Category: Labai patiko

Kai gervės skrenda į pietus

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gera knyga. Labai sunki tema, bet autorė kažkaip su lengvumu ją išrašo, lyg ir apgauna skaitytoją tuo lengvumu, bet kartu lyg ir parodo, kad daugiau ar mažiau visų laukia tas pats likimas – senatvė, kuri tiesiog yra kelionė iš šio pasaulio. O čia jau kaip kam su ja pasiseks arba nepasiseks.

Knygoje pasakojama apie senuką Bo, kuris gyvena vienas, prižiūrimas dosnios skandinaviškos socialinės sistemos – pas jį kas kelias valandas lankosi socialiniai darbuotojai, kurie padeda su būtiniausiais reikalais. Jį taip pat lanko sūnus, su kuriuo santykiai tokie, na, vyriški. Sunku susitaikyti, kad galios pozicija seniai apsivertusi, sunku parodyti artumą ir meilę – nes pavyzdžio nebuvo, niekas neišmokė, ir šiaip vyrai apie tai nekalba. Pastarosiomis dienomis Bo griežia ant sūnaus dantį, kad sūnus nori kam nors atiduoti vienintelį kasdienį Bo palydovą – jo šunį.

Pradžioje autorė skaitytojams neišduoda tikros Bo būklės, apie ją galime tik numanyti iš nuotrupų, iš slaugytojų įrašų lankymo žurnale, tad, savaime suprantama, ir aš piktinuosi, “nepagarba” senam tėvui. Įsivaizduoju, kokia spengianti vienatvė ir tyla apimtų namus be šuns, kaip liūdna ir pikta Bo. Atsiduriame akistatoje su klausimu, kur yra ta riba, kai našta tampi kitiems ir kas virsmas sprendimų apie tavo gyvenimą teisę perleidžia tiems, kurie tą naštą neša. Ar tas noras nekeisti gyvenimo yra senių išmislas ir senatvinės kvailystės ar žmogaus orumo užtikrinimas? Kas teisesnis, tarp darbų ir sentančio tėvo priežiūros besidraskantis sūnus, ar gyvenimo pagal save norintis tėvas?

Labai gera nutylėjimų knyga. Tiek visko pasakyta nepasakant – ir apie draugystę, ir apie santykius šeimoje, apie mylinčius tėvus ir tėvus despotus, ir kaip turėjimas vienokį ar kitokį tėvą veikia žmogaus gyvenimą iki pat pabaigos. Puiki knyga, labai rekomenduoju. Tuo pačiu prisimenu ir kitą labai gerą knygą apie senatvę – mano mylimo Phili Roth “Kiekvienas žmogus“.

______________________________________

Retas atvejis, kai skaičiau skolintą knygą. Ačiū J.

Pagauti Palucką

~ kzL ~ Leave a comment

Tokias knygas stengiuosi perskaityt ant smūgio, kol dar labai aktualios, tai tikriausiai ir gavos, kad gaudžiau Palucką po Knygų mugės su visa Lietuva. Gaudynės buvo tikrai įdomios, Šarūnas Černiauskas (man kažkaip čia jo knyga, Tapinas čia toks komentatorius labiau) rašo žavingai ir nuoširdžiai (bent jau taip atrodo), daug juokelių, labai daug savęs traukimo per dantį ir nesivaizdavimo herojumi, tai tas labai patiko. Žodžiu, skaityt buvo smagu, tekdavo vis priminti, kad čia ne trileris ir ne bajeris, kad čia rimti dalykai ir realiai tai visi sėdim šiknoj ir šviesos kol kas nelabai matosi. Bet tsakant, humoras yra pasaulio gelbėtojas. Juoko bijo visi blogiečiai, o “tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo”. O tie, žinia, daug juokias.

Labai patiko žurnalistinė virtuvė, žavėjausi Šarūno užsispyrimu, nuojautom, o kartu stebėjaus, kiek gi vis dėlto iškapstoma su “švilpikų” pagalba. Be jų indėlio švilpauk nešvilpavęs, nesusives galai, nors tu ką. Tai respectas visiems pilietiškiems švilpikams, dar kartą dainuoju GNG Sindikato dainą. Bet šiaip tai siaubiakas, kiek varkių tyliai verda piliečiams už nugaros. Liūdesys.

The Correspondent

~ kzL ~ Leave a comment

Matau, kad Virginia Evans debiutinis romanas “The Correspondent” jau atsidūrė keliuose longlistuose – Women’s Prize for Fiction, Carnegie Medal for Excelence in Fiction ir t.t. Įdomu, kad šis debiutas yra aštuntasis autorės rankraštis, įsivaizduoju, kad dabar visi septyni autorės rankraščiai intensyviai skaitomi, vertinami, taisomi ir ruošiami išleidimui. Turėtų užgriūti Virginios Evans knygų lietus.

Kad jau vis man pašmėžuodavo akyse – nusprendžiau paklausyt. Audio klausyt gal biškį užknisa, nes knyga parašyta laiškų forma ir tai, ką skaitydama tik perbėgčiau akim, klausydama turiu išklausyt nuo a iki z – adresus su pašto kodais, emailų adresus ir RE: RE: RE: RE:, jei tai elektroninių laiškų grandinė. Bet čia ir tebuvo vienas užknisantis dalykas. O toliau jau galėjau mėgautis gražiai įskaityta knyga, ir kaip autorė šokinėdama nuo žmogaus prie žmogaus papasakoja Sybil, kuri jau įžengus į garbingą amžių, istoriją. Kokia kieta ji buvo teisėjo asistentė (jei ten kitos pareigos buvo, baisiausiai atsiprašau, bet ne esmė), kokio aštraus proto ji laikyta, kokia buvo darbšti ir įtakinga, žodžiu, puiki karjera, bet ne taip blizgantis asmeninis gyvenimas – kad ir labai sėkmingai įvaikinta ir gerai sutarianti su savo įbroliu, su savo vaikais Sybil nutolus, nepasakoja svarbių savo gyvenimo įvykių, bet ir apie vaikus nelabai ką žino.

O kodėl gi viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, nespoilinsiu. Skaitytoja keliaudama nuo vieno prie kito laiško viską išsiaiškins, suskaičiuos visus vaikus, visus seseris ir brolius, visus skaudulius ir žaizdas. Beskaitant galvoje vis sukosi mintis, kaip reikia neatidėlioti gyvenimo. Praeina greičiau nei spėjam susivokt.

Žinoma, kad rekomenduoju visiems susirašinėjimo fanams ir gražių istorijų mėgėjams. Neabejoju, kad bus išversta, gal jau net verčia kas.

Kas iš čia matyt

~ kzL ~ 3 Comments

Pagaunu save bandančią sukontroliuoti norimų skaityti knygų srautą ieškodama priežasčių, kodėl kažkurios iš jų neskaityti. Šios knygos “argumentas” – keistas viršelio gyvūnas, nesuprasi, ar zebras, ar žirafa, o dar ant užpakalio kažkokia kaukolė. Žiūrėjimas į šitą gyvūną man kelia kažkokį slogučio jausmą, tai nusprendžiau, kad bus priežastis tyliai leisti jai su nauju srautu praplaukti nenugulant nė vienam bokšte. O bet tačiau, kaip ir pas prezidentą, pas mane knygos, jei neįsinešu per duris, veržiasi per langus, kaminus ir t.t. Žodžiu, buvau suintiguota vieno influencerio, pareiškusio, kad man patiks (visada smalsu patikrint, ar pasitvirtins), o ir šiaip sakė, kad faina, šviesi knyga, labai tinkanti bent jau laikinai iššokt iš visokių bjaurių kasdienybės naujienų srauto.

Rekomendacija ir prognozė pasitvirtino 100 procentų. Tikrai buvo labai faina skaityt, patiko ir norisi dabar visiems, kam noris gero jausmo po knygos, rekomenduot. Kaip ir nesinori daugiau nieko pasakot, o ir papasakot sunku, nes knygos žavesys yra jos personažai, jų santykiai, santykių dinamika, daug gražios meilės, apie kurią garsiai nekalbama, kuri tarsi nuo visų slepiama, bet tokia akivaizdi, kad vis tiek visi mato ir žino, laukia prisipažinimo. Apie meilę, kuri kaip žaibas iš giedro dangaus, trenkia be pažado išsipildyti. Apie iš kojų ir iš kasdienybės išverčiančias pranašystes, sustingdančias laiką. Apie gyvenimą, kai žinai, kad tai paskutinė gyvenimo diena, tik dar nežinai, kam ji paskutinė. Apie draugystę, kuri padeda tą paskutinę dieną išgyventi. Knygoje daug švelnios ironijos, juokingų situacijų ir daug gero po jos skaitymo liekančio jausmo.

Rekomenduoju ir dėkoju leidyklai “Kitos knygos”, kad įlipo pro langą.

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Namai ir likimai

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra čia ką daugiažodžiauti – puiki knyga, viršijo visus lūkesčius. Skaitai ir kiekviename puslapyje jaučiasi visa meilė, kuri į šią knygą sudėta. Kruopščiai surinktos istorijos, nuotraukos, belstasi į duris, kurias ta pati meilė, matyt, ir atidarė. Nesitikėjau, kad bus taip įdomu. Ir norisi dar, ir dar. Norisi susipažinti su visais žmonėmis, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, statė Kauną – kokie eruditai, ypatingi žmonės, kurių netekome. Gaila ir namų, kurie neišsaugoti, išdraskyti. Kaukti noris. Dar nuostabiau atrodo Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai, apima dėkingumas žmonėm, kurie bando išsaugoti tai, kas dar likę. Žinoma, labai gaila, kad knygon nepateko interjerai, ypač tie išsaugoti. Suprantu, kodėl taip atsitiko, bet vis tiek – labai labai smalsu ir norisi užmesti akį. Ačiū autorei, laukiam kitų knygų.

_____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Prabusiu Šibujoj

~ kzL ~ Leave a comment

“Panų pokalbiai mane mažai domina” – prasideda knyga ir darosi aišku, kad bus faina 350 puslapių praleisti drauge su čekų studente, studijuojančia japonologiją. Gan vienišė Jana turi keletą draugų, vis bando megzti santykius su azijiečiais ir, žinoma, svajoja apie stipendiją Japonijoje. Ji ieško medžiagos savo diplominiam darbui, ir užsikabina už vieno apsakymo, apie kurio autorių labai mažai žinoma, vertimo. Labai sudėtingo vertimo (jei kam įdomu vertimas, tai autorė labai įdomiai rašo apie vertimo iš japonų kalbos niuansus), dėl kurio ji net priversta kreiptis į tokį maumą japonologijos doktorantą, tokį ufonautą, su kuriuo, atrodo, neįmanoma susikalbėti žmonių kalba (nebent ta kalba – japonų).

Nenoriu spoilint, bet taaip gražiai aprašytas jų santykių ir draugystės vystymasis, man seilė tįso nuo subtilumo ir nuo gražumo, nuo mielų smulkmenų, kuriomis rodomas dėmesys ir baimės, kad knyga nenusaldėtų ir nenubanalėtų. Be reikalo, autorė puikiai išlaiko balansą. Ir šitie dviejų žmonių santykiai Čekijoje labai gražiai reflektuoja su japoniškų santykių, apie kuriuos savo apsakyme rašo paslaptingasis Kavašita, subtilumu.

Tai va, knyga kuri prasideda visai realistiškai, tam tikroje vietoje ima ir suskyla net nežinau į kiek dalių. Skaitytojas nuseka Janos Čekijoj, Janos Japonijoj, berniuko Kavašitos apsakyme ir pačio autoriaus pėdsakais. Ir Jana Čekijoj, nežino, kad Jana yra ir Japonijoj, užtrigus Šibujoj, iš kurios, kaip kokioj pasakoj, ją išvesti gali tik tikra meilė – vaikinas iš Čekijos, atsidūręs Janos sapne, svajonėje ar kažkokioj vizijoj – kaip jums labiau patinka. Aš suprantu, kad skamba banaliai, bet tame ir talentas, kad autorė kuo puikiausiai viską sudėlioja. Ir visos knygos gijos gražiai susirinks ir išsipildys.

Labai faina ir gyva knygos šnekamoji kalba, fainas vertimas. Ačiū rekomendavusiai žiurkei už rekomendaciją ir pati rekomenduoju.

Tas juokias, kas dantis turi

~ kzL ~ Leave a comment

Šios knygos herojės Veros tikrai nereiktų įsivaizduot pagal knygos viršelį. Panašiaus sudėjimo, yra Veros vyras Karolis, buvęs žokėjas, bet ir jam dabar toli gražu tokios išvaizdos, mirtis jo kūno nepagailėjo, išsityčiojo, išpumpino taip, kad net kojos į batus nebetelpa, o Vera jokiais būdais neleis vyro palaidot su popieriniais nabašniko batais.

Taip susipažįstam su Vera, besirūpinančia vyro laidotuvėm. Skaitai ir neina suprasti, ar myli ji tą vyrą, ar nekenčia, nes nuo meilės iki neapykantos ploniausia pasaulyje demarkacinė linija, ant kurios ir balansuoja Vera. Visa knyga toks balansavimas tarp brutalaus ir švelnaus išgyvenimo.

Skaitydama Verą įsivaizduoju kaip babą dyzel, kuri eina kiaurai be didelių skrupulų, krūtine į priekį, pagal principą “nesisuksi – negyvensi”, tad ir sukasi, kaip įmanydama. Nusipirkti diplomai, alkūnėm išsikovotas kirpėjos, kuri neatstumia jokio kliento ir moka įkalbėti nepaklusniausią vaiką, statusas, savitas pasaulio suvokimas, kuriame mažai vietos jautrumui. Jautrumą iš jos išdaužė jaunystėj, vieno karto pakako, o likučiai rezervuoti nebent nusususiam šunėkui. Tik per tą rūpestį šuniu, kurį kiti vežtų į mišką arba užmigdyt, liečiamės prie tokisi Veros, kurios pati gal jau nebepamena. O dėl to jautrumo, sujautrėsi – tuoj kas nors užlips ant galvos, tik spėk nusisukti. Nerei Neobjektyvumu Veros irgi nepakaltinsi, kaip pati sako: “Mira tikra bjaurybė. Gal tik aš bjauresnė už ją. Bet bėdoj padės. Pasakys ką, aprėks, o reikalą sutvarkys.”

Tokia ta Vera – kartu ir banali, ir stačiokė, ir vietom visai atgrasi, bet ir turinti kažkokį žmogiškumo matą, kurio pati tikriausiai nei suvokia, nei moka įvardinti, bet jis tarsi kilsteli iš kasdienybės purvyno, prietarų ar etikečių klijavimo. Štai kaip ji sako apie Davidą, biushalterių siuvėją žydą, kurio liemenėlės kokybės kaip mersedesai, o “toks pimpalas, tarsi pats jį būtų pasisiuvęs,”kuris nežinia, ar draugas, ar kompanjonas, ar ja pasinaudojęs meilužis, nėra taip paprasta įvardinti: “Davidas visą gyvenimą galvoja apie mirtį. Jisai gimė mirties lageryje, turi teisę apie mirtį galvoti, ką tik nori.” Ir ji turi teisę apie daug dalykų galvoti, kaip galvojasi. Jokios davatkos ir klierikai nepaaiškins.

Autorė sėkmingai apgyvendina skaitytoją Veros galvoje, ten paprasta matyt Veros akim ir girdėt jos balsą. Man atrodo, šitas balsas, tai kaip jis perteikiamas, yra viena iš knygos ypatybių. Ir tas Veros balansavimas – jau tikiesi, kad pasielgs vienaip, o pasielgia visai kitaip. Tas kitaip nebūtinai labai maloniai. Bet kas bebūtų, kokia neganda beištiktų, negalvokit, kad garsioji rajono kirpėja nuleido rankas ir žirkles. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Nelaiminga ji jau buvo, o kaip gyventi, irgi seniai pasirinko.

Puikiai perteiktas charakteris, labai pataikyta su personažo balsu ir kalba. Rekomenduoju totoriškų aštrumų mėgėjoms ir mėgėjams.

__________________________

Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”.

Mother Mary Comes to Me

~ kzL ~ Leave a comment

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

“Džiaugsmo ministerija“

Diseris

~ kzL ~ Leave a comment

Taip vilkinau rašinėlį, kad visai pamiršau, ką norėjau parašyt apie “Diserį.” O gal nesugalvojau, ką parašyt? Ir nutik tu man, kad ėmiau ir perskaičiau antrą kartą. Ir ne po dvidešimties metų. Specialiai įjungiau žemesnį bėgį ir skaičiau neskubėdama. Kaip įdomu. Iš pirmo skaitymo man labiausiai įsiminė vanduo ir plaukimas. Man atrodė, kad Žiūra knygoj arba plaukia, arba filosofuoja apie meną. O pasirodo, kad plaukia tik gale, o filosofuoja irgi ne tiek jau daug, kaip atrodė. Bet plaukimas vis tiek įspūdingiausias.

Knygoje mane labiausiai įtraukia atvirumas, ypač pasakojant apie savo kūrybinį kelią, kuriame autorius dažnai būdavo nesuprastas, nes vis kurdavo kažką, kas kitų supratimu nebuvo menas. O gyvent iš kažko reikia. Laukiniai ponepriklausomybės laikai, kai galėjai skvotint senamiesčio širdyje, gyvent be stogo, be vandens, be elektros turi tam tikrą galiojimo terminą ir atrodytų neįtikėtini, jei ne mano draugės įsimylėtas meninikas, skvotinęs dabartiniuose VU filosofijos rūmuose. Aha, tiesiai prieš prezidentūrą.

Man visada labai įdomu skaityt apie kitų žmonių vaikystę, ką ir kaip jie atsimena, kas jiems nutiko. Žiūros vaikystės atsiminimai labai ryškūs, iškėlė ir mano pačios prisiminimus, kuriuose, ačiū dievui, niekas nenuskendo, gal tik pati esu gurgštelėjus skaidraus Dusios vendenėlio. Bet ir tą siaubingą kovą su jūros srove esu patyrus, tik ne jūros, o vandenyno. Tik man kaip plaukikei iki Žiūros, kaip iki mėnulio, arba kaip Žiūrai iki Juozuko. Ir tada net neplaukiau. Tokia srovė buvo, kad parbrist negalėjau. Klaipėdietiškas išgyvenimo instinktas sumobilizavo nepanikuoti ir bandyt brist skersai. Tas vaizdas, Žiūros žmonos su kūdikiu ant kopos ir Dariaus, nuo kopos atrodančio lyg maloniai besipliuškenančio bangose – wow, nepamirštamas. Kaip ir ta tolstanti valtis. Sakau, kad knygoj autorius visą laiką plaukia.

Labai patiko antras skaitymas. Puiki knyga, bet negaliu pasakyti, kad “ne veltui Metų knyga”. Nes turėjau kitą favoritę. Bet taip jau Marijos žemėj atsitinka, kad geros knygos supuola į vienus metus, o kitais nebūna iš ko rinkti. Atrodo, reiktų rinkt kas du metus, bent intrigos būtų. Lentynoj turiu kitą autoriaus knygą, reiks pastumt eilėje.

(Knyga asmeninė, ne dovana).

Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą

~ kzL ~ Leave a comment

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.

Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.

Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.

Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.

Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.

Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”

Zuikių bažnyčia

~ kzL ~ Leave a comment

Griebiau knygą nieko apie ją nepaskaičius, užteko, kad ukrainiečių rašytojas verstas Donatos Rinkevičienės. Pasitikiu, kad bus gerai ir likau absoliučiai nustebus, kad knyga apie lietuvį partizaną Liūtą. Nuo pirmo sakinio, kaip įkritau į knygą, tai taip ir prasistebėjau, kad parašyta ukrainiečio, ir nežinau, ar kad taip įsigilinta į istoriją, ar taip vertėjos išversta, na, niekaip nesijaučia, kad verstą knygą skaitai. Labai lietuviškai parašytas ukrainiečio rašytojo romanas.

Partizano Liūto istorija – neįtikėtina, niekaip čia trumpai neatpasakosi. Kario belaisvio likimas, vėtymas mėtymais po pusę Europos, katorga Ukrainos kasyklose iki patenkant į rankas ukrainiečių partizanams, nusprendusiems susisiekti su Lietuvos partianais ir kartu parlydėti lietuvį namo. Namo namo namo – į nuostabiausią pasaulio šalį. Atrodo, kojos pačios neša, meilės ilgesys girdo ir maitina, pelkių samanos glaudžia ir apkabina. Tik kad namie sovietai, vietiniai koloborantai – belieka lįst gyvam po žeme.

Greitai verčiasi puslapiai ir nors partizanų istorijos ir likimai panašūs ir mūsuose nebėra naujiena, kažkaip skaitydama vis nenustojau stebėtis kiek širdies ir meilės įdėta, kiek išklausyta, išvaikščiota, suprasta, išbūta ir išgyventa, kad šitaip parašyt – lyg apie savo tautą.

Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems klasikinio romano, o kartu raginu išluot iš knygynų ir skaityt solidarumo su ukrainiečiais vardan. Ypatinga knyga.

___________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Knygos vertėjai, kaip visada, už surastas ypatingas knygas ir puikų vertimą.

Daiktai, kurių neišmečiau

~ kzL ~ Leave a comment

Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.

“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.

Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Sala

~ kzL ~ Leave a comment

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.