Category: Palengvinimui

Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi knygoje visi pasakoja, kaip jie prisimena Leonidą Donskį, prisiminsiu ir aš. Leonidas Donskis man labiausiai asocijuojasi su Knygų muge. Galima sakyti, kad Knygų mugėje aš Donskiui sekiodavau iš paskos ir pagal Donskio programą dėliodavau savo lankomų renginių programą. Matyt, kažkada buvo nutikęs koks nors renginys, kuriame aš pajutau tai, apie ką kalba absoliučiai visi knygos kalbėtojai – erudiciją, toleranciją, šviesą ir šilumą. Išvertimą visokiausių pasaulio įvykių ar reiškinių į paprastą žmonių kalbą, sudėliojimą taškų ant i, ir kažkokią ramybę. Kiek daug Knygų mugės diskusijos prarado iškeliavus Donskiui. Visi prapradom. Nes neatsirado toks žmogus, kuris galėtų kompesuoti šį mūsų praradimą. Apie tai perskaitysite praktiškai kiekvienuose atsiminimuose – visuose juose vienas vardiklis – Leonido Donskio ypatingumas.

O šiaip knygą labai įdomu ir gera skaityt – tarsi iš jos sklinda ta meilė ir šiluma, kurią knygos herojus atidavė kiekvienam pasakotojui – dabar viskas keliauja skaitytojo širdin. Neįtikėtina, kiek žmonių rado užuovėją Leonido ir Jolantos Donskių namuose, kaip žmonės suklikindavo nuo pirmos pokalbio valandos, kaip iš tų namų, iš universitetų, paskaitų ir stovyklų, “kiek daug visur pasklido Leonido mokinių – jo skeveldrų, apie kurių buvimą net nežinome, bet tie žmonės šiandien kuria pasaulį.” Ir visi jie klausia savęs – o ką apie dabartinę pasaulio beprotystę pasakytų Leonidas? “Pašnekovo nebėra, bet nereiškia, kad pokalbis negali vykti.” Gali, bet niekada nebebus toks gilus ir įžvalgus. Kaip gaila, ne tas žodis.

Labai labai rekomenduoju.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”.

Šmėkla gerklėj

~ kzL ~ Leave a comment

Oi, kaip reikia nedelsti su rašinėliais. Čia atostogų knyga ir jau beveik du mėnesiai praėję, įspūdžiai išblėsę ir detalės pasimiršę, tai va, kaip šitas Moher skardžio vaizdas tolumoj man dabar likęs bendras jausmas apie knygą. Labai gerai prisimenu, kaip pradėjus skaityti parašiau, kad visą laiką noriu verkt. Ta pradžia tokia kvepianti kūdikiais, dvelkianti nesibaigiančiais žindymais, nemiga ir besikaupiančiu nuovargiu, o kartu pilna begalinės meilės, savotiško gedulo viso pro tave bėgančio gyvenimo ir negalėjimo veikti, ką labai mėgai, o dabar tiesiog neturi sveikatos ir laiko. Nu, ir šiaip viskas apie apvirtusį gyvenimą, į kurį jau nebeįmanoma sugrįžti.

Tai va, autorė skęsta visam tam vaikų auginime ir dar taip gerokai pačiuožusiai, nes vos tik atsigauna ir kažkiek išsikapsto iš vystyklų ir nemigos, tuoj ir jau vėl hormonai kala, užvaldo geismas ir ji vėl nori naujo kūdikio. Na, kažkurioj stadijoj aš jau stojau į autorės vyro pusę ir stebėjausi ta gaivališka aistringa motinyste, kur jau net atrodo ant išprotėjimo ribos.

Antroji knygos gija pasakoja kitos taip pat labai aistringos airės poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą. O mūsų šiandieninė herojė nuostabiai pasakoja jos istoriją, perpindama su poetės, kurios gyvenimą tyrinėja, ir visų moterų, promočių ir motinų gyvenimus. Kaip jos gyveno, kaip mylėjo, kaip pasidavė tradicijai arba jai priešinosi, ką tai joms kainavo. Kaip mes labiau galime nuspėti iš dainų ir pasakojimų, koks tas gyvenimas buvo nei iš raštų, kuriuos surašydavo vyrai. Tad ji gražiai pasakoja ir kovoja už neužrašytą moterų literatūrą: “Tuo tarpu moterų sukurta literatūra buvo saugoma ne knygose, bet jų kūnuose, gyvuose poezijos ir dainų archyvuose.”

Kieta knyga, rekomenduoju visoms moterims ir vyrams, kurie nori jas labiau pažinti (įtariu, kad daugeliui įveikti pritūks kantrybės, nes tikrai labai moteriška), taip pat rekomenduoju Airijos mylėtojams. O Benui ačiū, kad išleido.

Sarbintai

~ kzL ~ Leave a comment

“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?

Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.

Jūroje būna krokodilų

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga paaugliams apie emigrantus. Mano dešimtmetė dukra perskaitė ir jai labai patiko. Aš perskaičiau ir man buvo labai baisu. Net perklausiau dukros, ar jai nebuvo baisu vienas ar kitas momentas. Sako, kad ne, bet man atrodo, kad ji tiesiog nesuprato, apie kokius siaubus pasakoja knygos herojus. Vien jau pati pradžia, kai gelbėdama sūnaus gyvybę motina paleidžia savo dar visiškai vaiką į visišką nežinomybę. Neįsivaizduoju, kaip jai reikėjo tai padaryti. Matyt, tokie dalykai suvokiami tik apėmus siaubingai mirties baimei. Tokia baimė, matyt, baisesnė už tokią nežinomybę.

O šiaip tai neaprėpiamas siaubas, ką tenka tiems žmonėms išgyventi. Nesuvokiama tiesiog. O jei tai reikia išgyventi vaikui? Dvigubai nesuvokiama. Elin Persson “Afganistano sūnūs” nepasakoja apie tai, kaip afganų vaikinai atkeliavo iki Švedijos, bet, skatant apie desperaciją negavus leidimo pasilikti šalyje, galima numanyti, kad kelionė buvo panaši į Enajo.

O viską pergyventi padeda maži žmogiškumo trupiniai – ištiestas duonos kąsnis ar paduotas puodelis vandens, saugi nakvynė, paguodos žodis ar gestas. Kokia laimė, jei vaikas papuola į geras rankas. Apie blogas nesinori galvoti. Kaip ir pabaigoje nežliumbti.

________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvim’.

Slanimo raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Nors esu didelė Kristinos Petrauskės insta istorijų gerbėja ir mielai jas paspoksau, knygai pritrūkau kantrybės. Ir taip neskubėjau skaityt, laukiau patikimų atsiliepimų, sulaukus nuskubėjau nusipirkt, o bet tačiau dedu į šoną po pirmosios dalies. Kažkaip nelabai man įdomu tos raganos, nieko naujo apie nesužinojau, tad nelabai verta ir iš istorinio pažinimo pusės skaityt, o ilgos teismo kalbos man tiesiog buvo nuobodžios. Įdomiausios vietos gal buvo pas popienę ir skandinimo scenos kraupokos, jose ir šiokia tokia intriga mezgas, bet ir viskas. Guli knyga prie lovos, net netraukia skaityt. Tai ir mokausi neskaityt, kadangi nebesitikiu ir kokio didelio pokyčio, kuris, kaip būna, knygą ištaukia. Ir gaila šiaip, nes man visada už lietuvių autorius labai norisi sirgt ir palaikyt. Bet aš tikriausiai visai ne nepataikau į knygos auditorija. Nu, ir nieko baisaus gi. Yra kas skaito, yra kam patinka. Nesakau, kad nebandysiu būsimų autorės knygų, gal ir bandysiu. Istorinius romanus mėgstu, o istorijų Kristina Petrauskė tikrai turi. Tai sakau iki kito.

Heknių audinys / Pragaišties naktis

~ kzL ~ Leave a comment

“Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).

Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.

Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.

Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.

Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.

_______

Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240

Karalius nakvos Merkinėj

~ kzL ~ 2 Comments

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai nežinojau, apie ką bus knyga-komiksas. Net nežinojau, kas šioje knygoje karalius! Tai viskas, ką patyriau buvo nuostaba. Taip pat ir karalius (nesakysiu, kuris, kas norės, sužinos).

Žinia, esu didelė Gerdos Jord fanė. Įrodymai štai tokie:

Daugiabutis – https://knyguziurkes.com/2019/08/26/daugiabutis/

Gertrūda – https://knyguziurkes.com/2016/07/18/gertruda/

10 litų – https://knyguziurkes.com/2014/12/29/10-litu/

Gavos nuo naujausios iki seniausiai išleistos. Tai va taip užmetus akį į Gerdos Jord, kilo mintis, kad šis komiksas yra rimčiausias, na, ta prasme, jame yra subtilaus humoro, bet nejuokingas. “Daugiabutis” ir “Gertrūda” – abu tiesiog juoko bombos, “10 litų” tikrai yra kur nusišypsoti, o štai “Karalius nakvos Merkinėj” toks, sakyčiau, kažkuo ilgesingas ir net liūdesingas – neįmanomos meilės, asmeninės laimės, išsiskyrimų, netekčių ir prarasto laiko.

Kaip knygos autorė praskleidžia scenos uždangą prasidėjus pirmajai operai Vilniuje, taip ir komikse atskleidžia privačiąją karaliaus gyvenimo pusę, kurioje pačios intymiausios žmogaus gyvenimo akimirkos, pačios didžiausios dramos ir lūžiai, didžiausias džiaugsmas ir giliausias skausmas, o kartu ir paprasčiausi žemiški dalykai – grybai, uogos, maudynės upėje. Šioje knygoje ne karalius yra žmogus, o žmogus yra karalius. Iki pat pabaigos. Iki paskutinės nakvynės Merkinėje.

Gražu. Liūdna. Rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”

Kopėčios

~ kzL ~ 1 Comment

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Mokytis plaukti

~ kzL ~ Leave a comment

Kai Prezidentinis knygų klubas niekaip negalėjo išsirinkti liepos knygos, nes noris kažko “vasariško”, tai prisiminiau knygyne matytą vasarišką viršelį (autorė Kotryna Šeibokaitė-Ša). Aišku, buvau apibumbėta, kad 400 puslapių, bet tie puslapiai greit verčiasi, tikrai neišsigąskit. Tai dabar visoms savo draugėms, kurios atostogoms prašo “kažko negruzinančio” vasarai, siūlau Clare Chambers “Mokytis plaukti”.

Ši knyga neturi pretenzijų į literatūrines aukštumas, lengvai skaitosi ir yra perskaitoma ir sunkesnio kalibro knygų žanro mėgėjoms (nė karto nenorėjau mest į sieną). Aišku, kai kuriose vietose tenka pavartyti akis (kai kurios klubietės buvo ypatingai griežtos, na, nes Prezidentiniam tokios šiaip griežtos ir nelabai romantiškos moterys), bet buvo ir gerų vietų, įžvalgų ir pajautimų, o porai linkusių į romantiką ir “personažines” knygas, net labai patiko (jos buvo palydėtos atlaidžiais klubiečių žvilgsniais).

Knygoje – dvi labai skirtingos britų šeimos, ir toji labai britiškoji, rimtoji tikrai puikiai atvaizduota, kaip ir lengva buvo įsivaizduoti pašėlusią Francės šeimą. Na, gal nereikėjo ten perlenkt lazdos su mamytės nuogumais, bet tebūnie, ką jau čia, negaila gi. Abigailei iš šaltai britiškos šeimos sunku susirast draugių, jos šeimoje ir šiaip emocijų mažoka, kaip ir šilumos, tad kai Francė įsitempia ją į savo gyvenimą ir šeimą, prasideda Abigailės aukso amžius. Ir net nesitikėkit, kad ji neįsimylės Radlių bernioko. Viskas, kaip priklauso! O kur dar pora skeletų abiejų šeimų spintose! Visos sutarėm, kad į pabaigą irgi daugoka dramos, o bet tačiau – gi čia romance, meilė viską nugalės.

Tai va, gavos toks lengvas vasarai tinkantis skaitinys. Literatūros gurmanams skaityt nebūtina, užteks pažiūrėt į Kotrynos viršelį.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.

Tolumoje blyškios kalvos

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Aš rasiu raktą

~ kzL ~ Leave a comment

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

Žemai slėnyje

~ kzL ~ Leave a comment

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Marble Hall Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Baltųjų Karpatų raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Elena žino

~ kzL ~ Leave a comment

Claudia Pineiro kietai pavarė su “Elena žino”. Ši knyga – vienas iš pavyzdžių, kai su visai nedidelės apimties knyga galima labai daug pasakyti. Ir dabar štai sėdžiu ir tik noriu rekomenduot, nes čia ta knyga, kur net nesinori nieko daugiau apie knygą rašyt, nes gera ir tiek.

Bet biškį papasakosiu. Elena gyvena su savo dukra ir viską labai gerai žino – kas gerai, kas negerai, ką dukra sugeba, ko nesugeba, kaip pareguliuot kietiems gyvenimą. Gyvena jos dviese, kartu atostogauja, sėkmingai viena kitą ėda ir gyvena tokiuose įdomiai nesveikuose santykiuose, kai nė vienai nėr gerai, bet klausimas, ar mokėtų gyventi po vieną.

Elena serga. Jai – Parkinsonas, ir kuo toliau tuo blogiau. Reikia vis daugiau dukros pagalbos, kuriuos ji su nemeile motinai suteikia, nors ir yra raginama parapijos kunigo susitaikyti su situacija, nei Rita, nei Elena ligoje “nušvitimo” ir “likimo dovanų” nemato. Elenos kūnas virsta bjauriu, besiseilėjančiu, neįgaliu, neestetišku ir nepaklūstančiu dariniu. Ritai labai sunku. Visiškai suprantama.

Vieną dieną Rita randama bažnyčioje negyva. Ir nors visiems aišku, kas atsitiko, motina negali tuo patikėti, nepalieka policijos ramybėje ir išsiruošia į ligonei veik neįmanomą žygį, tikėdamasi rasti atsakymus į klausimus. Bet randa tik visą pasaulėžiūrą sukrečiančią realybę, kito žmogaus tiesą, kurios niekaip neina išvengti ir paneigti. Visas Elenos žinojimas nueina niekais. Ar ji iš vis dar ką bežino? Ar iš vis įmanoma ką nors žinoti?

Puiki knyga apie motinos ir dukros, ligonio ir slaugančiojo santykius, bažnyčios, visuomenės gviešimąsi moters kūno ir sprendimų apie jos pačios gyvenimą, fasadinius ir tikrus gyvenimus už durų, kančią ir jos ribas, slaugą ir dar milijoną klausimų, kuriuos išsikelia ar apie kuriuos pamąsto sakitydamas skaitytojas. Ir viskas vos dviejuose šimtuose puslapių. Labai rekomenduoju.