Category: Palengvinimui

Pasikalbėkime apie Keviną

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga, kurią vengiau skaityt gal dešimtmetį, dabar vengiu aprašyt, bet va, kilo LT šaršalas apie tai, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, tai kažkaip pagalvojau, kad gal geras momentas priminti apie šią knygą (Ministrė galėtų paskaityti į tarpus tarp mažojo princo). Labiausiai dėl to, kad Kevinas, apie kurį reikia pasikalbėti, šiam pasaulyje atsirado dėl visuomenės spaudimo. Tai kada vaikelis, tai kodėl, o tai ką? O tai kaip tu čia nenori būti motina, egoiste tu, karjeriste ir t.t. Lyg gimus vaikui viskas išsispręstų, dangų nušviestų vaivorykštės ir plaukiotų cukriniai debesėliai. Lyg visi skauduliai ir abejonės nepaaštrėtų, lyg vaikas būtų išganymas ir raktas į pažadėtąjį rojų. Lyg moteris, kartais ir visa šeima dažniausiai nebūtų paliekama sau, vienatvėje, ypatingai aštrioje, jei tas laukiamas angelėlis visai nesiruošia angelėliu būti, jei jis nuo pat gimimo kovoje su pasauliu. Tada jau soriukas, niekas nenori tavo neprognozuojamo, pikto, pasiutusio vaiko. O jei tas vaikas dar ir psichopatas? Susipakuok ir eik namo.

Ypatingo gerumo ir klaikumo knyga. Shriver kerta iš peties. Kaip skaitytoja, aš, aišku, ieškau, už kurio veikėjo galėčiau saugiai užsikabinti kelionei per knygą – kam simpatizuosiu, kuo piktinsiuos, ko gailėsiu, už ką “sirgsiu”. Nėra čia tokio veikėjo. Kevinas nuo kūdikystės žudo motiną šaltu žvilgsniu ir keistu elgesiu, o motina, na, visada lengviausia kaltinti motiną, ane? Ypač, kai nefeikina savo jausmų ir būsenų. Ir kad ir kaip norisi, matyt, šioje knygoje nereikia ieškoti ką užjausti. Ir kompromiso, matyt, ieškoti nereikia. Tiesiog stoiškai atlaikyti, kad ir kaip labai nemiela ir negera būti tokioje nepatogioje knygoje.

Man atrodo, geriausiai tą būseną įvardija Lina Buividavičiūtė eilėraščių rinktinėj “Tamsieji amžiai”. Čia gabaliukų pakarpiau iš eilėraščio, puikus.

I

Niekada nenorėjau vaikų.

….

II

….

man tu negražus,

aš degsiu devintam pragare

bet nieko,

nieko Tau nejaučiu –

suvokiu,

kaip stipriai save

apgavau, guodžiama artimųjų – kad meilė

pabus, kai pirmą kartą

pažvelgsiu į Tavo akis

…

III

….

paskui virtau pareigingu

robotu –

…

nepažinojau jokio kito,

taip giliai jaučiančio, kad yra nemylimas.

….

IV

….

su užtrauktuku užspausdavau

smakriuką – visada apsimesdama,

kad netyčia

….

V

….

meldžiuosi, kad pagaliau

atkeršytum ir mes visi prabustume

jau visai kitoje vietoje – atleisk man,

Kevinai, bet ir ten nemylėsiu Tavęs.

_________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Mano apelsinmedis

~ kzL ~ Leave a comment

“Mano aplesinmedį” pirmiausia išklausiau ir dabar jau niekaip kitaip šios knygos negaliu įsivaizduot, kaip skaitomos Mato Sigliuko balsu. Aha, to paties audiotekos.lt metų balso laureato, kurio klausydama visada jaučiuosi įsimylėjus. Todėl, jei tik klausote audioknygų, visų pirmiausia rekomenduosiu ją perklausyt audio. Taškas.

O pats “Apelsinmedis” yra brazilų literatūros klasika. Ją skaitydama visą laiką galvojau apie vieną savo velnių priėdusį pusbrolį, nes šios knygos herojus Zezė, toks pat pasiutėlis nenuorama, vietoje nunusėdintis, geriausios širdies ir didžiausios fantazijos vaikas. Žinote, jei jau kas iškrečia kokį zbitką, tai pirmiausia visų akys krypsta į Zezė. Jei kas nors vos nenusisuko sprando, tai – Zezė, na, ir jei kažkam lupa kailį, tai greičiausiai irgi Zezė. O ir zbitkai tokie pagerinti dažniausiai, šiais laikais niekaip geruoju nepaeitų, kaip ir nepaeitų Zezė auklėjimas. Keista skaityt, kad smurto pilna knyga vadinima braziliškuoju “Mažuoju princu”, kurio originale didžiausias judesys yra princo plaukų plaikstymasis vėjyje, o tuo tarpu Zezė audžia kas tik netingi ir kiek turi jėgų. Iki tiek, kad vaikas iš pykčio, bejėgiškumo ir nevilties pradeda galvoti, kad kada nors užmuš savo tėvą.

Bet suprantu, iš kur tas Mažasis princas, nes prie savo išdykumo Zezė das yra neapsakomo jautrumo vaikas, ieškantis atramos svajonėse, smulkmenose (kaip princas – rožėje) ir jį suprantančiuose žmonėse, matančiuose berniuke daugiau nei Zezė išdaigos. Tik kažkaip neduoda autorius jam ilgam pasidžiaugt ar atsitiest (kad ir kaip už tai serga knygos skaitytojai). Vis peršasi mintis, kad taip skriausto vaiko kaip knygos personažo nesugalvotum, nebent pats tuo vaiku esi buvęs – vaiku, ieškančiu meilės ir pripažinimo, visom jėgom bandančio išlipt iš skurdo ir per anksti išlipusio iš vaikystės.

Štai tokia mažutė knygelė, kurioje daug vietos pamąstymams.

_________________________

Už knygą dėkoju audioteka.lt ir “Alma Litterai”

Raudonoji karalienė

~ kzL ~ Leave a comment

Man patinka detektyvai ir trileriai, kur labai ypatingos veikėjos ir proto bokštai yra moterys. Tokia ir Antonija Skot. Labai protinga ir, žinoma, labai traumuota moteris. Genialių smegenų, sujungianti, atrodo nepastebimas ir nieko bendra neturinčias detales. Tokios smegenys labai reikalingos tiriant ypatingus nusikaltimus.

Jonas Gutierrezas – kiek prisidirbęs policijos inspektorius: suspenduotas, apkaltintas korupcija ir turintis mažai ką prarasti. Jam pasiūloma savotiška išeitis – surasti Antonią Scott ir įkalbėti ją grįžti į darbą tirti ypatingą bylą – nužudytas turtingos šeimos sūnus, o dabar dar pagrobta vieno turtingiausių Ispanijos žmonių dukra. Taigi, turime super duetą: jis – policininkas, labiau remiantis intuicija, žmogiškumu ir savo patirtimi, ji – nepaprasto proto moteris, galinti nusikaltimą analizuoti beveik kaip matematinę lygtį.

Klausiau audio, visai gerai klausėsi. Gal kai kurios vietos ir kliuvo, bet už Antonijos personažą, viskq galima atleisti. Norėčiau ir kitas trilogijos dalis paskaityt.

Dabar mūsų eilė

~ kzL ~ Leave a comment

Su senstančia visuomene ir literatūroje vis daugiau knygų apie senatvę, senus žmones, senus tėvus, jų karšinimą, gyvenimo pabaigos naštą, sustoja rankos prieš norėdamos klaviatūra sutarškinti “gyvenimo pabaigos grožį”, nes suabejoju, kiek ten to grožio. Bet gal yra? Labai mažose smulkmenose?

Pirmoji knygos tema – senstantis tėvas ir jo priežiūra, kuria, pasikeisdami, rūpinasi trys jo vaikai – du sūnūs ir dukra. Vieni labiau atliepdami žemiškuosius poreikius, kiti – dvasinius, visi stengiasi slaugoje nepamiršti žmogaus, jo poreikio būti tarp žmonių, būti mylimam ir reikalingam. Galiausiai vis dėlto iškyla nuolatinės slaugos poreikio klausimas – kada toji diena, ką ji reiškia tėvui ir ką reiškia vaikams. Kaip ją „nuotaikingai“ išgyventi visoms pusėms, bandant apsimesti, kad šis neišvengiamas žingsnis yra „nieko tokio“ – visiems bus patogiau, lengviau ir paprasčiau, tik šio palengvėjimo kaina yra amžina kaltė.

Šioje ypatingo jautrumo knygoje kaltė stebima iš dviejų perspektyvų. Viena – jau minėta – vaikų kaltė prieš tėvą. O kita, ypatingai skausminga, yra tokia kaltė, kuri atsiranda dėl akimirkos dalykų, nelaimingų atsitikimų, nutinkančių vos nusukus žvilgsnį. Na, žinot, kai vaikas išbėga į gatvę paskui kamuolį, kai kūdikis nusiridena, kai atsitinka kažkas negrįžtamo, ir tada ištinka milijonas klausimų – kodėl, kodėl, kodėl, kodėl. Ir tenka gyventi su ištikusia kalte tada, kai labiausiai norisi nebegyventi, su nelaime, kurią „kaltininkas“ norėtų prisiimti sau, visą likusį gyvenimą gyventi su graužatimi, su žvilgsniais, su artimiausių žmonių neapykanta ir kasdien duriančiom gyvenimo duženom.

Nu, siaubingai skausminga ir siaubingai gera knyga. Bet su vilties ir šviesos spindulėliu, kurį, tikriausiai, atneša atleidimas ir susitaikymas? Tikiuosi. Labai rekomenduoju.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”

Kartu, kartu

~ kzL ~ 4 Comments

Joannos Bator knyga iš tų, kur nėr ką rašyti – tiesiog gera ir tiesiog reikia skaityt. Reikia pasiryžt imt plytą į rankas (galima susivilioti gėlėtu viršeliu), o paskui reikia apsišarvoti kantrybe, nes tekstas tirštas kaip medus, gausit gryno lėto skaitymo (ir nesakykit, prašom – nee čia ne man), nuskubėti niekaip nepavyksta, o kad nepasimirštų, kas kam priklauso ir su kuo, tai reikia labai disciplinuotai skaityt. Man net teko, po kurio laiko grįžus prie knygos, skaityti nuo pradžių. Gerokai užtrukau, kol perskaičiau, bet labai verta – rikiuosiu prie geriausių šių metų knygų.

Keturios moterys: Berta, Barbaros motina, Violetta (su dviem t), Barbaros dukra ir Kalina, Barbaros anūkė. Daug meilės, kurią keičia nemeilė, o meilė ir nemeilė, man atrodo, yra visa ko pagrindas. Visi mes ieškom meilės ir namų, kuriuose mylima. Ir nenoriu nieko daugiau rašyti, nes atrodo, kad bet kas ką parašysiu bus istorijos spoilinimas, malonumo iš skaitytojų atėmimas. Pasimėgaukit ilga kelione per XX amžių, įdomia giminės moterų saga, kurioje likimai pinasi, persipina, susivelia, atsispindi ir atsikartoja, sprendžiasi ir neišsisprendžia, keliauja iš kartos į kartą, kol įveikia burtą, nužiūrėjimą, užkerėjimą. Likimą.

Šiaip įdomus faktas. Viduje kiek paburbėjau dėl vieno labai laimingo knygos epizodo, kuris pasirodė kiek per daug laimingas pagal bendrą knygos atmosferą. Na, bet nuprendžiau autorei šį “nukrypimą”, kuris pasirodė per daug neįtikimas, atleisti. O po kokios geros savaites, bac, ir perskaičiau tokią pat istoriją vienam portale. Štai tau ir neįtikimas. Skeptikė gavo per nosį.

Labai labai rekomenduoju, tik įspėju, kad po jos sunku rast ką skaityt, nes viskas rodos per paprasta ir per lengva.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai litterai”.

London Falling. A Misterious Death in a Gilded City

~ kzL ~ Leave a comment

Paslapčių miestas, nuodėmių miestas, pinigų miestas, nusikaltimų miestas. Ši knyga yra kiekvienos motinos baisiausias košmaras. Patrick Radden Keefe, kaip visada, pasiima nepatogią temą, kurią išsamiai išnarsto savo naujausioje knygoje. Zac Brettler, devyniolikmetis britų paauglys, kuris 2019 m. lapkričio 29 d. ankstų rytą Londone žuvo iškritęs/iššokęs iš prabangaus daugiabučio prie Temzės balkono (namas – viršelio foto). Šį siaubingą krytį užfiksavo kameros. Butas priklausė Saudo Arabijos princesei, o tuo metu jame gyveno Verinder „Indian Dave“ Sharma – Londono nusikalstamo pasaulio atstovas. Ką ten veikė Zac’as? Kodėl jis šoko į upę? Ar tai buvo savižudybė?

Po mirties paaiškėjo, kad Zac’as gyveno dvigubą gyvenimą. Nors jis gimė ir užaugo pasiturinčioje žydų šeimoje, jis save pristatinėjo kaip „Zacą Ismailovą“ – išgalvoto Rusijos oligarcho sūnų, kuriam esą turėjo atitekti milijoninis palikimas. Keefe detaliai pasakoja ir Zac’o, ir jo šeimos, ir net Afrikoje įsikurusių indų gyvenimus ir likimą (neįtikėtina istorija). Jis nagrinėja policijos tyrimą, bando visus įmanomus kelius ir variantus, kaip būtų galima sudėlioti dėlionės dalis, suprasti, kas įvyko, ir kaip apčiuopti slidų ir chamelionišką didelių pinigų pasaulį. Labai įdomu, bet kartu ir atrodo, kad geriau viso šito nežinoti ir nežinant gyventi savo paprastoj realybėj.

Kas skaitot Keefe knygas, žinot, kad laimingos pabaigos nebus. Gal yra šiokios tokios šviesos, gal kiek vilties. Na, kai perskaitysit, nuspręsit pačios/patys.

Whistler

~ kzL ~ 5 Comments

Kažkaip pirmą kartą perklausius knygą negalėjau pasakyti, kad ji man patiko. Prieš tai buvusioji autorės knyga “Tom Lake” iš vis man pasirodė biškį apie nieką. Bet kai nusprendžiau, kad vis dėlto perskaitymą reikia rašinėliu užfiksuoti ir pradėjau rašyti, kad šioje irgi panašiai kaip Ežere, pagalvojau, kad neatsimenu epizodų (dar kartą pamoka ilgai netempt su rašinėliais) ir dar kartą perklausiau knygą. Ir tada dar kartą pagalvojau, kad man visai patiko ši rami, santūri knyga ir kad galbūt aš be reikalo labiau ties ja nepameditavau.

Daphne ir jos įtėvis Eddie, antrasis jos motinos vyras, užmezga labai šiltą tarpusavio santykį, kuris greičiausiai daug stipresnis, nei Daphne su tikruoju jos tėvu. Ryšys, kuris randasi iš kažko daugiau nei giminystės ryšio, gal labiau iš sielų artumo, jaukumo būnant kartu. Deja, nelaimingas atsitikimas, į kurį jie abu patenka, išskiria juos keturiasdešimčiai metų, po kurių susitikus, suvoki, kad tai buvo metai, kai jie abu galėjo tuo gražiu santykiu džiaugtis, globoti ir saugoti vienas kitą. Prarastas laikas, niekaip nesugrąžinamas.

Judviejų susitikimas po tiek laiko sukelia abiem prisiminimų bangą – kas atsitiko, kai Daphnei buvo vos devyneri, kodėl Eddie po nelaimingo atsitikimo taip staiga dingo iš jos pasaulio, kodėl motina išsiskyrė su tokiu rūpestingu, švelniu ir patikimu vyru, sukūrė kitą šeimą, kurios dalimi mergaitė taip niekada ir netapo – tiesiog plūduriavo savo pasaulyje, įsikibus sesers, taip niekad niekieno ir nepaklausta, kas visdėlto nutiko tą snieguotos žiemos vakarą.

Knygoje nėra didelių posūkių, intrigų, kataklizmų, gal dėl to tas pirmas įspūdis toks ir buvo. Bet man ji buvo pilna švelnumo, tikro santykio, reflektavimo apie prabėgusį gyvenimą ir koks jis galėjo būti, ir bandymo prasmingai išnaudoti laiką, kuris dar liko. Ramiai ir pilnatvėje. Knygoje taip pat paliečiama homoseksualumo tema ir gėjų realybė aštuntam dešimtmetyje, kai būdavo visiškai normalu “pasislėpti” tradicinėje šeimoje, gimdyti vaikus ir toliau palaikyti tvirtą vyrišką draugystę “nuo universiteto laikų”.

Rekomenduoju ieškantiems būtent tokios – švelnios, negreitos, gal kiek liūdnos knygos.

Palikimas

~ kzL ~ 4 Comments

Kokia užknisanti knyga, šitas “Palikimas”! Ir kokio gerumo! Kai suvoki, kad šitas užknisimas yra būsena, kurioje žmogus gyvena, pradedi žavėtis, kaip autorė sugebėjo surašyti ją žodžiais, panardinti skaitytoją ir duot panardyt nevilty, pabėgioti uždaram voverės rate ir pagyventi situacijoje be išeities (nors gal ir yra, net galvojau eit gūglint, kokia terapija ir praktika yra efektyvi aprašomose situacijose).

Viskas prasideda nuo, atrodo, eilinio giminių ginčo dėl palikimo. Nors deklaruojama, kad visiems keturiems vaikams palikimas turi būti dalijamas lygiomis dalimis, du šeimos vasarnamiai lieka dviem šeimos jaunėlėm. Ir nors pradžioje gali kilti mintis, kad vyresnėliai aikštijasi be reikalo, iriantis knygos puslapiais, supranti, kad yra povandeninė srovė ir dar labai stipri. Ar įmanoma kraujo ryšius padėti į stalčių ir nebepriklausyt šeimai ir giminei? Kaip pamatuoti aukos ir skriaudos dydį? Kaip išgyvent kambary, kuris pilnas trypiančių dramblių, kurių visi apsimeta nematantys? O tu esi tik mažas vaikas. Net kai tau jau kelios dešimtys metų. Ar įmanoma įveikti traumą, kurios nepripažįsta patys artimiausi žmonės. Nepripažįsta, nes esi nepatikimas, nestabilus suaugusysis, o nepatikimas ir nestabilus ir esi būtent todėl, kad nesuvesti galai.

Štai ką apie knygą pasakoja knygos vertėja Agnė Guigaitė:

Kai 2016 m. romanas „Palikimas“ buvo išleistas Norvegijoje, jis sulaukė išskirtinio kritikų bei skaitytojų dėmesio. Jo autorė, Vigdis Hjorth ‒ žymi, produktyvi ir nevengianti aštrių temų romanistė, kurios kūryba pastaraisiais metais sulaukdavo vis daugiau įvairių atsiliepimų. Vigdis niekuomet neslepė rašanti atsižvelgdama į savo patyrimus realiame gyvenime, tačiau šįkart užvirė tikras mūšis tarp tų, kurie perskaitę romaną nusprendė, kad jis yra autobiografinis ir tų, kurie teigia, kad šis faktas neturi reikšmės literatūrinei kūrinio kokybei. Nepaslaptis, kad nors romane vardai neatitinka tikrųjų autorės artimųjų vardų, tačiau ji iš tiesų turi brolį bei dvi jaunėles seseris bei buvo neseniai palaidojusi savo tėvą kaip tik tarpušvenčiu, kaip ir pagrindinė romano veikėja Bergljota. Nors atitikimų tarp rašytojos gyvenimo bei romano pasaulio yra ir daugiau, tačiau pati autorė pabrėžia, kad jos kūrinys turėtų būti skaitomas kaip romanas.

Arši diskusija tarp kritikų įsiplieskė iš esmės dėl to, kokio tipo nusikaltimas priskiriamas vienam iš veikėjų ir kokia tokiu atveju autorės etinė atsakomybė, jei ji iš tiesų aprašo įvykius, kurie nutiko jos šeimoje. Debatai buvo karšti ir truko ne trumpai, Norvegijoje knygos tiražas perkopė 150 000 egzempliorių, autorinės teisės jau parduotos 14 šalių.
2017 m. Norvegijoje pasirodė Vigdis Hjorth sesers Helgos romanas „Laisva valia“, kuriame rašytojos sesuo perpasakoja savo vyresnėlės romano siužetą, tačiau pateikia savąją jo versiją. Veikėjų vardai nesutampa, tačiau pasakojami lygiai tie patys įvykiai, išskyrus tai, kad šiame romane numanomai tą pačią šeimą terorizuoja vyriausioji duktė – rašytoja, kuri savo knygoje paviešina privatų jų gyvenimą.
Nors reikia pripažinti, kad galimas sutapimas su tikrove ir dėl autobiografinių motyvų užvirusi diskusija prideda kūriniui papildomą skaitymo bei suvokimo plotmę, tačiau dauguma kritikų Norvegijoje bei Danijoje sutaria, jog kūrinio meninė vertė egzistuoja už jos ribų. „Poetinė kūryba užgimsta tuomet, ‒ viename savo laiškų pažymi Ibsenas, ‒ kai rašytojui pavyksta pakylėti tikrovę iki vidinės, aukštesniosios tiesos plotmės.“ Ir būtent šitai, kiek jau ten man pavyksta, aš ir stengiuosi daryti,“ ‒ taip vieno interviu apie tikrovės ir meno santykį metu savo siekį apibūdina pati romano „Palikimas“ autorė.


Vardai

~ kzL ~ Leave a comment

Karts nuo karto užeina kažkoks užtemimas ir sugalvoju pasiimti knygą ne iš savo operos. Ir neturiu gero paaiškinimo, kodėl taip darau. Nesakau, kad “Vardai” neįdomi, bet ji yra iš tų knygų, kur galima atpasakoti per penkias minutes, pabraižyti schemutę ir nelabai ką būsi literatūrine prasme praradusi. Knygą pabaigiau skaityt, kad sužinočiau, kaip baigės visos trys istorijos, tai ačiū autorei, kad ji normalios apimties.

Pati knyga suręsta ant “kas būtų, jei” perspektyvų. Kas būtų, jei vaikui duočiau vardą, kuris vaiko tėvui patinka, bet nepatinka mamai? O kas jei atvirkščiai? O kaip dėl kompromiso, nors jis ir nelabai įmanomas? Pačios knygoje nagrinėjamos temos visai rezonuoja – kaip paprasta yra uždaryti ir sužlugdyti žmogų, kaip lengva manipuliuoti motina, kuriai svarbiausia, kad sveiki ir saugūs būtų jos vaikai, ji pati jau kaip nors, kaip dar lengviau manipuliuoti vaikais, kol jie užauga ir suvokia, kad jais manipuliuojama, kad jie kopijuoja nepavyzdinį tėvų elgesį. Daug smurto, daug dramblių kambariuose, kai kurias vietas tikrai nelengva skaityt, bet apie jas kalbėti būtina ir knygą tikrai užskaitau kaip terapinę, padedančią atpažinti nenormalias situacijas, įsivertinti ir susimąstyti.

Tai temų prasme nelabai išeina knygai būt atostogų knyga, nebent jei ieškot greito skaitinio. Bet tikrai yra iš tų, kur goodreads 4+ (einu pasitikrint, ar nemeluoju). Jei norit gražaus teksto, tai ne ši knyga.

________________________

Už dovaną dėkinga leidyklai “Alma Littera”.

Kinderland

~ kzL ~ Leave a comment

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

Brodvėjaus Vitas

~ kzL ~ Leave a comment

Tikėjaus įdomios ir intriguojančios knygos, ypač būdama teniso mėgėja, o negavau nei to, nei ano. Man ji buvo nuobodu, vienu momentu strigau iki tokio lygio, kad nusprendžiau nebeskaityt. Gal dėl to, kad tikėjausi geros biografijos apie lietuvių legendą ir žvaigždę, o gavau romaną, pilną kažkokių kapotų, niekam nereikalingų dialogų apie nieką. Tai, ką sužinojau iš knygos, lengvai galėjau pasiskaityti wiki straipsnyje neskaičius tų išgalvotų. Na, sužinojau, kas buvo to meto teniso žvaigždės, kuriuos pasigooglinau, kad pažiūrėt, kaip atrodo (mielai paskaityčiau apie Bjorn Borg, tik, prašau, ne romaną, parašytą pirmuoju asmeniu), kad Vitą treniravo tėvas ir kaip jis mirė. Na, daug tūsino su daug garsių vardų. Na, ir ką? Uostė kartu su X, Y, Z? Maža tokių? Man toks jausmas liko, kad kaip asmenybė tas Bjorn Bjorg įdomiau atskleistas nei pats Vitas, kuris taip ir liko tolimas liūtas (kiek buvo galima apie tuos jo plaukus rašyt). Metų nusivylimas, ne kitaip. Deja.

Traukinys atvyksta laiku

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Prancūzo įlanka

~ kzL ~ 3 Comments

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.

“Juodosios gulbės” lobis

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip manęs šios knygos viršelis nepatraukė visai, toks blankokas atrodė, tai net neplanavau greitu metu jos skaityt. Visai netyčia pasiemiau iš bokšto, nes knygą skaityt tingėjau ir nenorėjau skrolint telefono. Tai ir nepadėjau, kol neperskaičiau.

Ši knyga, galima sakyti, yra įtempto siužeto komiksas. Apie geriečius ispanus, blogiečius anglus (senovėje) ir amerikonus (dabartyje, nors buvo ir gerų) – labai juokinga buvo tie geriečiai ir blogiečiai, bet kažkaip labai smagiai skaitėsi apie povandeninius lobius, kuriuos nori nugviežti vienas turtuolis. Lobį tai jis surado, bet tada jau įsijungia visokie teisiniai mechanizmai, kas yra lobio savininkas ir kaip tą lobį legalizuoti, įteisinti ir taip toliau. Tai komikse ne tik nuotykiai, bet ir teisinis trileris, su “The Office” elementais, ypač kai reikia pašantažuoti kokį politiką. Nu, smagumėlis tiesiog. Tai žodžiu, neapsigaukit, kad čia koks vaikiškas komiksas apie tai, kaip plaukė laivelis. Kieti ten laiveliai ir teisiniai kazusai visokie, labai patiko. Skaitykit ir duokit vaikam skaityt.

Yesteryear

~ kzL ~ Leave a comment

Labai juokinga. “Yesteryear” perklausiau specialiai, kad žinočiau, apie ką instagramas kalba, ir susidaryčiau kažkokią nuomonę, o perklausiau ir neturiu nuomonės, ir dar visiškai vengiau kažką suskrebent būtent dėl to nuomonės neturėjimo. Greičiausiai dėl to, kad klausiau kaip reiškinio, ne kaip grožinės knygos.

Žodžiu, autorė labai laiku (bent jau aš tikrai dar neskaičiau kažko panašaus, gal socialinių tinklų tema labiau kokia YA skaitės) pasigriebė aktualias socialines temas, kurios konkuliuote kunkuliuoja instagrame ir portaluose – motinystė, tradewifes, daugiavaikės mamos influencerės, influencerių mamų vaikų reikalai, na ir visas gražus instagraminis pasaulio paviršius ir ne visada tokie faini, bet visada daug įdomesni užkulisiai. Ne veltui paskyros, kurios transliuoja tikrą pasaulį yra ne mažiau populiarios ir gal sukelia mažiau pykčio, nei tobulųjų moterų, turinčių dešimties vaikų ir x gyvulių fermą, gaminančių senovinėj viryklėj, nieko neperkančiai iš pardžių, bet viską parduodančiai sekėjams, na, ir poilsio valandėlėmis pašokančiai baletą kaip seno gyvenimo prisiminimą. Žodžiu, žiūri mamos ir linguoja galvas arba žiauriai pyksta. Daaaug emocijų ir visiškai pamirštama, kad yra mygtukas “unfollow” ir net nepastebi, kaip greitai erzinusi persona nustoja egzistavusi.

Tai man visai patinka šaršalas, kurį knyga sukėlė, visi iki vieno klausimai, kuriuos knyga kelia ir diskutuoja visos, kas netingi. Ir labai labai įdomus (ateities) klausimas apie tame pasaulyje gyvenančius vaikus, kas jiems atsitinka, kai jie pradeda suvokti, kad jų gyvenimas, augimas, emocijos ištransliuotas ir šito nebeatsuksi. O pati knyga? Na, nei patiko ji man, nei nepatiko, tiesiog kaip kūrinys liko antram plane, įtariu, goodreadsuose bus 3/5. Siužeto posūkis, kuris irgi matau, skaitytojoms kelia neigiamų emocijų man pasirodė visai galimas, kažkaip džiaugiaus, kad niekas nieko nenužudė, nors jau kvepėjo ir gan anksti man tas kvapas atsirado. Tai, žodžiu, pasidalinkit, kokias jums emocijas sukėlė.

Beje, knygą greitu metu išleis leidykla “Baltos lankos”.