Category: Palengvinimui

Mirties kąsnis

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Buvusi žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Su šia knyga norėjau pasitikrint, ar vis dar tebesu “Didžiojo Getsbio” laikotarpio nemylėtoja. Nežinau, kas man su juo yra, bet manyje jis kelia erzulį – visas tas plevėsuškumas, tūsai iki paryčių, girtuoklystės ir skurliai. Parašiau ir juokas sumėmė, nes realiai gi niekas nepasikeitė, kaip tūsino jaunimėlis, taip tūsina, kaip blizgėjo (jei buvo iš ko), taip ir blizga (jei yra iš ko).

Suprantu, kodėl knyga savo laiku buvo hitas, gal ir skandalas, o tikriausiai abu viename. Kaip taip moteris drįso plevėsiškai rašyti, visiškai neturėti motiniško instinkto, rašyti apie abortus ir skyrybas! Nors ir abortai, ir skyrybos taip kažkaip lengva ranka praėjo, jokių virbalų, rūbų pakabų ir beveik nukraujavimų. Iš aš priimčiau normaliai visus šiuos aspektus, bet mane visiškai užkniso buvusios žmonos tikėjimasis, kad tas jai niekam nereikalingas vyras sugrįš ir ją mylės. Suprantu, visi dvigubi santuokos, kas galima vyrams (dulkintis su visom) ir negalima moterims (dulkintis su visais) standartai, ir vis kita, bet kažkaip norėjos, kad tas laisvamaniškumas būtų ne vien tik išorėj, bet ir galvoj. O ji visą knygą laukia. Na, bet nereikia man čia įsijaust reguliuot eismo, kad kažkas turėjo elgtis ir jaustis, taip, kaip man labiau norėjos. Nors iš kitos pusės, čia gi dvidešimtmetė+, kuriai tik tūsintis, bučiuotis ir turėt šermuonėlių apykaklę.

Yra knygoje ir stiprių momentų – grėsmingas brutalus rusas (matyt, tikrai ne iš fantazijų, o iš autorės realybės), realybės smūgis, kai mylimasis pasirenka karjerą ir žmoną, labai graži ir moterų draugystė ir savitarpio palaikymas bei pagalba. Tuštybės mugę Ursula Parrott aprašė kuo puikiausiai, o bet tačiau man jos buvo per daug, į galą ir visai nuobodu. Gali joje šėlti, kai nujauti, kad tūso pabaigoj greičiausiai nusitversi ir ištekėsi už kokio faino turtuolio, kuriam net neteks išsimokinėti paslaugom visą likusį gyvenimą.

P.S. Viršelis labai gražus, o tas mažylis pirščiukas, išlindęs iš batelio – ach, kaip pagautas momentas!

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Poor

~ kzL ~ Leave a comment

Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.

Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.

Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.

Fulgencijus

~ kzL ~ Leave a comment

Na, matyt man jau reikia susitaikyti, kad su Cesar Aira nesusidraugausim. Neklikina man Cesar Aira knygos, nieko nepadarysi. Kadangi knyga buvo Vilniaus literatūros namų knygų klubo sausio knyga, kažkaip dar tikėjaus, kad man akys atsivers po Dovilės Kuzminskaitės paakinimų ir subtilaus užvedimo ant kelio – taip, viskas labai įdomu, kaip Aira rašo ir kodėl daro vienaip ar kitaip, nu, bet į dūšią man nesibeldžia tie jo sukonstruoti pasauliai, nors tu ką. Ir be Dovilės vedžiojimo po tekstą, vienai vaikščioti man buvo tiesiog nuobodu. Visi tie generolai, jų tuštybė, spektakliai, žygiai, ir t.t. Kadangi Airos knygelės mažulytės, sakiau, dar duosiu “Vaiduokliams” šansą, gal nustebins, bet nelabai besitikiu.

Ateitis

~ kzL ~ Leave a comment

Į knygų mugę atvykstanti Naomi Alderman priskrebeno beveik 500 puslapių, tai kiek užtruko perskaityti. Ši knyga viena iš tų, kur faina, kol skaitai, bet nebūtinai labai traukia prie jos sugrįžti. Paskui vėl pasiimi ir vėl gerai. Labiausiai gal paskutinis ketvirtadalis buvo įdomu skaityt, įtraukė ir norėjosi vienu ypu pabaigt.

Knygoje man įdomiausia buvo knygos idėja, o ne tai, kaip ji išdėstyta, na, gal dar ir užtempta, galėjo kaip tokio tipo knyga greičiau vyniotis. Tai tada tiesiog smalsu, kaip autorė tas savo idėjas išrutulios ir išpildys. Tos pagrindinės temos labai aktualios šiandienybėje, kur stebime Trumpo ir Musko spektaklį, ir į spektaklį pokerface’ais žiūrinčius (bet jau neignoruojančius kaip po pirmųjų rinkimų) bezosus, zukerbergus ir kitus. Taigi, “Ateityje” tai pat turime tris superturtuolius, kurie nori būt pasiruošę pasaulio pabaigai, kuri kada nors turi ateiti, ypač, kai Žemė šitaip alinama viską verčiant pelno skaičiukais. Tik vienas klausimas – o kaip laiku pasitraukti iš šiknon einančio pasaulio ir saugiai užsirakinti paruoštam bunkeryje. Na, ir nepaisant bendro tikslo išgyventi pasaulio pabaigą, vis tiek svarbiausia yra būt stipresniu nei kiti du. Na, turėt kažkokį kietesnį žaisliuką, nežinomą technologiją ar net ginklą.

Tai va, tokia diena išaušta ir trijulė mauna į saugią vietą. Čia ir sustosiu, nes vis nu kitaip galiu prispoilint labai. Yra knygoje ir kitų siužetinių linijų – meilės, gamtosaugos, radikalių sektų ir t.t. Viskas pinta supinta ir perpinta, vietomis gerai suveikia, vietomis gal per daug nuslystama nuo temos. Tai tokie dvejopi įspūdžiai. “Galybės” man neperspjovė, bet kad ir mhee pasakyt kažkaip neišeina. Kažkur per viduriuką. Bus įdomu pasiklausyt autorės gyvai – nekantriai laukiu. Beje, knygoje paminėta Lietuva!

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

All Fours

~ kzL ~ Leave a comment

DNF.

Jungiuosi į knygos nemėgėjų gretas. Ne tai, kad ten man ji labai nepatiko, nu absoliučiai man nuobodu visos protagonistės ‘kančios”. Dar viena iš The New York Times 2024 metų dešimtuko gali eit savais keliais, net nesiteiksiu jos baigti, o TNYT dešimtukais iš vis nebesidomėsiu, tegul patys skaito savo geriausiu atveju vidutiniškas knygas. Taip sakydama visada prisimenu Olgos Tokarczuk agentės žodžius, kad Vakarų Europa prarado originalumą, gal Amerika irgi?

Mano vienmetės protagonistės gyvenimas, atrodo, turėtų rezonuoti, triggerinti ir versti iš klumpių, deja, jis tik užknisa. Užknisa pirmiausia nuo autorės įskaitymo būdo, kuris, kaip jau sakiau, kaip šlapais grindimis tįsiamas skuduras, užknisa ir pirmo pasaulio nuobodulio kamuojama protagonistė. Jai pačiai nuobodu nuo jos gyvenimo, kodėl man turėtų būt įdomu? Ir taip, suprantu, kad gal tokia autorės intencija (sorry, bet man ji dzin), suprantu, kad atvaizduojama kažkokia tai visuomenės grupė (dzin), suprantu, kad kai kurios vietos nori erzint ir šokiruoti, bet nu man absoliučiai neįdomu, jokio noro knygą toliau klausyt. Be kai kurių išjaustų vietų, po kurių knygai vis duodi dar pusvalandžio šansą, nes, na, gal gal – ačiū, užteks. Panašią reakciją paskutinį kartą man sukėlė Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”, kurią pradėjau skaityt per kovidą, kai visi ir taip tapome uždaryti. Nereikėjo net apsinarkašint. Tai vienintelė rekomedacija – jei patinka tokios po namus šliaužiojančios vėplos, kaip iš “Poilsio metų”, tai patiks ir Mirandos personažė. Linkiu gerai praleisti laiką. Einu ieškot ko nors įdomaus.

Pilkosios bitės

~ kzL ~ Leave a comment

Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.

Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.

Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Žmonės, kurie visada su tavimi

~ kzL ~ Leave a comment

Narine Abgarian man yra absoliučiai atsijungimo nuo aplinkos knygos, kur pasineri į Armėnijos kalnų vietovę, mano galvoje beveik visiškai izoliuotą nuo pasaulio (tas kažkur egzituoja, bet atskirai), kažkokią pasakišką ir priklausančią juodai apsirengusioms kaimą valdančioms bobulėms (“Mama sako, kad kiekviena tokia senutė – maldų pilna šventovė”), tutulėms ir piktom žeižulom kaimynėms, ir nutylėjimams, apie kuriuos nevalia prasitart vaikams. Kievieną kartą skaitydama atsiverčiu google maps ir ieškau tos vietos, kurioje vyksta knygos veiksmas ir kraipau galvą niekaip nesuvokdama žemėlapyje subraižytų absurdiškų linijų, kiršijančių kalnų žmones ir pjaunančių ploną ramaus gyvenimo odą.

Šią knygą skaičiau kaip autorės vaikystės pasakojimą, po truputį paaiškinantį kaimo keistenybes – kodėl skaitome apie bevardę Mergaitę, kur dingo kaimo vaikų mamos ar tėčiai, kodėl mama paryčiais tvarko viso kaimo kapines (šitai sukėlęs kaimo paprotys absoliučiai nesuvokiamas), kodėl reikia atjausti ar bent jau nesmerkti bjauriosios kaimynės, ir kaip visiems šioje žemėje labiausiai reikia vieno vienintelio dalyko – meilės.

“Žmonės, kurie visada su manimi” jau trečioji autorės knyga. Išleista dar 2014 metais ji tikrai neturi tokio brandumo ir vientisumo, kaip “Obuoliai” ar “Simonas”, bet man vis tiek labai patiko.

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.

9 apgamėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Kas ten sakė, kad visos dainos yra apie meilę? Tai ir knygos apie meilę, nesvarbu, kad siaubo. Nes tikriausiai visi pasaulio siaubai iš nemeilės ir jos trūkumo.

Patiko man “9 apgamėliai”, nors pati pradžia erzino su veikėjų įvedimais – tas pradėjo biznį ir baisiai praturtėjo, o ana labai talentinga kažkieno giminaitė – labai šabloniški ir banalūs man veikėjai pradžioj ir tie visi statusai realiai tai knygai nereikalingi (Antanui ne tai kad vilą Ispanijoj reikia VMI pasiteisinti – juk iš babos paveldėta troba niekam per daug neįdomu). Prisipažinsiu, knygą iš pirmo karto net dėjau į šalį, bet va, pagrįžau ir apturėjau neblogą siaubo vakarėlį (iš tikro tai paskutinį knygos trečdalį kažko net bloga buvo, nežinau, ar nuo knygos, ar užvalgiau kokią nesąmonę).

Tai prie ko čia ta meilė, sakysite, gerbiami skaitytojai. O prie to, kad Antano baba iš tokios miško babos išplėšia anūkui gabaliuką normalaus gyvenimo, paaukodama savo gyvenimą ir laiką. Miško baba tai tokia kaip lydekaitė “Lydkaitės burtuose” – tūno juodoj baloj ir reikalauja aukų. Na, kaip pasakose ar sakmėse. Išpildo norą, bet noras kainuoja. Dūšią maždaug ir paženklinimą apgamais. Bet simpatiškosios babos auka su galiojimo terminu, o jam pasibaigus, va ir prasideda nepaaiškinami dalykai, nuo kurių biškį bloga skaitytojams darosi.

Tai jau supratot, kad patiko man Antano baba, patiko miškas, į kurį baba neleidžia eiti ir gerai sukurta grėsmės atmosfera. Pabandykit, gal ir jums patiks.

Saugoti

~ kzL ~ 2 Comments

Ach, tie didieji lūkesčiai!!! Soc tinkluose paskutiniu metu vis paskaitydavau pagyras šiai knygai iš labai patikimų rekomenduotojų, bet kartais imu ir pamirštu, kad mano skonis su patikimomis rekomenduotojomis būna ir nesutampa (būna net labai dažnai). Kažkaip man labai užsifiksavo, kad knyga pasakos apie Holokaustą ir pokarį Nyderlanduose, man labai įdomi tema, ir smalsu, kokia buvo Nyderlandų pozicija ir realybė, pvz., palyginus su Danija (papasakota nuotabioje Sandi Kogsvig knygoje “Hitlerio kanarėlė“). Ir nors Holokaustas yra labai svarbi knygos gija, iki jos einama labai labai lėtai ir ilgai (nors knyga ir nestora), ir man tikrai pasidarė nuobodu, nes viskas buvo tas pats per tą patį – Izabelė užsispaudus gnyda, rimtuolė, užstrigusi mamos nubrėžtose ribose (kurias vėliau, aleliuja, pradeda kvestionuoti, klausdama, ar kitos aplinkos merginos irgi tokios panašios į savo motinas) ir nė pro kur nenori nors akimirką būt jauna mergina. Suprantu, suprantu, suprantu, kokia traumuota ir išgąsdinta ji jaučiasi, ir ta nesikeičianti aplinka ir saugūs namai yra viskas, kas jai padeda išlaikyti pusiausvyrą, bet vistiek, nu taip nuobodu buvo, norėjau mest knygą šalin ir tik tų rekomenduotojų dėka skaičiau toliau.

Kitos knygos veikėjos, Evos dienoraščio dalis buvo skaitymo atgaiva (pagaulumo, ne emocine prasme) ir įdomiausia knygos dalis, tema, dėl kurios ir skaičiau šitą knygą. Gavau, ko laukiau ir tikėjaus. Knygos paskutinė dalis tai tekstas pamąstymui, apie tai, kaip dviejų jaunų merginų, kurios tapo istorinių aplinkybių aukomis, patys brangiausi atsiminimai, susiję su tais pačiais namais ir tais pačiais daiktais. Kaip visa tai atidalinti? Kaip atsukti neatsukamą, kaip atleisti neatleidžiamą? Ko galima griebtis atsidūrus beviltiškose situacijose? Koks skausmas turi draskyti žmogų, kuriam duodama žiūrėti į senąjį gyvenimą per stiklą, bet neleidžiama jo apkabinti?

Knygoje taip pat labai svarbi Izabelės atsivėrimo, išsilaisvinimo iš stingulio tema, taip pat ir tuo metu neleistinos meilės bei pirmųjų seksualiniš patirčių ir gaivališkos aistros linijos. Labai geros temos, labai įdomūs klausimai, bet nu, šakės, kaip nuobodžiai parašyta, seniai jau buvo taip nuobodu. Tai bendras atsiminimas apie knygą bus geras, bet jau skaitymo atsiminimas – nenoriu pakartot.

__________________________________

Už knygą dėkoju Almai Litterai

James

~ kzL ~ Leave a comment

Kai jau knygos pradeda figūruoti visokiose nominacijose ir laimėjimuose, tai kažkaip knieti susipažinti ir atrasti dar vieną perlą, bet, deja, nors ir faina knyga, manęs wow, kuris vilnija už Atlanto, neištiko. Aišku, vis galvoju, kodėl, kodėl kodėl, ir vis labiau peršas, kad tai labai amerikietiška knyga, nors Heklberis Finas yra klasikų klasika ir visų vakariečių vaikystės knyga, tai gal ir europiečiams turėtų surezonuoti? O gal čia man vėl koją pakišo audio, o gal ir vėl tie dideli lūkesčiai, kurie nepasiteisinę kažkaip knygą padaro visiškai eiline.

“James” yra istorijos pasakojimas iš vergo Džimo pusės – labai gera ir įdomi idėja, bet man kažkaip va ties ta gera idėja ir baigias susižavėjimas. Buvo labai gražių vietų, bet buvo ir tokių, kur nelabai patikėjau. O ir keletas paskutinių siužeto posūkių, kurių nepasakosiu, nes bus visiškas spoilinimas, irgi nelabai įtikino. Ir šiaip dėl temos atskleidimo originalumo – kaip baltieji laikė vergus nemokytinais idiotais ir jie galiausiai tais idiotais turėdavo apsimesti, kad nepritraukti per daug nereikalingo dėmesio ir niekam neužliūtų, man kilo abejonių, nes labai jau priminė John Steinbeck “Į rytus nuo Edeno”.

Tai va. Labai daug tikėjaus, bet gavos tiesiog ‘It’s ok” normali knyga. Sakyčiau labiausiai ji tinka edukacijai – pirmiausia skaitom Twain, o paskui Everett ir diskutuojam, koks skirtingas yra pasaulis. O kaip “stand alone” knyga, nieko apie priešistorę neįtariančiam skaitytojui, ar ji bus tokia pat vertinga, kaip suprantančiam kontekstą? Kaip jums atrodo?

Pažadėk mane gražiai palaidot

~ kzL ~ Leave a comment

Ko iš šios knygos neatimsi, tai skaitymo lengvumo – tikrai labai lengvai ir smagiai skaitosi. O va, kaip dėl romano siužetinių linijų susietumo ir surišimo, ar pavadinimo atitikimo turiniui, tai čia dar klausimas. Nes man ši knyga gal labiau apie mokytojavimą, apie bandymą išgyventi mokykloje ir būti kitokiu, geru ir neabejingu mokytoju (tema, aišku, nebe labai naujiena, čia naujumo efektą nuskynė Karolis Klimas su “Mokytoju“, kažkiek gal paantrino ir Tapinienė, nors jos knyga ir nebuvo pasakojimas apie jos profesinį gyvenimą) nei apie tai, iš kur tas žmogus, tapęs mokytoju, atėjo.

Mane tikrai nuoširdžiai žavi bet koks atsidavimas vaikams, mokėjimas prisibelsti į jų galvas ir širdis, tikrai žinau, koks sunkus ir neįvertintas yra darbas. O kai dar apie tai gražiai papasakojama, tai tik skaityk ir džiaukis. Bet užguito berniuko, labai mylinčio savo frykišką mamytę linija man vis dėlto pasirodė atskira istorija, bent jau taip tos dvi linijos gyvena mano galvoje. Ir ta nieko, ir ta nieko, bet kas ten tarp jų bendro, štai kur klausimas.

Bet šiaip, sakau, susiskaitė kuo puikiausiai, labai įtrauki knyga, net mano anyta jau sugraužė besisvečiuodama. Tai sakyčiau, kas užkibsit už pavadinimo, tai ir smagiai perskaitysit, nes pavadinimu tikrai sužaista gerai, panašiai kaip “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, kad nelabai apie laidotuves, tai jau kitas klausimas.

_______________________________________

Už knygą dėkoju drąsiam autoriui, kuriam nebaisu knygą siųst knygų žiurkei. Bet pabuvos mokytoju tikriausiai jau jokios knygų žiurkės nebaisu.

Martyr!

~ kzL ~ Leave a comment

Paskutinės kelios audio knygos nebuvo labai sėkmingas pasirinkimas ir abi iš 2024 metų geriausiųjų sąrašų! Na, bet būna gi, kad nepataikai, gal kažkiek prisidėjo ir tai, kad audioformatas ne pats tinkamiausias (man nelabai tinka, kai nenuoseklus laikas ir visokios laiko vingrybės, šokinėjimai tarp tada ir dabar, susisuka man galva).

Negaliu sakyti, kad visai neįdomu buvo, bet ta dalis, kuri buvo man labai įdomi, tai kažkaip nebuvo gal knygos dominuojanti, autoriui įdomiau buvo nakgrinėti pagrindinio veikėjo parkes. Žodžiu, knygoje toks jaunas bičas Cyrus Shams yra iranietis emigrantas, kurį tėvas į Ameriką atvežė dar visai kūdikį, tai realiai jau amerikietis. Našlaitis, kurio motina žuvo aviakatastrofoje, įvykusioje virš Persijos įlankos – civilis lėktuvas buvo amerikiečių numuštas per klaidą. Taigi, viena iš knygos temų yra Cyrus nagrinėjama musulmonų kankinystės tema – nuo jo motinos aukos iki jo dėdės, kuris per Irano karą (jei teisingai pamenu – Irano – Irako), turėdavo mirštantiems kariams mūsio lauke vaidinti mirties angelą, kuris palydi į paskutinę kelionę ir žada tuntus laukiančių mergelių rojuje. Tai šitos iranietiškos knygos dalys buvo įdomu – tiek tėvų bendro gyvenimo pradžia iki kelionės lėktuvu, tiek dėdės istorija, bet va ta amerikietiškoji, su identiteto paieškomis (nepamirštant ir seksualinio), apsinešimais ir t.t. man tokia mhee. Nu, neįdomu.

Tai va, galėjo tą tėvų istoriją papasakot (SPOILER ALERT ____________ neskaityt kas skliausteliuose kitoj eilutėj – motina pasirodo nežuvo lėktuvo katastrofoje) ir būtų užtekę. Beje, pabaiga ir amerikietiškąja knygos dalimi ir vienos moters likimu Amerikoje irgi nepatikėjau kaip ir knygoje figūravusios meninkės nuo Abramovič nukopijuotu performancu man irgi pasirode mhee. Labai dramatiška, bet netikroviška. Panaši situacija, galiu sakyt buvo Ian McEwan “Pamokose” ir ten patikėjau, o čia – ne. Tai mano verdiktas – knygos tema gerokai nebe naujiena, (va, prisiminiau, visai panaši kaip Tell Me How to Be), kas buvo įdomu, kažkaip ne iki galo išplėtota ir gaunas toks nieko įspūdingo reikalas.

Demonas Variagalvis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.

Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.

Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.

O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.

Master. Versija 1.1

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.

Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.

Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.

_____________________________

Knyga- autoriaus dovana