Vakar buvau kine ir žiūrėjau Twilight serijos ketvirtą filmą “Breaking Dawn”. (“Ojėtus. Kodėl ji tuos filmus žiūri ir kodėl ji tas knygas skaito? “)
Nei ketvirtas filmas nei ketvirta knyga nėra stipriausi. Pirmąsias dalis labai smagiai suvalgiau, o skaitydama paskutinę tai akimis varčiau, bet, vistiek, žinoma, skaičiau, nes Twilight man yra kaip liga. Ir nors siaubingai erzino Kristen Stewart vaidyba, vistiek džiaugiuosi pamačiusi filmą.
Gavau dozę to, ko norėjau- 3 valandos iš namų su saldainiais, popcornu ir nesudėtingu filmu, kuriame buvo kur akis paganyti. Pavyzdžiui į Bellos vestuvinę suknelę, kurią sukūrė Carolina Herrera.
Bet… Vestuvių scenoje šmėkštelėjo pažįstamas veidas… Twilight knygų autorė Stephanie Meyer- tarp svečių
Kuriame filme norėtum suvaidinti vaidmenį? Aš tai mielai bučiau vaidinusi kurioje nors “Harry Potter dalyje” (įsivaizduojat, su kokia pagarba į mane žiūrėtų mano vaikai ir anūkai?) ir Kapur režisuotoj “Elžbietoje”. Ir kokią nors praeivę su taškuota suknele ir berete filme “Amelija iš Monmartro”.
Ar žiūrite “Žemės stulpus”? Aš bandau vis per kompą pažiūrėti. Ką matau – gan daug dalykų yra pakeista – perdėliota laike, pvz. Jack apie savo tėvą sužino beveik knygos pabaigoje, o seriale vos ne antroje serijoje; prisiekti, kad padės broliui atgauti pilį, Alieną praktiškai kalėjime privertė tėvas, na, ji prie mirštančio tėvo (taip, taip, tėvas kalėjime nuo kankinimų buvo mirštantis, kažkaip neatsimenu, kad kas nors knygoje jam būtų kirtęs galvą, o be to į patį kalėjimą be kyšio vaikai negalėjo patekti) negalėjo kitaip pasielgti, o seriale Aliena pati prisiekia tai padaryti. Na, žodžiu, serialas įdomus žiūrėti, bet knygoje yra beveik visai kitokia istorija. Nepamirškit paskaityti knygos 🙂
Perskaičiusi Pulitzerio ir PEN/Faulkner premijas laimejusią M.Cunnigham knygą “Tos valandos” nenorėjau jos paleisti iš rankų. Tiesiog norėjosi laikyti rankose tą mažo formato,
Lietuviškas leidimas ( Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000 m., vertė Gražvydas Kirvaitis)
švediško pslamyno dydžio knygą su siaubingai plonais puslapiais.
Būna tokių valandų, kai skaitoma knyga suskamba taip, jog, atrodytų, čia ir dabar nieko gražesnio nėra. Ir tas grožis tiesiog smogia i paširdžius. Kaip toje dainoje “lig gyvuonies, lyg pat šaknų”
Jei matėte filmą, pastatytą pagal šią knygą, tai tikriausiai prisimenat, jog pasakojimas apie tris moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Ponia Dalloway”. Pirmoji pasakojimo gija- pačios rašytojos Virginijos Woolf istorija, jos maniakinė depresija ir Virginijos bandymas žiūrėti gyvenimui tiesiai į veidą. Antroji istorija- apie namų šeimininkę Laura Brown, kuri skaito V.Woolf knygą, o trečiasis pasakojimas apie Clarissa Vaughan- šiuolaikinę ponią Dalloway. Jei matėte filmą, tai jau žinote, kaip tos istorijos susipina ir susiliečia.
Retai buna taip, kad pirma pamatau filmą, o po to skaitau knygą. Bet šįkart taip būtent ir buvo. Ir tikrai nejaučiau, jog skaitau “be reikalo”, juk viskas ir taip aišku. Atvirkščiai-skaičiau su didžiausiu malonumu, nes knyga parašyta nuos–ta-biai! Autorius tarsi atkartodamas V.Woolf irgi naudojasi “sąmonės srauto” rašymu, kartais net pamiršdavau, jog skaitau M.Cunnigham , kartais atrodė, jog skaitau V.Woolf. Ir tai dar labiau sustiprino skaitymo pojūtį.
Ir dar man priminė V.Juknaitės “Stiklo šalį”- vieną mano pačių pačių mėgstamiausių lietuvių rašytojų kūrinių, kuris mane užkabino per literatūros pamoką gimnazijoje. Ne tik tematiškai “Valandos” ir “Stiklo šalis” primena viena kitą, ne tik tuo, kad veikėjai tarsi vaikšto ant pačio pačio atbrailos krašto, bet ir tuo, kad jos abi yra (gal skamba kaip kokia nesąmonė, bet niekaip nesugebu surasti tinkamesnio aprašymo) pilnos kažkokio švaraus virpėjimo.
Egzistencialistinis nerimas užkoduotas mūsų kasdieninėse rutinose ir įpročiuose, tokiuose kaip kepti tortą vyrui jo gimtadienio proga, nupirkti mylimajai gėlių, ar išeiti pasivaikščioti. Atrodytų niekiniai, maži nereikšmingi dalykai. Valandos ir tiek. Bet būtent tose valandose, anot M.Cunnigham mes ir gyvename. Būtent valanda po valandos eina mūsų gyvenimai, ir ta valanda yra beprotiškai graži, tobulybės įsikūnijimas, bet tuo pačiu tas grožis yra skaudus, nes jis yra praeinantis.
M.Cunnigham keliauja tiesiai į skaitytinų rašytojų sąrašą, o knyga “Tos valandos”- į mano skaitytų geriausių knygų topą. Be jokiu bet.
Filmas pagal šia knygą yra vienas geriausių, mano akimis žiūrint. O dar ir tas tobulas garso takelis…
Tuos, kas jo nemate, įspėju- ne feel good. Bet ir ne feel bad. Tiesiog feel.
Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.
Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.
Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).
Esu tokioj savo audioknygos stadijoj, kad atvažiavus iš taško A į tašką B neturiu jokio noro lipti iš mašinos, nes kaip jau sakiau, klausausi Ken Follett The World without End. Labai apsidžiaugiau, kai šiandien per LTV anonsą išgirdau, kad LTV rodys serialą apie šios knygos priešistorę, knygą, kurią žadėjau tuoj pat po perklausytos pirkti. Apsidžiaugt tai apsidžiaugiau, tik, aišku, nepagalvojau, kada gi aš tą serialą žiūrėsiu, na, bet čia kita kalba. Nežinau, kokio gėrio bus serialas, bet jei mėgsti istorinius romanus, siūlau pabandyti žiūrėti, nes bent jau manoji klausoma knyga yra tokia, kad nesinori lipt iš mašinos.
PS Kažkokie keisti tie Ken Follett knygų pavadinimai – niekaip neatsimenu, kaip jie tiksliai skamba ar The End of the World ar The End of the Earth ar The Pillars of the World ir taip toliau 🙂
Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas. Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.
Simone de Beauvoir
Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.
Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla” sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.”
Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…
De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.
V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.
Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.
V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.
Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :
“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”
Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”
Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:
“Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.
Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.
Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.
Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).
Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.
V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.
Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.
Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.”
1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton
Jau visą savaitę LTV reklamuoja šeštadienio filmą, kuris, na, tiesiogiai nededikuojamas, bet šiaip jau skirtas knygų žiurkėms, o ypatingai Giedrei. Taigi, šeštadienį 21:00, žiūrėkite filmą apie Jane Austen Maištingoji Jane (Becoming Jane). Apie tai, kaip pagrindinė aktorė Anne Hathaway ruošėsi vaidmeniui ir trailer. Kaip noriu pažiūrėti, bent filmiškai nebebūsiu Jane Austen virgin, nes vis dar esu 🙂
Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo.
Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.
Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.
Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?
Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra išlukštenta, tiksli ir elegantiška.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.
Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.
Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”
Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti. Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?
K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.
Kadras iš filmo
Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)
Kadaise seniai seniai, kai atlikinėjau praktiką Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriuje, teko man didelis džiaugsmas prisidėti prie jūros šventės organizavimo. Ot laikai geri buvo! Kone kiekvieną dieną galėjau sutikti labai fainų “priplaukusių” meninikų, spausdinau visokius mero potvarkius ir rašiau pakvietimus Klaipėdos miesto grietinėlei. Iki šiol tą laiką prisimenu su dideliu džiaugsmu.
Ir dar labai ypatingai prisimenu pirmadienį PO šventės, kai susinervinę klaipėdiečiai iškoliojo visą šventę, visus organizatorius dėl triukšmo, dėl minių, dėl neskanaus alaus ir pan.
Švediškoji Lisbeth ir Mikael Blomkvist
Aš pati pakėliau telefono ragelį, ir įsiutusi tetulė pradėjo šaukti, jog matė, kaip jauna porelė ant suoliuko intensyviai bučiavosi.
Ir dažniausiai tokie skambučiai būdavo iš gyvenančiųjų senamiestyje: per garsu, muzikos per daug, žmonių per daug, fejerverkų per langą nesimato ir t.t.
O man užaugusiai standartiniame trijų kambarių bute penkiaaukštyje taip ir norėjosi pasakyti “Jei gyveni pačiame miesto centre, reikia susitaikyti su tuo, jog kartais įprastas gyvenimas trukdysis”.
Lygiai tą patį pagalvojau, kai per TV išgirdau, jog Stokholmo centro gyventojai pradėjo skųstis dėl prasidėjusių filmo “Girl With the Dragon Tatoo” filmavimo.
D.Craig Stokholme filmavimo aikštelėje
Įsivaizduojat, eini į parduotuvę nusipirkti skalbimo miltelių ir sutinki Daniel Craig!
Taigi, amerikietiškojo filmo (pagal S.Larsson romaną) “Mergina su drakono tatuiruote” filmavimas jau prasidėjo. Pati esu mačiusi du švediškuosius filmus, tai teks ir tą amerikietišką pažiūrėt, kad galėčiau palyginti.
O mano mamytė negalėjo nustoti skaityti S.Larsson knygos “Mergina su drakono tatuiruote”, net vidury nakties skaitė. Kai paskambinau pasikalbėti, ji man pasakė: Giedre, čia kaip liga””.
Šiandien buvau kino teatre ir mačiau ypatingo kvailumo filmą, neklauskit, kokį, nenoriu net prisiminti. Bet vakaras vis tiek buvo prasmingas, nes pamačiau anonsus dviejų filmų, kurių knygas žinau. Ir noriu pamatyt.
Mano sesė galėtų jums papasakoti, kaip man patinka raudoni plaukai. Tai aš susižavėjus spoksojau į aktorės, vaidinančios filme pagal G.G.Marquez knygą Apie meilę ir kitus demonus. Tikrai eisiu žiūrėti šito filmo. Bent jau į tuos nerealius plaukus 🙂 Trailer čia. O čia dar radau priminimą apie knygą.
Plaukai iš filmo
Kitas filmas yra pagal Elisabeth Gilbert knygą Eat, Pray, Love. Hmm, www.imdb.com duoda tik 4.7 balo šitam fimui, ajajai. Bet filmo vaizdai tokie gražūs… O kur dar nerealusis Javier Bardem (nuodėmės vertas) , eisiu bent į jį paspoksot 🙂
Planavau praleisti šį vakarą lovoje su knyga “Middlesex”, bet išėjo kitaip: su karštu lygintuvu prilyginu vardines etiketes prie savo trupinuko rūbų, kuriuos jis vilkės darželyje ir tuo pačiu žiūriu “Bridget Jones Diary”. Bridžitą myliu be galo be krašto, bet šiandien ne apie ją.
Ar žiūrėdami filmą atkreipėt dėmesį, kad Salman Rushdie “daro cameo” (kaip išversti tai į lietuvių kalbą neturiu žalio supratimo) t.y. vaidina labai labai mažą rolę filme?
Twilight autorė S.Meyer irgi filme pagal savo knygą suvaidino mažutėlį vaidmenį
Rašytojai gali išmokyti įvairių dalykų. Štai pavyzdžiui Achmatova mane išmokė išdidumo, Liūnė Sutema parodė, jog nėra reikalo nagais ir dantimis įsikabinti į savo praeitį, vietoj to geriau kurti namus ir gyvenima ten, kur esi.
Na, o Ernest Hemingway prisidėjo prie mano seksualinio švietimo 🙂
Kalba, žinoma, eina apie žymiąją knygos “Kam skambina varpai” citatą (nepamenu jos tiksliai lietuviškai)
“Did the earth move for thee?”
Pamenu skaitau knygą mokykliniais laikais ir galvoju “Aha! Tai štai, koks jausmas būna, kai myliesi. Štai taip TAI turi jaustis. “
Ernestas ir Martha
O apie Hemingway aš šiandien pradėjau galvoti todėl, jog buvo paskelbta, kad apie jį bus kuriamas filmas
“Hemingway & Gellhorn”. Gellhorn – Hemingway trečioji žmona – rašytoja ir viena žymiausių karo žurnalisčių Martha Gellhorn.
Marthą vaidins Nicole Kidman, o Hemingway vaidmeniui pasirinktas Clive Owen, vaidinęs filmuose “Sin City” ir “Elizabeth- The Golden Age”.
knyguziurkes.com 