Category: Paaugliams

Maitintoja

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for kiaulystės dėsniai kiaulėms negalioja

Šios knygos viršeliui – 100 balų. Pamatai ir neįmanoma nenorėti perskaityti. O po viršeliu dar ir gera puikiai papasakota istorija.

Trys stambios alia negražios mergaitės (apie grožį atskira tema, gi jau žinom, kad “Grožis kaip žaizda”, tai per daug ir nesiplėsiu) ir neįgalus vyrukas. Būtų galima graudentis, bambėti ant viso pasaulio ir begaliniai verkšlenti apie pasaulio neteisybes. Bet galima pasirinkti ir kitą kelią. Būtent dėl to labai rekomenduoju knygą visoms mergaitėms ir berniukams, kurie netelpa į populiarumo standartą ir grožio etaloną.

Taigi, Mirėja šiais metais prarado bjauriausios mergaitės mokykloje titulą. Konkursą, kurį suorganiavo jos vaikystės draugas “laimėjo” kita mergaitė, šiemet net antrosios vietos Mirėjai nepavyko gaut. Tad Mirėja kiek “nusivylus”, iš tiesų tai jau užgrūdinta dvejus metus turėto “kiaulaitės” (gražioji lietuvių kalba leidžia vertėjai gražiai išverst “kiaulę”) titulo, į kurį jau seniai nebekreipia dėmesio. Bet kitoms dviem mergaitėms šis titulas kerta į skaudžiausią vietą. Yra ir visokių kitokių reikalų ir nuoskaudų, kuriuos sudėjus naujai tituluota komanda sulimpa į vieną krūvą ir nusprendžia skaudulių-reikalų važiuoti tvarkyti į patį Paryžių. Dviračiais!

Kaip sekasi kelionė ir kaip kompanija tampa žvaigždėmis ir galiausiai kojomis išmina savo problemas – viskas linksmoje (apie rimtus reikalus) knygoje. Nenoriu per daug išpasakoti – gaila atimt skaitymo malonumą ir intrigą. Tegul būna visiems skaitytojams pavydys ir įkvėpimas kaip į save galima žiūrėti (o jei nemoki, reikia mokytis taip daryti) su lengva ironija ir humoru (kuris vienintelis gali išgelbėt pasaulį, žinoma, + meilė). Nes kai gali pasijuokt iš savęs pats – kitiem nebelieka iš ko tavyje juoktis.

O prie ko vaikinas neįgaliojo vežimėlyje sužinosit perskačiusios.

Labai labai rekomenduoju. Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą.

Kiti Albio Braito pasauliai

~ kzL ~ Leave a comment

kiti-albio-braito-pasauliai_z1

Kaip jau kažkada esu minėjus, labai mėgstu knygas apie kvantinę fiziką, tik jos turi būti vaikiškos, nes kitokių nesuprantu, nors, kaip sakoma knygoje, jei galvoji, kad supranti kvantinę fiziką, reiškia, kad nė velnio jos nesupranti. Tai tuo ir pasiguosiu.

Albis Braitas neteko mamos ir, sužinojęs, kad pagal kvantinės fizikos teoriją (o gal ir praktiką, nelabai atsimenu), paralelinėse visatose gali ją atrasti gyvą, leidžiasi jos ieškoti. Na, tikriausiai žinote eksperimentą su tuo “kvantiniu” katinu, kuris uždarytoje dėžėje yra ir gyvas, ir miręs tuo pačiu metu, tai Albis tokios panašios dėžės pagalba keliauja per paralelines visatas. Kartais sėkmingai, kartais nelabai – visos tos visatos yra savotiški “o kas, jeigu”: o kas, jeigu Albis savo mamos net nebūtų pažinojęs, o kas, jeigu Albis būtų gimęs mergaite, o kas, jei Albis nebūtų gimęs mokslininkų šeimoje ir taip toliau, be pabaigos.

Visi tie “jeigu” ir yra suskilę į daugybę visatų. Ir jei savojoje visatoje šiuo metu nelabai gera, nereiškia, kad kitoje visatoje yra arba bus geriau, net jei ten vis dar gyva mama. Todėl knyga netiesiogiai užduoda mintį, kad vietoj svarstymo, kaip būtų, jeigu, turime bent jau pabandyti kuo prasmingiau išnaudoti šioj visatoj gautą laiką. Bet čia tokia suaugėliška mintis, skaitantis vaikas gali apie tai ir nepagalvoti, jam gal tiesiog nuotykių knyga bus, o bet tačiau, jei jau perskaitys, padiskutuokite su juo, kaip jis knygą suprato.

Žodžiu, gera šita knyga, net pažliumbiau pabaigoje… ne dėl knygos gerumo, šiaip širdį suspaudė, tikriausiai visos mamos toj vietoj pažliumbtų. Galit tokios/tokie prisiduot komentaruose.

PS Iš anksto atsiprašau už kvantinės teorijos klaidas.

 

Begalinė istorija

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Verksnių klubas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for verksnių klubas

Paskaitinėju, kas ten jaunimo gretose dedasi. Nestora knygelė, greit perskaičiau. Visai patiko, kažkaip niekur labai nestrigo mintis, pats siužetas man toks labiau pasirodė kaip filmas nei gyvenimo realybė, bet nebūtinai gi knygos turi būti labai realistiškos.

Labiausiai nerealistiškai atrodė pats verksnių klubas: per daug protingai ir ironiškai save pasivadinę “verksniais” (labiau būtų tikėtina, kad tokią etiketę klubui prikabintų jų tėvai, nei patys klubo dalyviai, nors pats klubo pavadinimas man labai patiko), per daug neįtikėtinai pasiduodantys klubo iniciatorės nerašytoms taisyklėms visiškai nekontaktuoti (kaipgi be fb, viber ar dar kokio komunikavimo įrankio galima šiomis dienomis apsieiti – čia jau labiau vienuoliški įžadai turėtų būti nei paauglių susitarimai). Bet jei ignoruotume šituos pastebėjimus, tai visai įdomiai susiskaitė. Paskaityk, jei paklius į rankas.

 

Tarp gyvenimo ir vilties

~ kzL ~ Leave a comment

tarp gyvenimo

Kai tobulėjantis mokslas ir medicina užkerta giltinei kelią vaistais, skiepais ar kremais nuo saulės, ji kantriai ir nuosekliai ieško kitos silpnos vietos, per kurią galėtų pasiimti vertingiausią žmogaus turtą. Taip per amžius ramiai sau bezdžionėse tūnojęs virusas suėda žmogaus imuninę sistemą, tropikuose įkandęs uodas nulemia nesivystančias vaisiaus smegenis ar purvuose besivoliojanti kiaulaitė – kiaulių gripą.

Kažkada ateityje giltinė pateikė naują staigmeną – Anno Mortis: žmogus yra visiškai sveikas, kol tam tikrais, pagal kraujo tyrimą nustatytais, metais miršta. Tiesiog taip. Klėja yra viena iš tokių žmonių. Dabar jai šešiolika ir ji žino, kad, suėjus septyniolikai, bet kuri nauja diena gali būti jos paskutinė, o jei ne paskutinė, tai tik viena iš 365. 365 yra maksimalus įmanomas skaičius.

Kaip gyvena ir kaip jaučiasi toks žmogus? Ar nori viską nuveikti, ką dar įmanoma, ar kuo giliau pasislėpti po kaldra? O gal išgelbėti kokią vieną kitą gyvybę savo neviltimi suteikdami viltį? Toks pasirinkimas suteikiamas Klėjai – dalyvauti eksperimente, kuris pats yra eksperimentas.

Man labai patiko knygos idėja ir ji labiausiai laikė pririšusi prie teksto, nes niekur jau nedingsi, labai norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Ir galiu pasakyti, kad ir pabaiga man patiko, tikrai nebuvo koks uodegos užrietimas – bububu, pagąsdinau, bet nieko čia tokio, saulė patekėjo ir vaiduokliai išsilakstė. Daugmaž ten viskas tvarkingai ir logiškai susidėliojo į lentynas. Gal kiek paaugliškos meilės ir jų trikampiai man ten kažkaip kėlė abejonių ir kartais atsirasdavo toks jausmas, kad kažką praleidau skaitydama, gal kokį puslapį pamečiau, nes meilei arba nemeilei pritrūkdavo kažko, kas mane įtikintų, bet gal jaunasis skaitytojas nebus toks priekabus, kaip teta knygų žiurkė. Bet pasakysiu nuoširdžiai, jei skaityčiau knygą keturiolikos, tai ji man žiauriai patiktų, nes ir paslaptinga, ir meilė bujoja, ypač nelaiminga. Tik rekomenduoju greičiau skaityti, kol Veryga lapų neišplėšė arba neuždėjo ženklo N-20. Suprask, nėr čia ko jaunuoliams smegenų nuodyti.

Egle, prašom dėti knygą į goodreads, būsiu pirmoji jos vertintoja.

 

Kaukas Gugis ir kerų karas

~ kzL ~ 2 Comments

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

Manifestas, kaip būti įdomiai

~ kzL ~ 1 Comment

manifestas-1

Kai skaitau tokias knygas, tai dažnai būna sunku apsispręsti, kaip jas skaityti – ar kaip mamai, kuriai ant nosies paauglystė (ne mano, žinoma), ar kaip prieš x metų buvusiai paauglei. Iš tikro taip ir skaitau – virsdama tai viena, tai kita. Kai virstu mama (visokiose mamoms baisiose scenose), išsigąstu ir galvoju, vai vai vai, kokia baisi knyga, bet tada prisimenu kokį nors panašų siužetą iš savo gyvenimo (tokio baisumo ko gero nelabai turėjau, bet bandau pritempt, kas buvo baisiausio mano nebaisiame gyvenime) ir galvoju, kaip tada elgiausi, jaučiausi, ką galvojau ir “kas iš to išėjo”. Ir sakau sau, kad visko gali būti, viskam turiu būti pasiruošusi (kaip mama) ir galbūt tokių knygų skaitymas padės man ramiau reaguoti, nepanikuoti ir nerėkauti, kai nebus būtinybės, įvairiais ateinančio gyvenimo atvejais.

Apie literatūrines knygos subtilybes labai nerašysiu, nes, kaip matote, skaitydama galvojau apie visai kitokius dalykus. Kuo svarbi ši knyga? Manau, pagrindinė knygos mintis yra meilė. Ir ne savo boyfriendui ar draugams, o pirmiausia sau. Tikriausiai didžiausias paauglystės darbas, kuris labai dažnai nepavyksta – išmokti save mylėti tokį, koks esi. Kai mylėsi, tai pasitikėsi savo jėgomis, kai pasitikėsi, daug lengviau bus atlaikyti visokiausias paauglystės negandas, kurias dažniausiai tiesiog reikia išgyventi.

Ką parodo ši knyga – sunku visiems. Skirtingai, bet visiems. Populiariems, mėgstamiems ir nelabai. Vieną dieną tu mėgstamas, kitą dieną jau trypiamas – sūpuoklės, kuriomis esi priverstas suptis.

Man patiko, kaip knygoje parodoma, kad yra išeitis. Iš visko. Kad ir kaip sunku ir nemalonu būtų. Man atrodo, kad paaugliams labai svarbu tai suprasti ir kad kas nors panikos metu apie tai primintų – kad labai svarbu į tokias situacijas pažiūrėti kitu kampu, šaltu protu.

Taigi, nepaisant to, kaip mamoms ir tėčiams nesinorėtų turėti reikalų su paaugių seksu, savęs žalojimu, patyčiomis ir taip toliau, aš siūlyčiau tiek tėvams, tiek vaikams paskaityti šitą knygą profilaktiniais tikslais. O jei dar pavyktų su vaiku apie tai padiskutuoti, tai iš viso būtų wow. Nes padiskutuoti tikrai yra ką – ar pateisinamas Bri elgesys, kaip pasielgtum jos vietoje, ką daryti vienu ar kitu atveju ir “kas iš to išėjo”.

 

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

~ kzL ~ Leave a comment

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Greyhound

~ kzL ~ 2 Comments

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sugar

~ kzL ~ Leave a comment

sugar_deirdre

Šiaip aš gi mėgstu young adult knygas ir kartas net pykstu, kad jos taip priskirtos, nes būna iš ties labai stiprios knygos ir vertos būti perskaitytos įvairaus amžiaus skaitytojų, bet tikrai ne visoms knygoms tai pavyksta. Galima sakyti, kad neturiu teisės taip teigti nebaigusi knygos klausyti, bet šiais metais pasižadėjau sau, kad pliurpalai bus negailestingai metami į šoną, tai štai prašom pirmas įrodymas.

Kodėl? O todėl, kad netikra, kad neįtikina, nors ir atsiliepimai geri ir t.t. Pasakojama apie storulę merginą, kurios visa šeima stori. Mama vago iš nevilties, ji pati – iš streso ir nevilties irgi, žodžiu, nieko gero, ypač dėl to, kad ji dar yra visos šeimos tarnaitė, kuriai praeinantis brolis nepatingi vožtelėti. Ir vadina ją visi Sugar. Cukriukė. Saldumynų mėgėja.

Ir staiga atsiranda draugas. Tiesiog geras vaikinas, pasak Sugar, gražuolis, kuris turėtų lakstyti paskui gražiausias klasės merginas. Na, nelabai tiksliai – tos merginos turėtų lakstyti paskui jį. Bet jis kažkodėl būna su ja. Na, suprantama, Sugar, už savo didžiulio kūno yra paprasta miela ir nuoširdi mergina ir viskas tas yra ok, bet Even yra visiškai netikras angelas iš dangaus. Net jei tokios draugystės gyvenime ir būna, o tikrai būna, jos nėra nei afišuojamos, nei demonstruojamas. Paprastai vaikinai nėra tokie kieti ir visiškai waterresistant aplinkos dėmesiui ir nuomonei. Taip tiesiog nebūna. O nebūna man tinka tik science fiction knygose, o jei ne, tai – viso gero. Taip ir padariau. O jei netikit, arba mėgstat angelus, tai prašom, ši knyga tau.

Pereik tiltą, kvaily

~ kzL ~ Leave a comment

tilta

Dar nebuvau skaičiusi jokios Vilės Vėl knygos, tad buvo smalsu. Ši knyga skirta paaugliams, tad ir jaučiasi, kad jau kitokia, nei mano paskutiniu metu skaitomos su savo vaikais. Čia jau ir veikėjai tokie paaugliškai nerimastingi, jausmingi, besiblaškantys ir savęs ieškantys, ir tarp knygos eilučių vingiuoja paslėptos mintys, kurias reikia pajausti, suprasti, ir pats tekstas ne toks nuoseklus, koks būna vaikiškose knygose.

Skaitydama, žinoma, prisiminiau savo mokyklinius laikus. Atsimenu, buvo laikas, kai kai kurios mūsų klasiokės, taip pat kaip pagrindinė mūsų herojė Auksė, išeidavo į mokyklą ir ne(da)eidavo iki jos (tiesa, tai buvo jau daug vyresnėse klasėse, nei aštunta, tad sakau, kad šioj knygoj nenuėjimas į mokyklą labai ankstyvas, gal reikėjo pevėlinti?). Kaip, dievemano, tėvai ilgiausiai to nežinodavo, kaip ir aš nežinodavau, kur jos bastosi, ir nedrįsdavau paklausti, kai kada nors parsirasdavo į pamokas.

Tikriausiai visais laikais tėvai jaudinasi, vaikai dangsto vieni kitus, verda klasės intrigos, persigrupuoja draugų rateliai ir t.t. Žodžiu, nuopoliai ir pakilimai. Man labai patiko, kad šioje knygoje iš savotiško nuopolio ir tamsaus laikotarpio knygos veikėjai išeina lyg ir labiau subrendę, labiau atsiskleidę, įžvelgę vieni kituose naujų dalykų, padarę gyvenimiškų atradimų.

Kas knygoje kiek užkliuvo? Na, keistas buvo Auksės žiūrimo serialo turinys, 122 psl. staiga Auksės ir Simono pasimatyme atsidarusi niekur neminėta ir 123 psl. prapuolanti Gintė atodo kaip korektūros klaida, o šeimos padidėjimas knygos pabaigoje toks labai jau netikėtas ir kažkaip kaip lietus iš giedro dangaus, bet tiek to. Gal tik skaitytoja priekabi pasitaikė.

 

 

 

Atvirai apie tai

~ kzL ~ Leave a comment

atvirai-apie-tai

Vis pakirba galvoje mintis, kad mano mergaitė artėja prie paauglystės slenksčio ir reikia pradėti tam ruoštis. Ir man, ir jai. Pradėjau domėtis, kokios knygos yra išleistos paaugliams apie juos pačius, ir kaip tik radau visai neseniai išleistą tikriausiai visoms mano kartos žmogėms labai gerai pažįstamos ginekologės knygą “Atvirai apie tai”.

Knyga yra sudaryta iš įvairiausių skyrių, kuriuose klausimų – atsakymu principu yra paaiškinami vienokie ar kitokie reiškiniai, kurie dedasi paauglės/paauglio galvoje ar kūne. Visiskai kaip būdavo žurale “Panelė”. Nežinau, ar ir dabar taip būna.

Tai va, skaičiau ir prisiminiau laikus, kai “Panelės” laukdavome kaip išganymo. Laukdavome, kada pagaliau atsiras kioskuose. Internetas tada beveik neegzistavo ir kitaip, kaip kad priėjus prie kiosko, apie žurnalo išleidima sužinoti nebuvo įmanoma. Dažniausiai žurnalą į klasę pirmoji atsinešdavo KŽG. Neįsivaizduoju, kaip jai tai pavykdavo.

Kadangi mes pabrauzint internete “apie tai” negalėjome, tai ir Vaivos raudonas puslapis buvo kažkas tai tokio. Manau, dabar tokio efekto tikrai nebėra, nes visokiuose portaluose gali atrasti atsakymus į pačius freakiškiausius klausimus. Yra tokių ir knygoje. Gan ekstremalių, pagal kuriuos suprantu, kad mano dukrai šitą knygą skaityti ankstoka (ką tik suėjo 9). Manau, tegul palaukia kelis metus. Kadangi knyga gulėjo “ant akių”, o viršelis labiau panašus į jai skirtą knygą, nei man, tai ji pasiėmė paskaitinėti. Gana įdėmiai. Tai paklausiau, ar supranti “apie ką”. Sako: “Nelabai”.

Tegul dar paauga. Ir šiaip mano nuomone, knygą galima skaityti tada, kai jau turi kažkokį vaizdą apie tai, as normalu, ir kas nelabai. Nes, na, man pačiai kai kurie klausimai net nešautų į galvą.  O juk viena iš vaikų klausimų – atsakymų strategijų yra atsakyti tik į tai kas klausiama. Reikia duoti gerą ir protingą atsakymą, o ne iš karto pateikti visą žmogiškų reikalų spektrą nuo iki.

Iš kitos pusės, manau, kad tokios knygos turi būti prieinamos, nes jos yra reikalingos mergaitėms ir berniukams, kurie nelabai turi pas ką paklausti. Tegul gauna profesionalų atsakymą iš šios knygos, nei papimpintą atsakymą iš kokio nupušusio portalo komentatoriaus.