Lieka tik oras

Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.

Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.

Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.

Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.

Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Jūroje būna krokodilų

Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.

O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.

O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.

________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.

Heknių audinys / Pragaišties naktis

Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).

Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.

Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.

Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.

Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.

_______

Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240

Kopėčios

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Aš rasiu raktą

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Žemai slėnyje

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Marble Hall Murders

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Baltųjų Karpatų raganos

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas

Prezidentinio knygų klubo birželio mėnesio knyga. Klubo skaitytojos suskilo į dvi grupes – “labai labai” (net su paašarojimais) ir “normaliai”. Man labai patiko knygos pradžia, liūdnai šviesi, poetiška, atrodė, kad ir bus tokia gražiai parašyta knyga apie jauniems tėvams gimusį vaiką, kuris serga nepagydoma liga. Iš dalies taip ir yra, bet man pasirodė, kad novelių ir short stories meistrei nepavyko ištempti antros knygos pusės, kurioje kažkaip išgaravo knygos magija, ir ji supaprastėjo iki young adult knygos kategorijos (nenuvertinant kategorijos). Na, ir dviejų iš trijų knygos pabaigų, tikrai nereikėjo. Būtų buvusi graži ir trumpa pabaiga, tiesą sakant, trečiąją tik praverčiau, nebebuvo įdomu skaityt.

O bet tačiau knyga tikrai turi privalumų ir, kaip toks trumpas skaitinys, verta perskaitymo kaip pietų korėjiečių literatūros ir kultūros pavyzdys. Būtent apie tai ir diskutavome klube – kaip toje kutūroje priimamas ištikęs gyvenimas, kaip susitaikoma ir nekvestionuojama, atsiduodama ir pasiduodama vyresnių sprendimams ir gyvenimo vagos pakreipimams, autoritetams ir kitiems reikalams. Taip pat įdomus pasirodė santykis tarp veikėjų savotiško “maištingumo” paauglystėj užnėštėjus, bet kartu kažkokio vangumo, nieko nenorėjimo ir niekuo nesidomėjimo, kažkokio mikso tinginystės, abejingumo ir neaktyvumo. Padiskutavom ir apie Pietų Korėjos sveikatos apsaugos sistemą.

Kad toks neilgas skaitynys, tai jei pateks į rankas – paskaitykit, pasimėgaukit gražiu tekstu (pirmos pusės) – vis tiek praplečia akiratį ir pasaulį.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

Hang on St. Christopher

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Hello Beautiful

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Negrįžtantys

Kaip aš jaudinausi dėl antrosios Ievos Dumbrytės knygos (esu linkusi jaudintis dėl svetimų reikalų)! Na, nes “Šaltienos bistro” tai gerai užvežė bjaurumo estetikos į Marijos žemės literatūrą, kad išsižiojus beliko tik nepamiršt užsičiaupti, o jau tada skaityti ir stebėti, ar autorė ir vėl nustebins. Beje, pasirodo, autorė pati buvo visiškai atsipūtus, kaip čia su ta antra knyga bus. Čia tikriausias vienas variantų, kai negali nerašyti, tad belieka tik rašyti – kas jau bus, tas.

Nors autorė maždaug sako, kad viskas, kas knygoj – tai iš jos gyvenimo ir aplinkinio pasaulio, nu ok, tai kur tas pasaulis prasideda ir baigias? Kažkur kitur, matyt, ten, kur žmonės nesąmoningai supranta kvantinę fiziką ir kur slampinėja Šriodingerio katės (tos kur tuo pačiu metu ir yra, ir nėra arba “kartu ir praeity, ir dabarty”). Tai jei autorė sako, kad tai jos kasdienybė, tai ir tikiu, ypač, kad kažkiek esu patyrusi per savo babą, vietinę gyvačių užkalbėtoją ir rupkių marinuotoją (nuo visų ligų), bet Ievos Dumbrytės marinavimo subtilybės tikriausiai net mano babai nurautų stogą.

Šitoj knygoj visko baisiai tiršta. Tiršta ir daug palyginti mažoje erdvėje ir laike, net dusina vietom. Lyg būtum skaitytojėlis įsiurbtas į liūną, kur, pasirodo, ir egzistuoja tas keistas pasaulis, kuriame nėščios moterys iš miego pakirsta be pilvų, ir tada jau bėga laukuosna ieškoti savo naujagimio. Kažkoks pirmapradis pasaulis, kur niekas neragavęs pažinimo obuolio, tad nenusipelnęs gimdyt skausmuose, o kartu tų obuolių persivalgę, o dar ir kokių papuvusių, kirmėlėtų.

Į antrą knygos dalį tas tirštumas išvargina, jau pradedi galvoti, o dievai, kas gi dar keisto gali ištikti. Gal sakyčiau, keistenybių buvo kokiu pem-šem puslapių per daug. Šioje knygoje, mieli skaitytojai, būkit pasiruošę ir žiaurumui, ir smurtui, ir šlykštumui, ir kai jau atrodys, kad daugiau nebeįmanoma, pasirodys, kad klystat, galima dar (nu, va čia tai jau ir per daug). Bet net ir labai užklimpę, irkitės iki pabaigos, kur rasit šviesos ir kažkokios ramybės. Visi jau mes nuvargę knygos pabaigoj – ir personažai, ir skaitytojai.

O kokia rekomendacija? Neskaitykit, jei jums bet kas nelogiško yra “nesąmonė”, ir būtinai skaitykit, jei jūsų galvos tų “nesąmonių” pilnos. Man kažkaip atrodo, kad verta tą crazy pasaulį patirti.

Džinai

Huseinas pagaliau ruošiasi išeiti į Vokietijoje užtarnautą pensiją. Jo gyvenimo tikslas – butas Turkijoje, Stambule, kuriam taupyta ir spausta visč gyvenimą, kur jis pagaliau gali grįžti “namo”, nors visiems aišku, kad Turkijoje jis toks pats nesavas, kaip ir Vokietijoje, o kur dar nuslėpta kurdiška kilmė, kurią jis paliko savo gimtajame kaimelyje kalnuose vardan šeimos saugumo – kokie dar kurdai Turkijoje. Turkijoje gyvena turkai ir taškas. Likimo ironija, Huseiną jo naujai įrengtam bute ištinka širdies mirtinas širdies smūgis… Ir jo svajonių bute susirenka jo žmona ir keturi vaikai. Nors būrėja vienai dukrai ir sumurmėjo, kad vaikų lyg ir penkis mato, o laidotuvių tai ne vienerias, o dvejas… Apie ką gi ji čia?

Knygoje šeši skyriai, kuriuose kalba visi šeši šeimos nariai. Kalba, žinoma, sukasi apie tėvo ir vyro mirtį, bet taip pat apie visas šeimos paslaptis, žaizdas ir nutylėjimus, o kartu ir apie emigracijos iššūkius, apie tradicijas, dievus ir džinus, kurie kaip Neil Geiman “American Gods” keliauja emigrantams iš paskos, į jų naujas šalis, kuriose jų galios išskysta, tradicijos ir “senolių” išmintis netenka prasmės, tam tikrais atvejais kraupina. Ne visų veikėjų monologai vienodai stiprūs, bet knygos struktūros sumanymas gerai išpildytas. Labai stipri pabaiga, labai patiko. Tad jei įdomu emigracijos, šeimos, vaikų adaptacijos svetimoje šalyje temos, labai rekomenduoju, likau maloniai nustebinta.

Galinis kambarys

Esu Horsto herojaus Vistingo fanė ir ištikima gerbėja, bet net mylimas autorius gali sunervuoti. Nu, pasakykit, kaip galima nekelti ragelio, kai skambina dukra, kurią pats įtraukei į nusikaltimo tyrimą, ir kažkokios įtartinos nesąmonės aplinkui dedasi. Labai nepateisinama. O šiaip tai Horstas puikiai moka išlaikyti įtampą nesitaškydamas kraujais ir neskęsdamas alkoholyje. Už tai ir yra man vienas mylimiausias.

O šioje knygoje – įdomi istorija. Vieno labai gerbiamo ir geros reputacijos politiko vasarnamyje (nebeatsimenu, ar tikrai ten vasarnamis buvo, ar šiaip namas), po jo mirties randama krūva pinigų. Iš kur pas jį tokios sumos? Kodėl laikomos šitam name ir kodėl velionis prieš mirtį užsiprašė savo namą padegti?

________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Mirties kąsnis

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.