Category: Šedevras

Paskutinė babos Dunjos meilė

~ kzL ~ Leave a comment

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.

 

Paskutinė malonė

~ kzL ~ 2 Comments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“

Sakmė apie Juzą

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.

 

The Power / Galybė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for the power naomi aldermanVaizdo rezultatas pagal užklausą „galybė knyga“

Negaliu prisiminti knygos, kurią skaitant nuoširdžiai nenorėjau žinoti, kas bus toliau ir kaip viskas baigsis, nes nuojauta kuždėjo, gūžėsi, slėpėsi ir visa kita. Distopija, vienop, ir dar tokia. Va tokia.

Minčių kilo tiek ir aniek, ir net nežinau, nuo ko pradėti ir ką galvoti. Iš tikrųjų nelabai ir noriu kažką apskritai rašyti, kaip paprastai būna su knygomis, kurios va tokio stiprumo. Nors skaityti originalą nebuvo labai didelis poilsis ir nelabai tiktų vadinti – malonumas – pati knygos idėja mane labai sukrėtė. Mąstai ir permąstai tai, koks yra pasaulis ir koks jis turėtų būti, kiek jis yra neteisingas dabar, ir kiek neteisingas knygoje.

Knygos pavadinimas gal ir yra “The Power” (artimiausiu metu išeisiantis lietuviškas leidimas lygtais turėtų vadintis “Galybė”), bet, vis sukosi mintis, kad antrinis pavadinimas turėtų būti “Fine Balance” arba “Trapi pusiausvyra”. Nes pasaulis apskritai kasdien yra trapios pusiausvyros būsenoje. Ir ta pusiausvyra nebūtinai yra teisinga. Tiesiog pusiausvyra ir tiek.

Taigi, vieną gražią dieną, mergaitės pamato, kad turi neįprastą galią – jos gali, na, iš rankų paleist žaibus ir juo trenkt kitam žmogui. Gali švelniai pakutenti, gali sukelti skausmą, labai didelį skausmą, gali mirtinai nutrenkt. Ir taip staiga po pasaulį pasklinda naujienos, kaip merginos mirtinai nutrenkia joms pavojų sukėlusius vyrus, prievartautojus, smurtautojus, užpuolikus, amžinai jas spaudusius vyrus, prasideda sukilimai Saudo Arabijoje, Irane, ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Vyrų dominuojama “pusiausvyra” persisveria į moterų dominuojamą “pusiausvyrą”. Kaip ir turėtų nusistovėt “teisingas” pasaulis. Bet kas yra “teisingas”?

Labai labai rekomenduoju, kai pasirodys lietuviškai, duosiu žinot. Angliškai laukt nereikia.

Grožis lyg žaizda

~ kzL ~ 2 Comments

Kodėl taip sunku parašyti labai geros knygos apžvalgą? Apie blogą galiu pribambėti pastraipas, o apie gerą galiu tik patylėt. Gal čia ir baikim?

Žodžiu, man “Grožis lyg žaizda” nunešė stogą. Va taip. Na, ne paslaptis, kad aš esu didelė “Šimto metų vienatvės” gerbėja (skaičiau lygiai prieš šimtą metų), taip pat ne paslaptis, kad siaubingai nemėgstu vienų knygų lyginimo su kitom, nes dažniausiai tai būna didelės marketinginės melagystės, bet ši knyga, matyt, yra kitoj pasaulio pusėj reinkarnavęsis Gabriel Garcia Marquez. Arba taip, arba Eka Kurniawan (kuris kol nepagooglinau, galvojau, kad yra moteris) yra, dievaž, neaišku kokių dvasių apsėstas, nes viešpatėliau, su tokia fantazija galima ne tik išprotėti, bet ir visus skaitytojus išvesti iš proto. Jau nekalbu apie kosminio lygio talentą taip pavadinti knygą, kad perskaičius supranti, kad geresnio pavadinimo ir visos knygos ašies sugalvoti neįmanoma.

Ši knyga ir žiauri, ir šlykšti, ir bjauri, ir nuostabi – ir viskas viename. Ir tobulai sustyguota, nes skaitai ir tiki visomis tomis abrakadabromis (kai kurie fb minėti skaitytojai, besiskolinantys iš manęs knygas, šią knygą garantuotai norėtų mest į sieną, tad jei imsite skaityti ir galvosit, kad pievos, tai nesijaudinkite – esate visiškai normalus šalto proto individas). Ir tikriausiai galėtum iškabint akis kiekvienam drįsusiam abrakadabromis suabejoti (įtariu, knyga sužadina visokias pirmaprades žiaurystes, dėl to jau žinau, kad galimai suabejosiantys knygos iš manęs negaus – visų labui ir gerovei). Tikriausiai jau pagalvojote, kad knyga man padarė per didelę įtaką ir mano objektyvumui šioje vietoje yra visiškas galas. Na, ir tebūnie.

Kosminis ačiū leidyklai “Kitos knygos” už šio šedevro vertimą ir leidimą.

Sivužas

~ kzL ~ Leave a comment

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Begalinė istorija

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Pirmąkart mama

~ kzL ~ 1 Comment

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Tarnaitės pasakojimas

~ kzL ~ 4 Comments

tarnaites

Man ir pačiai keista, kodėl aš tiek ilgai neskaičiau šios knygos. Atsimenu, kad Martos dovanotą anglišką bandžiau skaityti, bet kažkaip buvo labai sunku, tai padėjau į šoną ir laukiau vertimo, o šio sulaukus dar porą metų palaikiau lentynoj, o be reikalo.

„Tarnaitės pasakojimas“ yra įspūdinga knyga. Paprastai aš po tokios knygos nieko nenoriu rašyti, nes ką gi gali rašyti apie labai gerą knygą, išskyrus tai, kad ji labai gera. Ir kad ji ne veltui yra visuose įmanomuose knygų šimtukuose, tūkstantukuose ir visuose kituose -ukuose.

Be savo gerumo, ji dar yra baisi. Ir nepaisant to, kad parašyta senokai, preitam tūkstantmety, ji yra nerealiai aktuali (čia aš vėl paminėsiu prezidentą Trumpą arba kad ir valstiečius su visais savo reguliavimais, draudimais, sienomis ir visa kita) ir mane visada labiausiai gąsdina ta plonytė trapioji linija, kurią peržengus viskas pradeda negrąžinamai keistis. Kai greičiausiai žmonės galvoja, na, šitą mes dar galim pakentėti, tikrai blogiau nebegali būti, paskui, na, dar truputį toleruosime situaciją, pažiūrėsim, kas čia bus, o paskui staiga ateina momentas, kai tavo balso niekas nebeklauso, be to, kalbėti pasidaro per daug pavojinga. O pabėgti – per vėlu. Lietuva išgyveno panašų scenarijų apie 1945-uosius.

Ir kas keisčiausia, kad vėliau, po pokyčio, kai revoliucija suvalgo savo vaikus, niekas naujojoje sistemoje nebenori būti, niekas ja nebetiki, bet nebėra kaip grįžti atgal, turi praeiti pusė šimtmečio, kad subręstų kita revoliucija.

Tai be galo gili, išmintinga, įžvalgi knyga. A must read.

 

Zuleicha atmerkia akis

~ kzL ~ 6 Comments

Zuleicha-atmerkia-akis_p1

Metams persiritus į antrąją pusę, jau savotiškai jaudinausi, nes vis dar neturėjau geros pretendentės į metų knygą – bet ko gi neparašysi. It štai kokia palaima ir palengvėjimas – jei niekas nespės permušti – nuostabaus viršelio, į kurį galiu nepaliaujamai spoksoti, savininkė “Zuleicha atmerkia akis”  yra tiesiog nuostabi knyga ir šiuo metu ji yra mano metų knyga. Tadam! Imkit ir skaitykit.

Mes tiek prisisiurbę lietuviškos tremties, kad iš pradžių net sunku skaityti apie totorišką tremtį. Latvišką “Penki pirštai” kažkaip dar smegenys priima, bet už mūsų sienos visi buvo laimingi tarybiniai gyventojai, kokios dar tarybinių gyventojų tremtys… O jie į rytus pajudėjo gerus dešimčia metų ankščiau nei lietuviai, galima sakyti, buvo tremtiniai bandytojai, išbuožinimo eksperimentas, vėliau nusiritęs per kitas okupuotas šalis.

Zuleicha yra visiškai paprastutė moteris. Auginta būti tarnaite ir verge, besidžiaugianti geros širdies vyru – greit atsileidžia ausdamas žmonai kailį – neilgai reikia kentėti. Lyg ir saugu jai už plačios vyro krūtinės. Būna ir blogiau. Jau apie trisdešimt, toliau savo kaimo nebuvo net nuvažiavus ir kas galėjo pasakyti, kad gyvenime dar teks tiek nukeliauti ir be to užnugario, visiškai vienai. Paneigus visas netikusiai išaiškintas pranašystes.

Taip patiko knygos švarumas – nė vieno nereikalingo žodžio, nė vienos nereikalingos scenos, kai jau įsiurbia šitas viršelio vyzdys, tai…, na žinote, kaip būna, kai skaitai labai gerą knygą. Tokia gryna, skaidri, kaip ledas, kaip raudonarmiečio geriama degtinė.

Net nenoriu nieko daugiau rašyti. 5 iš 5, beveik niekam tiek neduodu. Bravo.

 

 

Silva Rerum IV

~ kzL ~ 6 Comments

silva

Dabar mane apėmęs toks užbaigtumo jausmas. Labai labai baigiau skaityti Silva Rerum, kuri neabejotinai pakeitė Lietuvos literatūros pasaulį ir daugelio mūsų supratimą apie lietuvių literatūrą, istoriją ir daugelį kitų dalykų. Iš tikrųjų net sunku apibrėžti šio kūrinio vertę, nes visada atrodys per mažai pagirta, o kartu ir liaupsint nesinori, tarsi liaupsinimas būtų niekingas padlaižiavimas kažkam  didingam.

Skaitai ir atrodo, kad tas didingumas iš puslapių teka tiesiai į kraują, prikeldamas seniai pamirštus genus ir pasąmonę, atverdamas tai, kas kiekvieną dieną buvo tiesiai po nosimi, bet nematomas ir neatsivėręs – kiekvienas Vilniaus bokštelis, langas ar gatvės posūkis. Pagaliau pamatėme, kur gyvename, ir iš paskos ėmė plūsti kitos knygos, kažin kur tūnojusios ir laukusios savo eilės. Įvyko tyli ir subtili revoliucija skaitytojų galvose. Todėl nė kiek neperėsiu sakydama, kad Silva Rerum man yra prasmingiausias artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio paminklas.

 

Tautiška giesmė

~ kzL ~ Leave a comment

tautiska-giesme

Ištiko Lietuvą stebuklas. Štai taip galiu pasakyti apie šitą knygą – nes tai yra vienas nerealių dalykų, kurie ištiko šį keistą mūsų šaliai mėnesį. Kodėl? Na, pabandykite pagooglinti Tautišką giesmę. Rasite krūvą tautiniais rūbais apsiregusių vaikučių, mojuojančių vėliavėlėmis, gal keletą gražių už širdies griebiančių nuotraukų, vaidilučių rūtų vainikėliais ir taip toliau. Visa tai – ok, bet taip pat kaip ok, taip pat gal ir nuobodu, nes įprasta, žinoma ir nieko naujo. O ši knyga yra pavyzdys, kaip reikia šiais laikais sudominti vaikus, pavyzdys, kaip reikia rimtus ir svarbius dalykus padaryti cool ir madingais vaikų akyse ir galvose. Bet tuo geruoju cool ir geruoju madinga.

Knygoje viskas interpretuota per šių dienų prizmę, viskas, kas sugiedota XIX a., perkelta ir aktualizuota šių dienų realybei, viskas linksma ir išradinga, gražu, bet kartu kažkaip ir jautru, ir rimta. Juk niekas nepaneigs, kad didvyrių žemės didvyriai yra ir Vytautas Didysis, ir Arvydas didysis aka Sabonis, o taip pat Jonas jaunasis aka Valančiūnas, Darius ir Girėnas, Jurgis Kairys ir Martynas Levickis, Jonas Mekas ir Barbora Radvilaitė. Ir taip kiekviena himno eilutė su nauja interpretacija, vaizdais ir “įgarsinimu”. Pavyzdžiui:

vytautas
Pavyzdys bylojantis apie tai, kaip žaismingai galima surišti praeitį ir dabartį

O geriausias įvertinimas, kai klausimas prieš miegą yra:

-Mama, ar galiu neštis knygą į mokyklą?