2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

maži eilėraščiai mažiems

Image result for maži eilėraščiai mažiems

Kartais atrodo, kad vaikiška poezija užstrigusi mano vaikystės eilėraščiuose ir per daug daug metų nebuvo sukurta tikrų hitinių eilėračių. Tokių, kur moka ir vaikai, ir tėvai, ir eilėraščiai keliauja per kartas. Kaip kad tas mano nepadeklamuotas Violetos Palčinskaitės “Pomidoras”, apie kurį rašiau https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fpermalink.php%3Fstory_fbid%3D10156716048661544%26id%3D283114271543&width=500” target=”_blank” rel=”noopener”>FB.

Tai va, gera naujiena ‘maži eilėraščiai  mažiems” yra šviežutėliai eilėraščiai vaikams, linksmi ir žaismingi, o svarbiausia nenusišnekantys (patikėkit, dabar būna ir tokių poetų, kurių posmus turėjau pirmą kartą skaitydama praleisti, kad nesugadinčiau vaikui klausos).

Skaičiai

Knygų autoriai maloningai pasiūlydami knygą skaitymui kartais knygų žiurkes gali įvaryti į panikos priepuolį. Ypač siūlydami poezijos knygą. Prie lovos turiu net kelias poezijos knygas, paskaitau kartais prieš miegą, bet apžvalgos rašymo apie poezijos knygą stengčiausi išvengti visokiais įmanomais būdais, nes na, aš nemoku rašyti apie poeziją, ir, tiesą sakant, net nežinau, ką apie ją rašyti. Nes čia jau arba pajauti arba ne, na, va taip:

Tiesą sakant, kiekvienas skaitytojas, kai jis skaito, skaito save patį. Rašytojo kūrinys – tik optinis prietaisas, kurį jis siūlo skaitytojui, kad šiam padėtų įžvelgti tai, ko be šios knygos jis, matyt, niekada nebūtų įžiūrėjęs savyje. Jei skaitytojas atpažįsta savyje tai, apie ką rašoma knygoje, tas įrodo jos tikroviškumą, ir atvirkščiai.

Alain de Bostono “Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą”

Taigi skaitydama kiekvieną eilėraštį ir laukiu, suvirpins ar nesuvirpins, suprasiu ar nesuprasiu. Visada džiaugiuosi, kai suvirpina. O jei suvirpina, tai kaip čia dabar aprašyti ir paaiškinti eilėraščio subtilumą paprastai žodžiais. Tikrai ne knygų žiurkės darbas.

Bet kaip atsisakysi paskaityt? Niekaip. Tad skaitau ir džiaugiuosi, kad patinka, kad pagauna ir rezonuoja. Ir šiaip tikriausiai pirma poezijos knyga, kurią išsitempiau į kelionę. Gerai skaityti, kai kas nors vairuoja.

Tad ta proga, kadangi nemoku apie knygą papasakoti, dalinuosi nuostabaus rudens aktualija, jei suvirpins, ištieskite ranką šios knygos link knygyne, bibliotekoje, ar internetinėj parduotuvėje. Ir šiaip poezijos knygos dažnai yra gražios knygos. Ir dėl to verta paimti į rankas.

(visos eilėraščio raidės turėtų būt mažosios, tik man kažko neleidžia).

Spalis 10

Štai valytuvai nubraukia lapus

Ir rūbai minus virsta rūbais plius

Ruduo pats sau

beviltiškai gražus

 

Reikia naujos kalbos

Rugpjūčio pabaigoje, pačią pirmą pirmos klasės dieną, dvi dienas prieš savo septintą gimtadienį mirė mano dukra. Mano Linėja. Dvidešimt mėnesių prieš tai jai buvo diagnozuotas nepagydomas ir labai labai retas smegenų auglys DIPG.

Žmonės man dažnai sako, jog jie turi žodžių, išreikšti užuojautai, pasakyti man kažką, kas palengvintų ir palaikytų. Aš daug apie tai galvojau ir manau, jog tokie žodžiai yra, bet ne toje kasdieninėje kalboje, kuria mes komunikuojame. Kai sudreba visa egzistencija, reikia kitokios kalbos. Aš galvojau, kad mums reikia naujo laiko veiksmažodžiams kaityti, laiko, kuris yra labiau tikslus nei “yra” ir ne toks galutinis kaip “buvo”.

Visą Linėjos ligos laiką ir visas dienas po rugpjūčio 21os aš skaitau. Dažniausiai poeziją, nes būtent joje yra ta nekasdieninė kalba, kuri tinka kalbėti apie praradimą, mirtį, ilgesį ir liūdesį. Aš skaičiau Rilkės laiškus savo draugams, netekusiems artimųjų. Perskaičiau J.Didion “The Year of Magical Thinking”, kur ji pasakoja apie pirmus metus po savo vyro netikėtos mirties.

rilke_didion_

Aš skersai išilgai skaičiau švedų poetės Bodil Malmsten eilėraščius.

Plak

Ir perskaičiau kone visas Mary Oliver rinktines.

oliver3

 

Skaičiau A.Lindgren “Brolius Liūtaširdžius” ir varčiau O.Jeffers knygą “Heart in a Bottle”.

heart in a bottle

 

Aš ieškau žodžių ir naujos kalbos, kuria galėčiau kalbėti apie jos garbanas, kurios šokinėjo ore, kai ji purtė galvą ir sakė NE. Man reikia kalbos, kuria galėčiau pasakyti, kaip sunku yra dabar kvėpuoti, nes net oro molekulės dabar yra aštrios ir kampuotos. Man reikia naujos kalbos, kuria galėčiau aprašyti, kaip aš ilgiuosi prisiglausti prie jos, kaip aš kartais tiesiog kartoju jos vardą be perstojo: Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja LINĖJA.

 

IMG_5248

K.Ž.Giedre

Eilėraščiai iš namų

eiler

2018 m. pradėsiu su poezijos knygute ir geriausiu šių metų šuns draugu katinu ant viršelio. Prisipažinsiu, nelabai žinau kitokių vaikiškų eilėraščių nei savo vaikystės, nors iš tikro nelabai gal ir buvo sukurta naujų kultinių alia eglutė skarota, kuriuos mokėtų visi Lietuvos vaikai. Gal šitoj knygutėj tie naujieji, gal sudomins išmaniuosius vaikus, nes patys eilėraščiai aktualūs –

Išmanusis telefonas/ Viską puikiai išmano.

Išmaniam ekrane/ Tėtė žvelgia į mamą.

“Išsiblaškėliai” – apie skubančias mamas, tėčius ir mokytojus –

Tėtė kartą taip skubėjo,

Tik per plauką neišėjo

Su šlepetėm vietoj batų.

Vilniaus mylėtojams – “Vėjas Vilniuje”

Šėliojo ir juokės,

Ir skruostą sau trynė…

Švelniau apkabino

Tik Šventą Kotryną.

O smagiausias – tai autorės rimuotas prisistatymas

Rašiau rašiau, /Rašiau rašiau,

Žodžius su šaukštu išmaišiau,

O kad atrodytų gražiau,

Raides išdaigom apkaišiau.

Vaikai tik skaitė skaitė skaitė,

Gražius linkėjimus man raitė…

Nors tie vaikai dabar suaugo,

Bet savo knygeles dar saugo

Ir skaito jau saviem vaikam…

Todėl aš su jumis – ilgam.

Oi, pasakyti pamiršau:

Aš ir toliau rašau, rašau…

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė

Go the F..k to Sleep

Šiandien knygyne pamačiau, kad šitą knygelę jau turime ir lietuviškai.

Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?

 Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei 🙂 Rašykit iki trečiadienio vakaro.

Autorius ir originali versija

Tikra tyla ir netikra undinė

Visai neseniai skaitėm Mariaus Buroko eilėraštį, pats laikas paskaityti dar vieną, kuris dabar yra man pats pačiausias iš Ilzės Butkutės “Karavanų lopšinių”. Beje, tie patys pačiausi būna migruojantys – vienu laikotarpiu vienas, kitu laikotarpiu kitas. O Ilzės eilėraščiuose man nerealiai patinka, kaip čia pasakius – posmo lūžis, o gal minties lūžis posmuose – posmo pabaigoje prasideda kitas posmas arba kita mintis ir man tai primena jūros bangos lūžį – kartu su posmu lūžta banga (ir jausmiškai, ir eilėraštiškai, ir fiziškai). Pabanguojam (tarp posmelių dėjau brūkšnius, nes wp neleižia posmuoti):

Ilzė Butkutė

Tikra tyla ir netikra undinė

 

Ji atėjo. Pabaidė paukščius

(bet netyčia). Padėjo kuprinę.

Išsikratė pakrančių takus

iš pavargusių sportbačių. Žino,

________ 

kad ilgai čia nebus.Pasėdės.

Pamėgins prisidegt cigaretę

(žiebtuvėlį paliko – ugnies

teks prašyt iš degtukų). Galėtų

________

 kilt į kopas (ten vėjo nėra).

Bet nenori. Vis tiek paskutinė

abiejų dialogo diena:

Jūra šneka ir tyli undinė

 ________

(jai tas žodis patinka. Kodėl?

Iliustracijos vaikiškos knygos

ir šlapi jos plaukai – taip ir vėl

sentimentai iš skausmo sudygo).

________

 Na, gerai, ne undinė. Jau eis.

Tik su dūmais išpūs patiklumą

ir išvers kišenes – su visais

vakar mirusių nuotykių kūnais

 ________

 (bet nugludintus jūros stiklus

pasilieka). Kietai užsimerkia.

Smėly šildosi kojų pirštus.

Tyliai orui niūniuoja. Gal verkia.

|gražu|