Category: Patiko

Uždraustas sąsiuvinis

~ kzL ~ Leave a comment

“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

~ kzL ~ Leave a comment

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Ant sraigtinių laiptų

~ kzL ~ Leave a comment

Šis romanas, pasak vertėjos Godos Volbikiatės yra “pirmasis tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos”. Nėra kažkoks literatūrinis šedevras, bet man buvo įdomūs iš istorinės užmaršties prikelti netipiniai mūsų literatūrai knygos personažai – dar viena knyga ne apie lietuvišką kaimą, o apie miestą, dar vienas liudijimas, kad mieste gyveno įvairių tautybių žmonės, o personažų kairuoliškumas dargi labai susišaukia su šviežiai skaityta Bernardo Gailiaus “Agente”.

Kas gi taip įsiminė? Na, lietuvių literatūroje skaitom apie veronikas, o šioje knygoje, pasauliui verčiantis aukštyn kojom, žydų mergina kalasi su mama, kad netekės uz turtuolio. Labai įdomi veikėja, nenuolanki, drąsi užsispyrus, jaunatviškai naivi. Vyksta raudonoji revoliucija, visur reikia dalyvauti, uraaa, juk vyksta svarbūs įvykiai, santvarkos pokyčiai, dėl kurios tėvai tik už galvų susiėmę (“Uždarys parduotuves kaip Maskvoj. Vargas gresia. Vargas… Vargas..). Santykiai su vedusiu vyru, vakarėliai

išvažiuoja į miestą ir bando gyventi savarankiškai.

Žinau, ko gieda paukštis narve

~ kzL ~ Leave a comment

Maya Angelou knygą beveik priskirčiau privalomų perskaityti knygų sąrašo. Dėl kelių priežasčių – ši knyga yra kanoninė amerikiečių likeratūros knyga, ji taip pat yra viena iš labiausiai draudžiamų knygų savo gimtojoje šalyje, na, ir galiausiai, ši knyga buvo sausio mėnesio nedarbiniame knygų klube.

Knygoje autorė pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę iki maždaug 25 metų (apie savo tolimesnį gyvenimą ji pasakoja kitose knygose). Autorė didžiąją vaikystės dalį, nuo trejų, augo su močiute JAV pietuose, tad ir viena svarbiausių knygos temų – baltaodžių ir juodaodžių segregacija, kuri buvo iki tokio lygio, kad juodaodžiai vaikai ilgiausiai išgyvendavo baltųjų apskirtai nematę akyse, tik tėvų ir senelių įbauginti nelįsti jiems į akis ir apskirtai trauktis iš kelio. Bet knygoje man gal labiau įdomu buvo juodaodžių santykis su kitų rasių žmonėmis (ne baltaodžių, kurie vietomis, ypač vaikų, apskritai buvo laikomi kažkokiais nežmonėmis, maždaug ateiviais, o azijiečių). Po Perl Harbour’o japonų kilmės JAV piliečiai staiga atsidūrė už įstatymo ribos ir buvo tyliai sukišti į stovyklas. O jų verslus ir namus taip pat labai tyliai ir labai greitai perėmė juodaodžiai, na, nes azijiečiai jiems nebuvo žmonių grupė, kuri būtų verta užuojautos. Labai priminė mūsų pačių istorijos tarpsnį, kai šilta vieta ilgai tuščia nebūna. Tad dar labiau stebuklinga man atrodo tai, kaip karo metais elgėsi danai.

Labai įdomi personažė (tikro gyvenimo) man pasirodė Maya mama. Labai nestereotipinė, ypač tiems laikams, moteris. Kaip ja žavėjosi jos vaikai, taip ir man kažkokį kėlė žavesį, nors kaip motina, gal ir buvo keistoka, atsaini, bet man labai buvo įdomi. Man pasirodė charizmatiška, vien dėl jos man norėtųsi skaityti kitas Mayos knygas. Va kokia paveiki Mayos knyga!

Suprantu, kad tada, kai buvo parašyta ir kai išgarsėjo, knyga buvo skandalas – atviras kalbėjimo būdas apie dalykus, kurie paprastai slepiami ir neviešinami, ir, apskritai yra gėdingi – kur tai matyta. Tai sau reikia vis priminti apie tą kontekstą, nes šiaip man kažkaip paskutiniu metu teko paskaityti panašių biografinių knygų – pradedant nuo Bernardine Evaristo “Manifesto”, Violos Davis “Finding me”, net Tiffany Mcdaniel “Betty”, tad Mayos Angelou knyga nebuvo labai nauja ir kažkuo labai nustebinusi. Minėtose gyvenimo istorijos man labai jautėsi viena jungianti tema – nesaugumas ir smurtas pramaišiui su švelnia meile, kūrybiškumu, ekscentriškumu. Tad labiausiai gal rekomenduočiau knygą tiems, kas nori užsipildyt įtakingiausių knygų sąrašo spragą, domisi segregacija, o ir šiaip jei nėra panašių kygų skaitę, tada tikrai bus įdomu.

Will

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.

Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kažko lengvo, paprasto, bet nebanalaus, tai su Baba Segi (kuris, beje, vyras o ne šiaip alia Baba Dunja) pataikiau į dešimtuką. Jau įpusėjus knygą, į galvą šovė mintis, kad čia yra nigerietiška tylos istorija – taip nesikalbančių ir nuo vienas kito šviesmečiais nutolusių šeiminykščių tikrai reikia gerai paieškoti. Bet viskas suprantama, kalbėtis nelabai yra apie ką, nes bet kokia neteisinga užuomina sugriautų Baba Segi suręstą kortų namelį, kurį ištikimai saugo jo žmonos. Kiekvienai jų gyvenimas Babos Segi iliuzijoje yra geriau nei realus pasaulis, nė vienai nepagailėjęs išbandymų. Taigi, svarbiausia – stogas virš galvos ir maistas vaikų burnose, ir už tai bus kovojama nagais ir ragais.

Į aiškiai nusistovėjusį pasaulį įsiveržia ketvirtoji Baba Segi žmona Bolanlė. Išsilavinusia moterimi baisulingai didžiuojasi vyras, o štai žmonoms – kaip šuniui penkta koja – kad ir kaip draugintųsi Bolanlė, niekam neleidžiama parodyti jokio prielankumo. Bolanlei niekaip nepastojant, jau ima atrodyti, kad bergždžioji žmona bus pavaryta šalin ir namuose vėl viskas bus po senovei, na, bet tada tai būtų eilinė poligaminės šeimynos istorija. O nėra.

Be siužetinės linijos įdomu skaityti apie tai, kaip ir apie ką sukasi pasaulis Nigerijoje. Ne apie moteris tikrai. Kol nėra aiškių šiuolaikinio pasaulio ženklų, gali ir apsigauti, koks ten amžius ar koks dešimtmetis – jokio skirtumo. Ir visos tradicinės nesąmonės, kurias pasaulis yra sugalvojęs moteriai, prieš moterį – knygoje visa puokštė, tad pradžioje pasibaisėjus žmonų elgesiu, ne viskas taip juoda atrodo, kai paaiškėja kiekvienos jų istorija.

______________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Menininko jaunų dienų portretas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Žmonių šešėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Indija tikriausiai yra šalis numeris vienas, kuri nuolatos yra trapios pusiausvyros būsenoje (beje, knygą “Trapi pusiausvyra” labai rekomenduoju irgi).

Ta pusiausvyra bandoma išbalansuoti ir šioje, jau penktoje Abir Mukherjee knygoje. Tik šioje jau labai rimti reikalai, nes nužudomas labai svarbus hinduistų teologas ir iki visiškos katastrofos ir hiduistų pjautynių su musulmonais yra vos sekundė laiko. Žinoma, dėl visiškos nekompetencijos, korupcijos, vidinių nesutarimų ir kitų indiškų reikalų, vienintelė viltis yra mūsų gudruolis herojus Semas Vindemas ir jo kolega sežantas Banerdžis. O per sekundę pasaulį išgelbėti galima tik nesilaikant jokių taisyklių ir protokolų. Semas vienitelis tam turi ypatingų sugebėjimų. Žinoma ir koks įtakingas sponsorius ne pro šalį, belieka tikėtis kad senas priešas, atsiradus bendram priešui pavirtęs draugu, nepaves, tad reikia būti ypatingai budriam, pasiruošusiam bet kuriuo momentu šokt per langą ar tarpą tarp namų.

Šis detektyvas Semo seriale gal ir ne iš stipriųjų, bet puikiausiai susiskaitė ir nieko jau nepadarysi, kad jau pradėtas serialas, tai bus graužiamas iki pergalės, kol galiausiai patį Mukharjee ši serija užknis ir vargšas herojus arba išeis į pensiją, arba grįš į Angliją arba pakratys kojas. Kol kas manau, kad autorius kas toliau šitą aukso gyslą. O mums belieka mėgautis.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

2084

~ kzL ~ Leave a comment

Birželis, o aš vis dar skaitau Knygų Mugės 2023 knygas! Knygą eilėje pastūmė netikėtai užtiktas “Rašytnamio” podkastas su Une Kaunaite. Beje, man po detektyvų serialo vėl toks blokas audio užėjo, tokius visada gydau podkastais – perklausiau visą “Rašytnamį”.

Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis.

O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?

Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.

______________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Karbidas

~ kzL ~ Leave a comment

Andrij Liubkos susitikimas 2023 metų knygų mugėj buvo vienas smagiausių – autorius yra tiesiog nerealus. Į knygų mugę jis turėjo atvažiuoti dar 2022 metais, bet kaip pats sako interviu, dieną prieš skrydį nuėjo miegoti kaip normalus žmogus, o atsikėlė kitame pasaulyje. Nuo tos dienos lėktuvai žmonių į knygų muges nebeskraidino. Taigi, tarp daugybės knygų mugės susitikimų, pasirinkau Andrij Liubka ir labai labai džiaugiuosi. Taip džiaugiausi, kad net įsiūliau darbiniam knygų klubui “Karbidą” paskaityt (didžiajai daugumai labai patiko).

Ši knyga – viena iš tų, kur skaitydama pradedu googlint, pradedant nuo žemėlapių. Medvedivo, tiesa, rast nepavyko, nes tai išgalvotas knygos miestas, o štai pats regionas (autorius mokės Užhorodo universitete, o žemiau esančioj nuotraukoj Užhorodo – tarptautinis oro uostas), apie kurį rašo autorius kaip koks pleištas įsiterpęs tarp Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos. O ką veikia pasienio žmonės? Nu, užsiima tarpvalstybiniu prekių perskirstymu. Visi, kas gali – “Neapsuksi – negyvensi”. Tik nabagai idealistai gyvena iš to, ką uždirba, dažniausiai valstybinėj įstaigoj.

Toks idealistas yra istorijos mokytojas, dėl savo kūno skleidžiamų kvapų mokinių pramintas Karbidu. Su integracija į ES Ukrainai sudėtinga – per sienas neįleidžia, oru niekaip nepavyksta, tad jis nusprendžia savo šalį integruoti per tunelį (kaip matote iš foto, toks planas nėra misija-neįmanoma). Na, bet tokiam projektui reikia bendrų, tai ir susirenka vienas po kito pagal projekto poreikius – duobkasys, kontrabandininkas, miestelio meras ir t.t.

Stipriausia knygoje, žinoma, saviironija ir sarkazmas. Trykšta kaip tas Eurointegracijos fontanas, kuriame slėpsis tunelio pradžia. Po tuo sarkazmu – nuoga Ukraina, taip ryškiai rodanti, kad, nepaisant didžiulio lūžio žmonių sąmonėje nuo karo pradžios, dar laukia ilgas kelias iš sovietinio palikimo. Ir tas kelias niekaip nepagreitinamas. Tiesiog turi praeiti laikas. Kartu šis regionas gal net didesnis “pereinamas kiemas” nei LT: “Be kita ko, ši nuostabi geografinė ir dvasinė vienybė yra ir užmaršties žemė. Tai galima paaiškinti įvairiai. Tarkim, per ilgus okupacijos ir imperijos jungo šimtmečius čia nebuvo nei švietimo, nei universitetų, nei inteligencijos, tad nebuvo ir kam rūpintis istorija. Atmintis čia sunaikinta, išdeginta ugnimi, išrėžta peiliais, užkapota kardais, ji užleido vietą asimiliacijai ir propagandai. Tačiau galima ir paprastesnė interpretacija. Čia tiesiog nėra atminties. Gyvenimas toks sunkus ir niūrus, kad nugyventą dieną trokštama išsyk pamiršti. Prisikliaukti vakare, kad ryte ničnieko neatsimintum.

[…] Šiuose kraštuose sapnai pamirštami dar prieš pabundant, jie purpteli nuo vokų ir nebesugrįžta.

[…] Šiose vietovėse gyvenusios tautos tiek susimaišė ir persipynė, kad seniausiai prarado pirmykšį veidą. Abu pasauliniai karai ir modernus nacionalizmas vertė rinktis: “Kieno tu pusėj, berneli? kas esi?

[…] Vidurio Europoje pakilti aukščiau ribų ir šablonų – sunki užduotis, mat bet kokia pradėta tema baigiasi konfliktu. Tad verta iš vis patylėti ir užmiršti.

Tokia va Andrijaus Liubkos knyga – juokingai apie rimtus, svarbius ir liūdnus dalykus. Knygą autorius parašė būdamas labai jaunas, man ji vietomis pasirodė tokia ne iki galo išdirbta, vietomis pagaudavau pabėgančias savo mintis, na, ir pabaiga tokia, knygų klube sukėlė daug diskusijų, bet šiaip labai rekomenduoju paskaityt. Edukaciniais tikslais, kad geriau suprastume Ukrainą (kokia ji didžiulė) ir jos žmones, mūsų literatūrinius ir tikrus herojus.

Birnam Wood

~ kzL ~ Leave a comment

Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.

Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?

Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.

Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?

Siena

~ kzL ~ Leave a comment

“Tyto Alba” Marlene Haushofer “Sieną” išleido prieš 19 metų, tad ją rasti įmanoma nebent bibliotekoje. Tiesa, sena.lt ji kainuoja kokį milijoną, na, gal ne milijoną, bet tokią sumą, kad net knygų žiurkė nesusigundė. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet kadangi man sunku skaityti tada, kai reikia, o ne kai noris, tai teko po kelių pratęsimų grąžinti. Galiausiai neapsikentus susiradau audio knygą, kuri dar, pasirodo įtraukta į mano audible membership. Tai jei turite pagerintą audible prenumeratą, tai galit irgi perklausyt. Šią knygą vis medžiojau, nes apie ją per trumpą laiką perskaičiau keliuose interviu, tai ir man parūpo.

Pagrindinė knygos veikėja išvažiavusi su draugais į kalnus ryte atsibunda viena, neskaitant šuns. Į miestelį nusileidę bičiuliai taip ir nebegrįžta, o knygos veikėja įkalinta nematomos sienos – ji nuo savo namų gali nutolti tam tikru atstumu, kurį ta siena ir rėmina. Taigi, turi kartu likusį šunį, katę ir iš ganyklų atlingavusią karvę. Jos laimei – karvę melžti ji moka. Vis dar vasara, bet ateitis nieko gero nežada – niekas negrįžta, niekas jos nepasigenda ir neieško, ne tropikuose užstrigo ir reikia galvoti apie ateinačią žiemą – kaip pramisti ir kaip pasirūpinti gyvūnais, su kuriais diena iš dienos tampa vis artimesnė.

Ši knyga – tai išgyvenimo ir žmogaus sugrįžimo į gamtą, prieš kurią nepašokinėsi, istorija. Suvokimo, kokia trapi yra civilizacija. Manau, kad karo Ukrainoje fone, kai žinojom, kad žmonės ištisom parom neturi elektros, šilumos ir vandens, labai aiškiai suvokėme savo priklausomybę nuo tokių įprastų dalykų, kurių knygos herojė neteko. Degtukai ir bet kokios kitos civilizacijos apraiškos, net batai tampa didele brangenybe. Bet svarbiausia – maistas ir šiluma, jiems susikurti prireikia daugiausia jėgų ir laiko. Kaip senovėje. Ištinka suvokimas, kad apleidus fizinėms jėgoms, kai nebegalės pjauti žolės, sodinti bulvių ir kapoti malkų, tiesiog ateis badas, šaltis ir mirtis.

Keliaudama per knygą užsiliūlavau paprasta veikėjos kasdienybe, jau atrodė, kad kas čia begali nutikti, negi keliausim su veikėja iki jos paskutinės dienos. Na, bet autorė parinko kitokią pabaigą. Netikėtą. Tarsi parodo, kad vis dėlto gamta ir jos šviesos-tamsos, šilumos-šalčio ir žalumos-pilkumos ciklas yra visiškai natūralus, savotiškai taikus, aiškus ir prognozuojamas, o didžiausias žmogaus priešas yra žmogus. Knyga patiko, bet gal po tų interviu tikėjausi kažko labai ypatingo, tai net nežinau dabar, kiek nuėjus į goodreads žvaigždžių vertinti. Gal 3,5?