Category: Labai patiko

Liekna visam gyvenimui

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for visa gyvenima liekna

Dietų nesilaikau. Save gerai pažįstu – kuo labiau laikausi dietos, tuo daugiau valgau, tad jau seniai nusprendžiau, kad dietos (ypač nevalgymo) yra ne man. Ilgiausiai dietos laikiausi pusę dienos, o kitą pusę – valgiau kompensuodama visą prarastą malonumą.  Savo draugėm sakau – nieko gero, jei aš esu sulysusi, nes tokia aš esu tik išgyvendama didžiulį ilgalaikį stresą, kai valgyti tiesiog negaliu. Taip kad liesumas man pačiai nereiškia jokio džiaugsmo – nuotraukos gal ir glosto akį, bet kai prisimenu, kaip tuo metu jaučiausi ir ką išgyvenau – ačiū, nenorėčiau pakartoti.

Vaidos knyga (ir pats sveikos gyvensenos modelis, na, “liekna” čia tikrai labiau, mano manymu yra tam, kad paimtumėte knygą į rankas, na, reklaminis kabliukas) man labai patinka, nes pagal ją lieknėti, o tiksliau sveikai maitintis reikia pradedant nuo galvos (na, taip, per galvą tą maistą ir kišam į kūna, tad visai logiška).

Pažiūrėkite, kokie yra sveikos gyvensenos žingsniai knygoje – juk neprasideda “nusipirkite metalo lituoklį ir užvirinkite savo šaldytuvą”. Prasideda “Išsiaiškinti, nuspręsti, užfiksuoti”. Pirmiausia, ką siūlo padaryti Vaida – susitarti su savim, suprasti, kodėl persivalgai, ką valgai iš viso, pažiūrėti į save iš šono. Ne veidrodyje, o galvoje. Juk “moterys meluoja geriau”, o ypač gerai meluoja sau. Tad, nesibaigiančios fantazijos pagalba, sugalvosime kokį milijoną plius vieną priežastį, kodėl padarėm taip, o ne kitaip. Visada yra patogiausia storėti iš oro ir iš genų, na, dar dėl stambių kaulų – kaip sakant, you name it – Vaida girdėjo visus įmanomus variantus.

Žinote, iš tikrųjų tas Vaidos metodas, labai paprastas – neapsiryk ir nekalbėk netiesos (sau). Praktiškai biblijinis metodas. Įkvėpimui knygoje paskaitykite įspūdingas sėkmės istorijas ir pažiūrėkite nuotraukas. O aš vis dar bandau įveikti trečią žingsnį -“Išsimiegoti”. Nes tiesiogine žodžio prasme – arba išsimiegu, arba skaitau.

 

The Expedition. Solving the Mystery of a Polar Tragedy

~ kzL ~ Leave a comment

The Expedition

Jei trumpai, tai pasakyčiau, kad ši knyga yra apie išprotėjusius žmones. Tiek ekspedicijos dalyviai yra išprotėję, tiek pati autorė išprotėjus. Pirmieji dėl to, kad sugalvojo tokią crazy ekspediciją, į kurią iškeliavo visiškai nepasiruošę (1897m.), o antroji – dėl ilgus metus trukusios beveik beprotystės, bandant suprasti, kas atsitiko ekspedicijos dalyviams, ir kodėl jie, būdami sąlyginai sveiki, turėdami maisto, ginklų ir kitų išgyvenimui reikalingų dalykų, mirė užpoliarinėje saloje.

Kas įdomiausia, kad nepaisant autorės beprotystės, turkusios visus penkiolika metų, kol ji  po mažulytį gabalėlį rankiojo detales ir aplinkybes, plaukiojo po arktį ir knaisiojosi po archyvus, ji turi ypatingą talentą non fiction knygą parašyti taip, kad skaitytum kaip detektyvą ar trilerį. Net tada, kai vos ne dvidešimt puslapių skaitai apie tai, kokia buvo eilinė ekspedicijos (gal labiau tiktų katastrofos) dienos oro temperatūra, ką valgė ir kaip jautėsi žmonės. Verti puslapius, o įtampa auga, kaip kokiam detektyve su didele tikimybe, kad žudikas taip ir nebus išaiškintas.

Kai pradėjau ieškoti knygos viršelio apžvalgai, internete radau daugybę su ekspedicija susijusių nuotraukų, net nustebau, kodėl autorė jų nepanaudojo knygoje. O bet tačiau, tai tik dar labiau paaštrina vaizduotę ir įtampą. Ir šiaip, neįtikėtinas arktinis susišaukimas dviejų knygų – šios ir “Washington Black“, kurioje Washington taip pat atsiduria Arktyje, tik, palyginus su šia knyga, kažkaip mistiškai sekasi sugrįžti į šiltą pasaulį.

Labai patiko, ačiū KŽG už dovaną.

 

 

Sapiens. Glausta žmonijos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sapiens glausta zmonijos

Jaučiuosi nuveikusi didelį darbą. Negrožinės knygos man labai patinka ir labai įdomu, ir t.t., bet turiu reikalų su jų skaitymu, nes tas skaitymas labiau darbas nei malonumas. Tad, pvz., jei nuvargus vėlai vakare puikiausiai galiu paskaityti grožinę knygą, tai su negrožine taip nepavyksta. Tad ir pats skaitymas ilgiau užsitęsia, tuo labiau, kad šios knygos bereikalingai nereikėjo pūsti – joje ir taip pakankamai teksto, kad knyga būtų stora ir užtektų keliems savaitgaliams ir daugiau. Toks jausmas, kad vieną knygą visą mėnesį skaičiau.

Dabar tai prisijungsiu prie knygą giriančiųjų choro – ji tikrai pagauliai parašyta, tad pats skaitymo procesas tikrai smagus, na, ir, žinoma, naudingas. Kadangi artimiausiu metu ruošiuosi skaityti tokią pat glaustą Lietuvos istoriją, tai “Sapiens” tikrai puikiai papureno istorines dirvas, priminė įvairiausius faktus – puikus kontekstas visoms kitoms istorijoms.

Įdomiausia šioje knygoje yra įvairiausios perspektyvos, kurių link Yuval Noah Harari kreipia skaitytojo žvilgsnį. Knygų žiurkių gerbėjai tikriausiai jau girdėję apie nepakartojamą knygų žiurkių istorijos mokytoją, kuri knygų žiurkes ir jų klasiokų smegenų vingius gilino savo kosminiu kontrolinių klausimu “remiantis faktais įrodykite, kad…” (kad žinotumėte, kokių “faktų” prifantazuodavome), tad toks platesnis požiūris į istorinius reiškinius nebuvo didelė naujiena, bet, žinoma, kai kurių faktų pateikimas toks,  švelniai tariant, įspiriantis įsėdimąją.

Pvz., skaitant knygą “Faktų galia” apima džiaugsmas, kad pasaulis gerėja, o “Sapiens” autorius tam džiaugsmui (šypsodamasis, kaip įsivaizduoju) kiša koją klausdamas – ar nuo pasaulio “gerėjimo” žmonės darosi laimingesni? Ir kokia yra laimės cheminė formulė? Ir iš viso, bendrai paėmus, Homo sapiens planetos ekosistemai nusipelnė ar pasmerkė ją žūčiai, o taip pat is savęs susinaikinimui?

Y.N.Harari daug vietos istorijoje palieka atsitiktinumui ir tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms: krikščionybė Romos imperijoje įsigalėjo dėl dieviškos apraiškos, ar dėl to, kad tuometiniai vadovai nusprendė, kad šioji jiems parankesnė? Ir šiaip, kad “žmonės nuostabiai sugeba tikėti prieštaringais dalykais” ir įvairiausių rūšių mitais, kurie “išnyksta, vos žmonės nustoja jais tikėti” (primena Neil Gaiman  “Amerikos dievus“).

Nežinau, kaip skaitydami jautėsi kiti kolegos skaitytojai, bet nuolatos jaučiausi žemės dulkė (kas 70,000 metų besitęsiančioje homo sapiens istorijoje yra visiškai normalu), kurios kaip homo sapiens dulkių rūšies išnykimas yra ranka pasiekiamas. Negaliu pasakyti, kad baisiai trokštu sulaukti dienų, kai viską į rankas perims kiborgai ir dirbtinis intelektas, tad kol priklausau išrankiotojų išlipusiai sapiens rūšiai, kurios vieną iš malonumų sudaro ženkliukų ant popieriaus skaitymas, einu toliau malonintis grožine litertūra. Gal kurią dieną grįšiu prie dieviškumo paieškų “Homo Deus” knygoje (kažko abejoju, kad rasiu).

Ar skaityti glaustą žmonijos istoriją? Aišku, skaityti. Tik nesusinervinkite, kai perskaitysite, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Kaip (beveik) visada, čia eilinį kartą likome nepastebėti, kas tik patvirtina žemės dulkės jausmo teoriją.

 

Where the Crawdads Sing / Ten, kur gieda vėžiai

~ kzL ~ 12 Comments

Image result for where the crawdads sing

Šiandien pagalvojau, kad Where the Crawdads Sing susišaukia su Educated / “Apšviestąja”. Pagrindinė knygos veikėja – Kya (Kaja) visą savo gyvenimą gyvena Šiaurės Karolinos pelkynuose. Tokiuose, kokius turėjau net išsigūglinti (begūglindama supratau, kad popierinėje knygoje, matyt yra žemėlapis, pagal kurį skaitytojams daug papraščiau susigaudyti, kas knygoje vyksta) paskrolinkit žemyn – prikabinau. Nuo maždaug dešimties, dėl nelabai palankiai susiklosčiusių aplinkybių (nespoilinsiu), ji tuose pelkynuose esančioje pašiūrėje gyveno visiškai viena. Mokyklos nelankė, nes atvykus socialinėms tarnybos pelkynuose lengvai nuo jų pasislėpdavo. Kol tarnybos nuleido rankas. Su šeimos valtimi plaukiojo pelkių labirintais, truputėlio maisto prasimanydavo rinkdama ir parduodama gamtos gėrybes. Toks truputį kosminis gyvenimas, sunkiai įtikimas, bet įmanomas.

Miestelis Kya’os, savaime suprantama, nepripažįsta, vadaina “marsh girl” – pelkynų merga – geruoju atveju, o bloguoju “marsh trash” – pelkynu šiukšle. Tad, kai prie žemėlapyje matomo priešgaisrinio bokšto vaikai randa miestelio “pažibos” gražuoliuko Chase lavoną, visų akys nukrypsta į Kya. Knygą pradėjęs skaitytojas, žinoma, niekaip nesupranta, kodėl, bet viskas priešaky, nes būtent nuo šito įvykio prasideda nuostabioji knyga. Knyga, kurią skaitydama apsižliumbiau iš laimės ir dar visokių jausmų patyriau, kuriais nesidalinsiu, nes, man atrodo, kad besidalindama tik suspoilinsiu. Kaip ir toliau pasakodama, kodėl knyga susišaukia su “Apšvietąja”.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visi kas skaitote angliškai, griebkite, o kas neskaitote – laukite, tikrai manau, kad knyga bus išversta. Nusipelno. O aš ant emocijų bangos už skaitymo malonumą net noriu duot 5/5, bet, aišku, duosiu 4, nors iš tikro tikrai 4,5 laisvai. Knygą pasirinkau iš audible Reese Witherspoon knygų klubo rekomendacijų, manau, toliau laisva ranka knygas rinksiuos iš ten, nes kol kas tikrai buvo geros knygos ir nenuvylė ir nebuvo blondiniška.

PS Manau ir filmas bus.

Image result for where the crawdads sing map

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Beveidės aukos

~ kzL ~ Leave a comment

Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.

Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.

Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?

Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.

P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.

Stefan Ahnhem savo darbo vietoje

Stebuklas

~ kzL ~ Leave a comment

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

Ruduo

~ kzL ~ Leave a comment

Ruduo

“Ruduo” yra viena iš tų knygų, apie kurias nelabai noriu rašyti. Nes sunku ir reikia pasukti galvą. Pasukti galvą kartais būna naudinga, nes, kol parašau įrašą, ima knyga ir susidėlioja į vietas. Dar sunku rašyti, nes “Ruduo”, sakyčiau, yra tokia jausminė knyga tokia knyga, kuri yra priešinga knygai “kurioje kažkas kažkur nuėjo ir padarė, ir kad ir kaip dėliojamas siužetas, galų gale viskas paaiškėja”. “Rudenyje” gal ir paaiškėja, bet visiems skirtingai ir sunarpliota kūrinio kompozicija, visiems išsinarplioja vis kitaip. Beje, negaliu pasigirti, kad man išsinarpliojo iki galo.

Bet net ir neišnarpliota, ji mane apžavėjo (ypač ta lengviausiai suprantama dalis – Danielio ir Elisabetos draugytė). Apžavėjo taip, kad perskaityta ji vis tiek guli prie mano lovos, ieškau rimtesnių recenzijų, kapstausi bandydama suprasti kontekstą (čia leidykla gal galėjo truputį skaitytojui pagelbėti su išnašomis, paaiškinančius kai kuriuos vardus, įvykius, nes kol sugalvojau pagooglint ir pažiūrėti, ar kalbama apie realius žmones, užruko laiko).

Image result for paulina boty scandal 63
Pauline Boty “Scandal 63” – skaitant reiktų užmesti akį į šitą paveikslą, o ir kitus pasigooglinti.

 

Visoms ir visiems pasimetusiems skaitytojams gera pagalba Jurgitos Mandrijauskaitės recenzija čia.

Žodžiu, knyga visiems norintiems rimto skaitymo. Verta pastangų ir norėtųsi kokiam geram knygų klube apie ją padiskutuoti.

Jis įsivaizdavo, kad mirtis turėtų išgryninti žmogų, nuplėšti puvėsius, kol liktų vien debesų šviesumas.

O pasirodo – į krantą galiausiai esi išmetamas toks, koks buvai išeidamas.

Jei būčiau žinojęs, galvoja Danielis, būčiau pasistengęs išeiti dvidešimties, dvidešimt penkerių.

Tik geriausieji.

O galbūt […] tai yra išgrynintas aš. Jei taip, tuomet mirtis – apgailėtinas nusivylimas.

Becoming / Mano istorija

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

maži eilėraščiai mažiems

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for maži eilėraščiai mažiems

Kartais atrodo, kad vaikiška poezija užstrigusi mano vaikystės eilėraščiuose ir per daug daug metų nebuvo sukurta tikrų hitinių eilėračių. Tokių, kur moka ir vaikai, ir tėvai, ir eilėraščiai keliauja per kartas. Kaip kad tas mano nepadeklamuotas Violetos Palčinskaitės “Pomidoras”, apie kurį rašiau https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fpermalink.php%3Fstory_fbid%3D10156716048661544%26id%3D283114271543&width=500” target=”_blank” rel=”noopener”>FB.

Tai va, gera naujiena ‘maži eilėraščiai  mažiems” yra šviežutėliai eilėraščiai vaikams, linksmi ir žaismingi, o svarbiausia nenusišnekantys (patikėkit, dabar būna ir tokių poetų, kurių posmus turėjau pirmą kartą skaitydama praleisti, kad nesugadinčiau vaikui klausos).

Faktų galia

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for faktų galia

Prisiminkite: gali būti blogai ir geriau vienu metu.

Nėra malonu jausmas būti kvailesnei nei šimpanzės. Deja, taip gali nutikti, o kad būtų dar smagiau – kuo labiau stengsies būt protingesnis už šimpanzę, tuo blogesnis gali būti  rezultatas. Štai toks “teisingas” yra mūsų suvokimas apie supantį pasaulį. Gal geriau būtų sakyti – apgailėtinas. Taigi, apie ką aš čia?

Knygos autorius Hans Rosling savo skaitytoją į knygą “įveda” paprastu testuku apie įvarius su šiandienos pasauliu susijusius faktus (tad, jei esate tikrai sąžiningas skaitytojas, šiukštu nevartykite knygos prieš skaitydamas, kad netyčia nepamatytumėt atsakymų). Klausimai – apie įvairiausią su pasauliu susijusią statistiką, tendencijas ir pan.

Prisipažinsiu, pasipūtėliškai maniau, kad aš tai čia jau labai viskuo domiuosi ir maždaug žinau visas tas statistikas. Ooo, didžioji nuodemie puikybe! Teisingai atsakiau garbingus 3 atsakymus. Tegyvuoja šimpanzės, kurios pagal tikimybių teoriją pasirinkdamos bet kokius atsakymus, turi šansą atsakyti geriau. Tad tokia pradžia yra didelė paskata skaityti knygą toliau, edukuotis ir raminti savo puikybę irgi genetinį lietuvišką pesimizmą (pastoviai išlenda ir kužda, kad čia jau tas autorius tai tikrai datempinėja iki pozityvo).

O šiaip, manau, kad ši knyga yra skirta visiems pesimistams, dejuotojams ir, kaip aš dažnai vadinu savo besibėdavojančius gimines – “dievo varytojams į medį”. Nes, kad ir kaip beblogėtų gyvenimas (dėl to, kad senstame ir prisimename amžinai “geresnius” jaunystės metus, valdžioje visada ne tie politikai, viskas brangsta ir lakūnas žada sugrąžinti litus), summa summarum pasaulyje gyvenimas gerėja ir, jei gerbiamas skaitytojas negyvena Marse, jo gyvenimas bendrame puode irgi lėtai, bet užtikrintai gerėja. Tik kartais sunku pamatyti, nes gerėjimas gali būti labai lėtas, o ir aplinka labai tendencingai mums pumpuoja neigiamą informaciją, na, nes tokie mes jau padarai, kad delfiuose verčiau bauginamės klikindami skandalingas antraštes vietoj to, kad džiaugsmingai klikintume pvz. antraštę “Vilniečiai šokiruoti sužinoję, kad šiandien, kaip ir vakar, Vilniuje visi lėktuvai nusileido saugiai ir niekas neplojo”.

O jei vis dėlto gyvenimas blogėja, tai vis tiek “gali būti blogai ir geriau vienu metu”.

Boo.

 

Urvinis žmogus

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for urvinis zmogus kny

Kaip aš čia klaidžiojau tyrais nežinodama, kas yra Jorn Lier Horst! Pasirodo, antra norvegų detektyvų žvaigždė (po jo didenybės Jo Nesbo). Na, ir ką, nusipelnė, sakyčiau. Eina sau, geriau neimti tokios knygos į rankas, jei žinai, kad neturėsi laiko skaityti. Ir neimti į kelionę, nes po dienos nebeturėsi ką skaityt. Ši knyga yra kaip (Verygą prašyčiau nusisukti) shot’as – gulpt vienu sykiu ir iki dugno, tikriausiai kitaip neįmanoma.

Viskas labai koncentruotai, glaustai, negrybaujant po pievas ir be jokių nereikalingų žodžių. Tiesa, vienu momentu, kažkaip skaitydama pagavojau, na, kad tik tos dukters žurnalistės neįveltų daugiau negu reikia – nes labai jau nenorėjau skaitydama dėl jos jaudintis, o bet tačiau teko. Jaudintis. Ir greit greit skaityti pabaigą. Kaip ir priklauso detektyvams. Taip kad rekomenduoju ir mėgėjams, ir nemėgėjams. O aš noriu dar (siaubas, tikras knygoholizmas).

Begalinė istorija

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Amerikos dievai

~ kzL ~ 3 Comments

Image result for amerikos dievai

Ooo, dievai, Neil Gaiman nenustoja stebinti. Su šia knyga – įdomi istorija. Praėjau klausyti audio ir numečiau. Nesiseka man klausyt fantazy – dažnai atrodo, kad nieko nesuprantu, kas ten vyksta, galvojau keliaut į biblioteką ieškoti vertimo (iš tiesų, tai Gaimano fantazija tokio lygio, kad smegenys neišneša). Tada ėmėsi klausyti mano vyras ir visą klausymo laiką buvo taip apžavėtas, kad net sugundė mane imtis šios knygos iš naujo.

Tai va. Nors vis tiek bent jau perversti norėčiau vertimą, o 20 valandų trukmės klausymas labiau priminė darbą nei atsipalaidavimą, turiu pripažint, kad knygos idėja yra nuraunanti stogą ir sujaukianti protą: kas atsitinka galingiausioms dievybėms, kurioms kažkada meldėsi ištisos tautos, kai visi garbintojai papraščiausiai išmirė ar emigravo, na, kad ir į JAV? Ar pagalvojote, kiek per amžius amžinuosius tokių bedalių dievų prisikaupė? Kokia didelė jų konkurencija tarpusavyje ir su naujaisiais dievais – Media, Internetu ir Kreditine Kortele? O ar ir šių naujų dievų nelaukia toks pats likimas?

Tikriausiai Neilo Geimano gerbėjams šios knygos nebereikia reklamuoti, o štai neskaičiusiems rekomenduoju pro ją nepraeiti ir pasinerti į crazy Geimano žaidimą. Beje, audio knygos pabaigoje yra labai įdomus interviu su autoriumi. Apie knygos rašymą, baladojimasi po pasaulį ir t.t.

Esekso slibinas

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for esekso slibinas

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kad su šia knyga buvau ilgam uždaryta lėktuve: pirmiausia todėl, kad tekstas didokos apimties, antriausia, reikalingas susikaupimas – ši knyga yra visiškai netinkama knyga skaityti priešokiais, nes, manau, taip skaitydamas gerbiamas skaitytojas knygos neišgyvens – ji netaps vientisa ir net gali nepatikti, kas būtų dideliausiai gaila. Dar džiaugiausi, kad teisingai pasirinkau neklausyti audio knygos – būtų buvę per sudėtinga – tiek kalba, tiek pati istorija – pusės būčiau nesupratus garantuotai, nes ir lietuviškai vietomis tekdavo sugrįžti ir kai kurias vietas perskaityti dar kartą.

O bet tačiau ši knyga verta visų pastangų, nes jos atperkamos nuostabia istorija, nutikusia kadaise Anglijoje. Seniai seniai vienai moteriai nutiko laimė tapti našle ir pagaliau pradėti gyventi (žinau ne vieną našlę, kuriai ir šiais laikais būtent taip nutiko, kas daro šią istoriją labai artimą šiandienai) – domėtis tuo, kuo jai norisi domėtis, rengtis taip, kaip norisi, ir nebūti tuo, ko tikimasi. O svarbiausia, pasirinkti tai, kas jai tuo metu atrodo tinkamiausia (kokia prabanga!), net jei tai gerbiamam skaitytojui visiškai netikėta dėl papraščiausios priežasties – na, paprastai moterys taip nedaro.

Kaip žinia, tokios personos visais laikais erzina padoriąją korsetuotąją visomenę, yra nuolatinis apkalbų ir galbūt sąmoningai nesuvokiamo pavydo objektas. Ar gali būti nuostabesnis personažas?

Nepaisant visų kitų knygos gijų (pvz. kitos labai įdomios – motinos ir greičiausiai autisto sūnaus linijos), Kora ir jos meilės istorija (tokia neįtikėtina ir tokia tikra su visom savo priežastimis ir pasekmėmis) yra nuostabiausia, kas skaitytojui šioje knygoje ir apskritai literatūroje gali nutikti. Visas rūkais paslaptingas, kvapnus (dumblais ir puvenom) kaimo ir pajūrio paveikslas suteikia knygai niūrumo, nuolatinio balansavimo tarp realybės ir fantazijos jausmo – vietomis tiki mokslu, vietomis vietiniais kaimiečiais, nors ir supranti, kad tai kvaila, bet knyga tokia nenuspėjama, kad vis pagalvoji, ar netaps kokia narnija, o jei taptų, tai net nenustebtum.

Summa summarum – kantriems ir užsispyrusiems (man atrodo, aš nei tokia, nei tokia, nebent tik kai ilgam uždaryta lėktuve ir neturiu kitos išeities). Labai rekomenduoju, tik palaukite, kai tikrai turėsite laiko šiai knygai, kad ji galėtų atsiskleisti pradedant visa viršelio grožybe.

Spoiler:

(Taiko į geriausią metų knygą)

 

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.