgsti knygų žiurkiškus iššūkius – paskaityti tikrai verta – ir ne tik todėl, kad knyga apdovanota Bookeriu, ar tam, kad save pakankintum nelengvu skaitiniu. Skaityti visai nesunku, jei atmesime tai, kad kartais sunku suvokt, ką skaitai, ar kuris veikėjas kalba. Kaip parašyta ši knyga, jos forma ir yra jos išskirtinumas, greičiausiai ir nulėmęs Bookerį.

Autorius kalba per gyvųjų ir paklydusių dvasių kokofoniją, amžininkų liudijimus, plepalus ir pletkus. Knyga lyg koliažas, sudarytas iš laikraščių, laiškų ir pamąstymų iškarpų, kurias skaičiau ir dėliojau kaip kokias puzlo detales. Ir ne visada teisingai. Takdavo grįžti į knygos pradžią ir vėl skaityti iš naujo, ieškoti, kam priklauso minties ar teksto gabaliukas. Manau būtų laisvai galima ir vėl iš naujo skaityt, ieškot, suprast.

Bet žinokit, kad ir kaip keistai gali atrodyti toks knygos aprašymas, iš visų šitų skiautelių ir detalių susidėlioja toks aukštis, toks gylis, toks kosmosas tarp gyvenimo ir mirties, tos pilkumos tarp būties ir nebūties, kad nuo jausmo užgniaužia kvapą. Ir smegenys niekaip negali suvokti, kaip iš tokio trupinių chaoso, panašiai, kaip iš tokio plokščio vaizdelio gali kažkas iškilti. Taip, kaip čia –

Ar matai?

Mėnulio tigras

Bookerio metai šiemet – dar viena Bookerį laimėjusi knyga (1987 m.). Ta proga suskaičiavau, kad esu perskaičiusi 11 Bookerio laimėtojų. Kai skaičiau pirmąją – kosminio nerealumo Salman Rushdie “Vidurnakčio vaikus”, net nežinojau, kas per daiktas tas Bookeris.

Prisipažinsiu, įsiskaityti šią knygą buvo sunku. Sakyčiau ir iki kokio knygos vidurio turėjau “dirbti”, niekaip su knyga neradau ryšio, man vis maišėsi vaizdai ir jausmai, kuriuos išgyvenau skaitydama Kate Atkinson “Griuvėsių dievą” (dėl karo pilotų, visokių lėktuvų reikalų) ir žiūrėdama filmą pagal M.Ondaatje knygą “Anglas ligonis” (dėl smėlio, karščio, dykumos ir lėktuvų). Malonumas prasidėjo nuo minėto vidurio – toks jausmas, kad knygos struktūra pasikeitė, tekstas pradėjo slysti, pagaliau atsiskleidė.

Klaudija Hempton – garsi istorikė, karo korespondentė antrojo pasaulinio karo metais, moteris, lendanti visur, kur pagal to meto gyvenimo būdą moteriai tikrai nebuvo vietos. Dabar toji pašėlusi, energinga moteris ligoninėje skaičiuoja paskutines dienas ir prisimena savo gyvenimą – labai netradicinį, ekstravagantišką, kartais šokiruojantį, bet kartu įspūdingą, tokį, kuris vertas knygos. Tokį savotiškai nutrūkusį, tuščiavidurį nuo tada, kai Klaudija netenka savo gyvenimo meilės Tomo.

Aistringa, trumpa, už širdies griebianti meilės istorija persipina šeimos linija, ypač artimais santykiais su broliu, nevykusiais santykiais su dukra (o, kad būtų viena su kita artimiau bendravusios – nugyveno visiškai viena kitos nepažinodamos), su pasaulio istorija ir skaudžiai taikliais apmąstymais apie karą, kariaujančius, laimėtojus ir pralaimėtojus.

Karai yra kariaujami vaikų. Sugalvoja juos demono apsėsti suaugę, o kariauja berniukai. Sakau šitai dabar, staiga pagauta nuostabos dėl to, kokie žmonės jauni, pamiršusi, jog tai ne jie jauni, o aš esu sena.

******

– Ar mes laimėsime karą? – klausia Klaudija.

– Taip. Aš taip manau. Ne todėl, kad įsikiš Dievas ar nugalės teisingumas, o todėl, kad galiausiai mūsų ištekliai didesni. Teisingumas kare ne ką tereiškia. Kaip ir narsa, pasiaukojimas, ar dar kiti dalykai, tradiciškai su juo asocijuojami.

Nelengva skaityt knyga, bet labai verta pastangų. Visiems, mėgstantiems tokius iššūkius.