Mother Mary Comes to Me

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

Džiaugsmo ministerija

Diseris

Taip vilkinau rašinėlį, kad visai pamiršau, ką norėjau parašyt apie “Diserį.” O gal nesugalvojau, ką parašyt? Ir nutik tu man, kad ėmiau ir perskaičiau antrą kartą. Ir ne po dvidešimties metų. Specialiai įjungiau žemesnį bėgį ir skaičiau neskubėdama. Kaip įdomu. Iš pirmo skaitymo man labiausiai įsiminė vanduo ir plaukimas. Man atrodė, kad Žiūra knygoj arba plaukia, arba filosofuoja apie meną. O pasirodo, kad plaukia tik gale, o filosofuoja irgi ne tiek jau daug, kaip atrodė. Bet plaukimas vis tiek įspūdingiausias.

Knygoje mane labiausiai įtraukia atvirumas, ypač pasakojant apie savo kūrybinį kelią, kuriame autorius dažnai būdavo nesuprastas, nes vis kurdavo kažką, kas kitų supratimu nebuvo menas. O gyvent iš kažko reikia. Laukiniai ponepriklausomybės laikai, kai galėjai skvotint senamiesčio širdyje, gyvent be stogo, be vandens, be elektros turi tam tikrą galiojimo terminą ir atrodytų neįtikėtini, jei ne mano draugės įsimylėtas meninikas, skvotinęs dabartiniuose VU filosofijos rūmuose. Aha, tiesiai prieš prezidentūrą.

Man visada labai įdomu skaityt apie kitų žmonių vaikystę, ką ir kaip jie atsimena, kas jiems nutiko. Žiūros vaikystės atsiminimai labai ryškūs, iškėlė ir mano pačios prisiminimus, kuriuose, ačiū dievui, niekas nenuskendo, gal tik pati esu gurgštelėjus skaidraus Dusios vendenėlio. Bet ir tą siaubingą kovą su jūros srove esu patyrus, tik ne jūros, o vandenyno. Tik man kaip plaukikei iki Žiūros, kaip iki mėnulio, arba kaip Žiūrai iki Juozuko. Ir tada net neplaukiau. Tokia srovė buvo, kad parbrist negalėjau. Klaipėdietiškas išgyvenimo instinktas sumobilizavo nepanikuoti ir bandyt brist skersai. Tas vaizdas, Žiūros žmonos su kūdikiu ant kopos ir Dariaus, nuo kopos atrodančio lyg maloniai besipliuškenančio bangose – wow, nepamirštamas. Kaip ir ta tolstanti valtis. Sakau, kad knygoj autorius visą laiką plaukia.

Labai patiko antras skaitymas. Puiki knyga, bet negaliu pasakyti, kad “ne veltui Metų knyga”. Nes turėjau kitą favoritę. Bet taip jau Marijos žemėj atsitinka, kad geros knygos supuola į vienus metus, o kitais nebūna iš ko rinkti. Atrodo, reiktų rinkt kas du metus, bent intrigos būtų. Lentynoj turiu kitą autoriaus knygą, reiks pastumt eilėje.

(Knyga asmeninė, ne dovana).

Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.

Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.

Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.

Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.

Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.

Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”

Zuikių bažnyčia

Griebiau knygą nieko apie ją nepaskaičius, užteko, kad ukrainiečių rašytojas verstas Donatos Rinkevičienės. Pasitikiu, kad bus gerai ir likau absoliučiai nustebus, kad knyga apie lietuvį partizaną Liūtą. Nuo pirmo sakinio, kaip įkritau į knygą, tai taip ir prasistebėjau, kad parašyta ukrainiečio, ir nežinau, ar kad taip įsigilinta į istoriją, ar taip vertėjos išversta, na, niekaip nesijaučia, kad verstą knygą skaitai. Labai lietuviškai parašytas ukrainiečio rašytojo romanas.

Partizano Liūto istorija – neįtikėtina, niekaip čia trumpai neatpasakosi. Kario belaisvio likimas, vėtymas mėtymais po pusę Europos, katorga Ukrainos kasyklose iki patenkant į rankas ukrainiečių partizanams, nusprendusiems susisiekti su Lietuvos partianais ir kartu parlydėti lietuvį namo. Namo namo namo – į nuostabiausią pasaulio šalį. Atrodo, kojos pačios neša, meilės ilgesys girdo ir maitina, pelkių samanos glaudžia ir apkabina. Tik kad namie sovietai, vietiniai koloborantai – belieka lįst gyvam po žeme.

Greitai verčiasi puslapiai ir nors partizanų istorijos ir likimai panašūs ir mūsuose nebėra naujiena, kažkaip skaitydama vis nenustojau stebėtis kiek širdies ir meilės įdėta, kiek išklausyta, išvaikščiota, suprasta, išbūta ir išgyventa, kad šitaip parašyt – lyg apie savo tautą.

Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems klasikinio romano, o kartu raginu išluot iš knygynų ir skaityt solidarumo su ukrainiečiais vardan. Ypatinga knyga.

___________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Knygos vertėjai, kaip visada, už surastas ypatingas knygas ir puikų vertimą.

Daiktai, kurių neišmečiau

Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.

“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.

Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Sala

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Buveinė. Terezės dienoraštis

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Lieka tik oras

Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.

Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.

Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.

Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.

Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija

Kadangi knygoje visi pasakoja, kaip jie prisimena Leonidą Donskį, prisiminsiu ir aš. Leonidas Donskis man labiausiai asocijuojasi su Knygų muge. Galima sakyti, kad Knygų mugėje aš Donskiui sekiodavau iš paskos ir pagal Donskio programą dėliodavau savo lankomų renginių programą. Matyt, kažkada buvo nutikęs koks nors renginys, kuriame aš pajutau tai, apie ką kalba absoliučiai visi knygos kalbėtojai – erudiciją, toleranciją, šviesą ir šilumą. Išvertimą visokiausių pasaulio įvykių ar reiškinių į paprastą žmonių kalbą, sudėliojimą taškų ant i, ir kažkokią ramybę. Kiek daug Knygų mugės diskusijos prarado iškeliavus Donskiui. Visi prapradom. Nes neatsirado toks žmogus, kuris galėtų kompesuoti šį mūsų praradimą. Apie tai perskaitysite praktiškai kiekvienuose atsiminimuose – visuose juose vienas vardiklis – Leonido Donskio ypatingumas.

O šiaip knygą labai įdomu ir gera skaityt – tarsi iš jos sklinda ta meilė ir šiluma, kurią knygos herojus atidavė kiekvienam pasakotojui – dabar viskas keliauja skaitytojo širdin. Neįtikėtina, kiek žmonių rado užuovėją Leonido ir Jolantos Donskių namuose, kaip žmonės suklikindavo nuo pirmos pokalbio valandos, kaip iš tų namų, iš universitetų, paskaitų ir stovyklų, “kiek daug visur pasklido Leonido mokinių – jo skeveldrų, apie kurių buvimą net nežinome, bet tie žmonės šiandien kuria pasaulį.” Ir visi jie klausia savęs – o ką apie dabartinę pasaulio beprotystę pasakytų Leonidas? “Pašnekovo nebėra, bet nereiškia, kad pokalbis negali vykti.” Gali, bet niekada nebebus toks gilus ir įžvalgus. Kaip gaila, ne tas žodis.

Labai labai rekomenduoju.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”.

Šmėkla gerklėj

Oi, kaip reikia nedelsti su rašinėliais. Čia atostogų knyga ir jau beveik du mėnesiai praėję, įspūdžiai išblėsę ir detalės pasimiršę, tai va, kaip šitas Moher skardžio vaizdas tolumoj man dabar likęs bendras jausmas apie knygą. Labai gerai prisimenu, kaip pradėjus skaityti parašiau, kad visą laiką noriu verkt. Ta pradžia tokia kvepianti kūdikiais, dvelkianti nesibaigiančiais žindymais, nemiga ir besikaupiančiu nuovargiu, o kartu pilna begalinės meilės, savotiško gedulo viso pro tave bėgančio gyvenimo ir negalėjimo veikti, ką labai mėgai, o dabar tiesiog neturi sveikatos ir laiko. Nu, ir šiaip viskas apie apvirtusį gyvenimą, į kurį jau nebeįmanoma sugrįžti.

Tai va, autorė skęsta visam tam vaikų auginime ir dar taip gerokai pačiuožusiai, nes vos tik atsigauna ir kažkiek išsikapsto iš vystyklų ir nemigos, tuoj ir jau vėl hormonai kala, užvaldo geismas ir ji vėl nori naujo kūdikio. Na, kažkurioj stadijoj aš jau stojau į autorės vyro pusę ir stebėjausi ta gaivališka aistringa motinyste, kur jau net atrodo ant išprotėjimo ribos.

Antroji knygos gija pasakoja kitos taip pat labai aistringos airės poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą. O mūsų šiandieninė herojė nuostabiai pasakoja jos istoriją, perpindama su poetės, kurios gyvenimą tyrinėja, ir visų moterų, promočių ir motinų gyvenimus. Kaip jos gyveno, kaip mylėjo, kaip pasidavė tradicijai arba jai priešinosi, ką tai joms kainavo. Kaip mes labiau galime nuspėti iš dainų ir pasakojimų, koks tas gyvenimas buvo nei iš raštų, kuriuos surašydavo vyrai. Tad ji gražiai pasakoja ir kovoja už neužrašytą moterų literatūrą: “Tuo tarpu moterų sukurta literatūra buvo saugoma ne knygose, bet jų kūnuose, gyvuose poezijos ir dainų archyvuose.”

Kieta knyga, rekomenduoju visoms moterims ir vyrams, kurie nori jas labiau pažinti (įtariu, kad daugeliui įveikti pritūks kantrybės, nes tikrai labai moteriška), taip pat rekomenduoju Airijos mylėtojams. O Benui ačiū, kad išleido.

Sarbintai

“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?

Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.

Heknių audinys / Pragaišties naktis

Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).

Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.

Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.

Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.

Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.

_______

Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240

Karalius nakvos Merkinėj

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai nežinojau, apie ką bus knyga-komiksas. Net nežinojau, kas šioje knygoje karalius! Tai viskas, ką patyriau buvo nuostaba. Taip pat ir karalius (nesakysiu, kuris, kas norės, sužinos).

Žinia, esu didelė Gerdos Jord fanė. Įrodymai štai tokie:

Daugiabutis – https://knyguziurkes.com/2019/08/26/daugiabutis/

Gertrūda – https://knyguziurkes.com/2016/07/18/gertruda/

10 litų – https://knyguziurkes.com/2014/12/29/10-litu/

Gavos nuo naujausios iki seniausiai išleistos. Tai va taip užmetus akį į Gerdos Jord, kilo mintis, kad šis komiksas yra rimčiausias, na, ta prasme, jame yra subtilaus humoro, bet nejuokingas. “Daugiabutis” ir “Gertrūda” – abu tiesiog juoko bombos, “10 litų” tikrai yra kur nusišypsoti, o štai “Karalius nakvos Merkinėj” toks, sakyčiau, kažkuo ilgesingas ir net liūdesingas – neįmanomos meilės, asmeninės laimės, išsiskyrimų, netekčių ir prarasto laiko.

Kaip knygos autorė praskleidžia scenos uždangą prasidėjus pirmajai operai Vilniuje, taip ir komikse atskleidžia privačiąją karaliaus gyvenimo pusę, kurioje pačios intymiausios žmogaus gyvenimo akimirkos, pačios didžiausios dramos ir lūžiai, didžiausias džiaugsmas ir giliausias skausmas, o kartu ir paprasčiausi žemiški dalykai – grybai, uogos, maudynės upėje. Šioje knygoje ne karalius yra žmogus, o žmogus yra karalius. Iki pat pabaigos. Iki paskutinės nakvynės Merkinėje.

Gražu. Liūdna. Rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”

Kopėčios

Tolikas, vienišius aitišnikas, kurio kojos kaip degtukai, o pirštai – pianisto, vos prieš kelias dienas nusipirko savo svajonių namą Ispanijoje. Iki svajonių dar toloka, mirusios namo savininkės palikimas – milijonas servėtėlių, mezginių, angeliukų ir jėzuliukų ant kiekvieno kampelio. Nieko, bus remontas, bus modernus apšvietimas, o paskui jau tyla ir ramybė, kuri niekaip neištinka, nes Ukrainoje prasideda karas ir į jo svajonių namus suguža mama su seseria ir jos drauge, teta su šunyčiu ir dviem katėm, ir vienakojis dėdė.

Taip komiškai prasidėjęs pasakojimas tarp eilučių sruogiškai slepia siaubą, pirmųjų karo dienų nežinomybę, namų ilgesį, gėdą dėl savo paties saugumo, ir nerimą dėl pasilikusių. Bet kaip žavingai tarp šių jausmų manevruoja Kuznecova – jokio patoso, jokios savigailos, kaip tinkamai parenka situacijas savo personažams! Skaičiau ir žavėjausi. Kaip gerai ji atspindi vakariečių reakcijas, pasiryžimus ir nesusivokimą, ypač apie “geruosus rusus”, kurie mat irgi gi “aukos”. Kaip atvirai pasakoja, kodėl Tolikas ne fronte.

Labai rekomenduoju, puiki knyga, talentinga autorė.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Marble Hall Murders

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.