Karalius nakvos Merkinėj

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai nežinojau, apie ką bus knyga-komiksas. Net nežinojau, kas šioje knygoje karalius! Tai viskas, ką patyriau buvo nuostaba. Taip pat ir karalius (nesakysiu, kuris, kas norės, sužinos).

Žinia, esu didelė Gerdos Jord fanė. Įrodymai štai tokie:

Daugiabutis – https://knyguziurkes.com/2019/08/26/daugiabutis/

Gertrūda – https://knyguziurkes.com/2016/07/18/gertruda/

10 litų – https://knyguziurkes.com/2014/12/29/10-litu/

Gavos nuo naujausios iki seniausiai išleistos. Tai va taip užmetus akį į Gerdos Jord, kilo mintis, kad šis komiksas yra rimčiausias, na, ta prasme, jame yra subtilaus humoro, bet nejuokingas. “Daugiabutis” ir “Gertrūda” – abu tiesiog juoko bombos, “10 litų” tikrai yra kur nusišypsoti, o štai “Karalius nakvos Merkinėj” toks, sakyčiau, kažkuo ilgesingas ir net liūdesingas – neįmanomos meilės, asmeninės laimės, išsiskyrimų, netekčių ir prarasto laiko.

Kaip knygos autorė praskleidžia scenos uždangą prasidėjus pirmajai operai Vilniuje, taip ir komikse atskleidžia privačiąją karaliaus gyvenimo pusę, kurioje pačios intymiausios žmogaus gyvenimo akimirkos, pačios didžiausios dramos ir lūžiai, didžiausias džiaugsmas ir giliausias skausmas, o kartu ir paprasčiausi žemiški dalykai – grybai, uogos, maudynės upėje. Šioje knygoje ne karalius yra žmogus, o žmogus yra karalius. Iki pat pabaigos. Iki paskutinės nakvynės Merkinėje.

Gražu. Liūdna. Rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.

Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast

Man atrodo, šita knyga gamina endorfinus! Visą laiką, kai ją skaičiau, palaimingai šypsojausi ir apskritai jaučiausi kaip įsimylėjus – visus tris iš karto – Joną Meką, Jurgą Vilę ir Miglę Anušauskaitę. Beje, jei dar nieko apie šią knygą negirdėjai, tai čia komiksas, kuris taipogi man sukėlė didelį norą spalvinti, net pasiskolinau dukros pieštukus ir paspalvinau pagrindinės komikso “vedėjos” gražų gėlėtą sijoną. Čia matyt, kaip Mekas nieko nesakydamas įkvėpdavo (ir vis dar įkvepia) žmones menui, tai va mane įkvėpė spalvinimui (beje, šimtą metų nespalvinau).

Šiam komikse taip gražiai suburti į krūvą žmonės, kuriuos Jonas Mekas arba jo pavyzdys – įkvėpė, padrąsino, palaikė. Man jis yra žmogus – kosmosas, apskritai, nemirtingas pasaulio stebėtojas, savo gyvenimą tęsiantis per tuos įkvėptuosius, per filmus, per laiškus ir archyvus, per pupas (kodėl – sužinosite komikse). Tarp visokių Jono Meko gyvenimo įdomybių, buvo ir dar viena – labai egzotiška – Mekas buvo peveldėjęs tuščią pliką salą, kurią šiame komikse Jurga Vilė sugalvojo apsodinti ir paversti sodu. Taigi kiekvienas knygos herojus neša sodui po augalą. Ech, kaip gražu (gaminasi enfždorfinai, sakau) ir, manau, Mekui labai labai patiktų.

Ir dar – Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės tandemas – nuostabus. Dėl to ir komiksas – puikus ir su maloniai pašaliniais poveikiais. Labai rekomenduoju kaip vieną svarbiausių Knygų mugės 2024 knygą.

_________________________________

Už malonumą dėkoju autorėms ir leidyklai Aukso žuvys.

Kas išsigando Šliūpo?

Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.

Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.

Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.

Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Death Wins a Goldfish

Imagine if Human Resources told death he must take vacation days – an entire year’s worth of time off. What would Death do with all that free time? Where would he go? What his life would be?

Įsivaizduok, kad Žmogiškųjų išteklių skyrius liepia Mirčiai išnaudoti visas sukauptas atostogas – viso 365 dienas, nes niekada gyvenime neatostogavo. Ką Mirčiai daryti su tiek laisvo laiko, kur eiti, koks bus jos gyvenimas be darbo (kai nieko nereikia nužudyti)?

Autorius labai įdomiai pasirinko atskleisti žmonių, niekaip nesugebančių atsijungti nuo darbo ir pailsėti, patirtį. Jo manymu, Mirtis dirba daugiausiai iš visų, tieisiog nuolatos, naktimis ir be išeiginių – štai tokia netikėta metafora. Ką darboholikai veikia laisvalaikiu? Nuo ko pradėti, gal nuo garderobo (juodos skraistės atnaujinimo), gal nuo Netflixo, o gal nuo atrakcionų parko? Sporto? Tinderio? Kolekcionavimo? Dienos pliaže? Road trip, aplankant Mirties slėnį?

Knygoje labai mažai teksto (va tiek kaip viršuj – bene daugiausia), daug iliustracijų, bet viskas taip išgryninta, atidirbta, su humoru ir su mintim, ir su kontekstu. Makabriškai puiki knyga. Ai, o prie ko čia auksinė žuvelė tai jau teks paskaityt.

vienaistorija

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Invisible Emmie

emmie

Dar viena grafinė novelė!

Emmie mokykoje yra nematomas žmogus ir pati puikiai tai supranta. Tiesiog taip jau būna – yra populiarieji ir visokie kitokie keistuoliai, kuriuos Emmie sugrupuoja ir dar skaitytojui išvardina. Net aprašo standartinį scenarijų, kas tokiems veikėjams paprastai nutinka knygose. Blogiausia, kad Emmie negali savęs priskirti nė vienai keistuolių grupei, o tada iš viso ne kas, nes neturi savo “rūšies”, kur bent kažkiek jaustumeisi sava.

emmie č

Paraleliai su Emmie kasdienėm negandom pasakojama toj pačioj mokykloj besimokančios Katie, kuri, savaime suprantama, visiška priešingybė mūsų herojei – ir graži, ir populiari, ir sportiška, ir protinga, istorija. Ta paralelė knygoje iš pradžių nelabai aiški, ir jau vienu metu buvau bepradedanti galvoti, kaip autorė išriš dvi istorijas, ir ar neteks vartyti akių dėl standartinės rožinės pudruotos pabaigos, bet, turiu pripažinti, kad pabaiga mane maloniai nustebino.

Toliau spoileris, tai neskaityk.

Katie pasirodė esanti Emmie išgalvota ir nupiešta tobula mergaitė, kuriai viskas sekasi, ir kuri gali eiti savo “keliais”, kai tik Emmie išdrįsta pakelti akis ir apsidairius pamatyti, kad pasaulyje tarp populiarių ir “outcasts” dar ir šiaip visokių neblogų žmonių gyvena, su kuriais visai nieko pasikalbėti. 

 

Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika

kvadratas

Kaip jau šimtą kartų sakiau, komiksai man yra naujas atradimas – esu labai didelė grafinių novelių fanė. Labai džiaugiuosi naujuoju Miglės komiksu apie Algirdą Julių Greimą. Džiaugsmas yra dvigubas, nes tai: a) nauja grafinė novelė ir b) ji apie Greimą. Paprastais ir nelabai paprastais žodžiais. Na, pavyzdžiui:

greimas 2

Kiek vis bandydavau apie Greimą pasidomėti, tai man visi jo semiotiniai reikalai toks tankus miškas, kad įkiši nosį ir trauki lauk, nes seniai nebegyveni mokslinių tekstų pasaulyje ir smegenys tokios informacijos anei paveža, anei virškina. O smalsu tai be galo – lietuviškas ir dar pasaulinio lygio! O čia štai viskas komiksų kalba! Nerealu! Man atrodo, kad jau paprastesniais žodžiais apie Greimą ir semiotiką papasakoti nebeįmanoma, už visą informacijos suvirškinimą ir bandymą pateikti paprastų žmonių kalba – 100 kartų bravo Miglei!

Šis komiksas nelabai toks laisvalaikio skaitinys. Na, laisvalaikio, bet smegenų atpalaiduoti tai nelabai gali, nes reikia susikaupt ir bandyt suprast. Nes ta Greimo semiotika man yra kaip kokia kvantinė fizika – kol skaitau, lygtais suprantu, bet vis tiek paaiškint nemokėčiau, nors gal dabar ir geriau mokėčiau, po to kai Miglė nupiešė – būtent – nupiešė ir dar linksmai. Tikras lobis!

Tikiuosi, kad ant mūsų žemės vaikšto daugiau neatrastų komiksų kūrėjų, ne tik Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord (abiejų esu didelė gerbėja). Dar tikiuosi, kad abi stalčiuj brandina po kokį naują komiksą, kad nebereiktų taip baisiai ilgai laukti kito karto.

Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

This One Summer

this one summer

Kadangi man labai patiko “Persepolis” ir “Gertrūda”, nusprendžiau labiau pasidomėti grafinių novelių pasauliu. Tai, kai buvau JAV, vietoj to, kad knygyne brausinčiau tarp lentynų, keliavau tiesiai į grafinių novelių skyrių ir pamačiau, kad ne taip čia jau man lengva bus ką nors susirasti, ypač, kai knygos grūste sugrūstos (ištraukt eina, o atgal įgrūsta – nelabai) ir matosi tik šoninė nugarėlė.

Dauguma batman stiliaus knygų atkrito automatiškai (o ir šiaip jų dauguma), o mane dominančias tokioje gausybėje rast ne taip lengva, tai greituoju būdu googlinau “the best graphic novels” ir tada jau ieškojau pagal autorių. Jei gerai pamenate, tai FB rašiau, kad kolega knygyne mane paliko porai valandų, niekaip nesuprasdamas, ką aš ten tiek ilgai ruošiuosi veikti, o aš tik prakaitavau iš jaudulio, kaip viską suspėti.

Štai randu vieną iš “the best”, o ji sveria kokius porą kg – kaip aš tokią parsivešiu, kai ir taip bagažas ant ribos (galiausiai taip ir buvo, visas knygas iš lagamino teko dėl viršvorio traukti lauk ir nešiotis 10 valandų Frankfurte ant kupros – šiuolaikinė knygnešystė per Atlantą). Tegyvuoja knygynas Eureka, daugiau nieko iš niekur netempsiu- viskas pas juos ir taip yra.

Galiausiai likau rankose su štai šia knyga – “This One Summer”. Ji tokia lėta, kaip lėtos būna vasaros dienos vaikystėje – nesibaigiančios, atrodo. Ir pati knyga – apie besibaigiančią vaikystę, apie perėjimą iš vaiko pasaulio į paauglio, apie tai, kaip staiga nebedžiugina visada džiuginusios veiklos ir net vaikystės draugai staiga tampa mažvaikiais, nes dar nepriėjo tos nematomos linijos, kurią jau esi peržengęs.

Teksto nėra daug ir svarbiausią vietą užima iliustracijos, ir jos gali būti štai taip – per visą atvartą. Man tai dabar savotiška grafinių novelių pažinimo pamoka – neįsivaizdavau, kad jos tokios visokios gali būti. Tik žinau, kad man labai patinka ir aš jau truputį labai sugriešinau Eureka knygyne, seniai jau taip buvau begriešijus su knygom – siaubas, koks nerealus malonumas!

summer 1summer 2tamaki brrreasts

Gertrūda

gert

Žodžiu, man labai patiko. Gaila tik vieno dalyko – kad 255 puslapiai, o ne kokie 600. Skaičiau ir džiaugiausi, kad atsirado tie penki šimtai žmonių, kurie parėmė knygstarterį ir dabar turime tokią fainą komiksų knygą – ir juokingą, ir rimtą, ir iki nukritimo (iš juoko) įžvalgią, su Geda ir su Prustu, ir dar su Landsbergiu altorėlyje (totalus nukritimas), ir svarbiausia tokią, kurios negali užversti, kol neperskaitei – kaip trileris praktiškai.

Daugiau net nenoriu rašyti, nes ką ten rašysi, kai vienintelis, ką nori pasakyti tai yra “labai patiko”? Daug labiau nei “10 litų“.

Aš labai tikiuosi, kad Gerda Jord stalčiuje turi kitą komiksą, na, gerai, bent jau pradėtą kitą komiksą, nes jei neturi, tai man labai liūdna, kad dar reikės ilgai laukti kito. Gal yra komiksų žinovų ir galėtų man parekomenduoti kokį gerą komiksą, kuris būtų ne fantasy, ne apie robotus ir žmones vorus, o “iš gyvenimo”?

Tik pažiūrėkite į tą Muncho “Šauksmą”…

gert1

Prisiminimai apie Atomo imperiją

prisiminimai…ir suprato, kad erdvės ir laiko begalybėje galėjo susidurti Atomo imperija ir Žvaigždžių imperija… Tai nutiko Kinijoje, 20-aisiais metais, per imperatoriaus gimtadienį… Tą dieną kažkas perskrodė kosmosą irsumaišė jo likimo kortas… …neatrenkamai… …sumaišė taip, jog dabar jau nebeįmanoma sužinoti, kokia tvarka turi būti papasakota jo istorija, kad įgautų prasmę…

Perskaičiusi knygą, sugrįžau į pačią pradžią. Vienas iš atvejų, kodėl grįžtu į pačia pradžią būna, kai pradžia būna labai glaudžiai susijusi su knygos pabaiga (būna, gi, kad istorija pradedama pasakoti nuo pabaigos), o kitas atvejis būna, kai nelabai suprantu knygos, tai vėl grįžtu į pradžią ir į bandymą suprasti.

Tai va, grįžusi perskaičiau šiuos žodžius ir supratau, kad nieko ten nereikėjo suprasti, nes šitas sakinys yra visos makalynės ir chaoso paaiškinimas ir išsipirkimas. Nes, garbės žodis, nu ir susukta knygoje viskas. Kad suprasti gal reikėtų kažkokias skyrių scemas braižyti, nu, bet ką žinau, nesu tokia jau fanė, kad daryčiau archiologinius knygos kasinėjimus, kad suprasčiau knygą. Arba gal aš čia komiksus per daug atsipalaidavus skaičiau? Gal reikia labai rimtai susikaupus skaityti? Prisipažinsiu, “Persepolio” tipo laiko tėkmė man patiko labiau, čia labai jau laikotarpiai ir civilizacijos susisukę ir niekas jokių palengvinimo užuominų neduoda. Tai ir perskaičiau, prisipažinsiu, šiaip gerėdamasi iliustracijomis ir knyga (tikrai labai graži ir popierius mielas liesti), bet galų iki galo nesuvesdama. Bet gal ir nėra tų galų ten? Gal veltui čia kankinuosi? Nežinau. Vėl grįžtu prie citatos. Užburtas ratas…

Beje, gal galit pasiūlyti kokius tikrai gerus komiksus? “Gertrūdą” jau užsisakiau ir laukiu.