Category: Leidyklos dovana

Baltieji prieš juoduosius

~ kzL ~ Leave a comment

Dažniausiai aplink knygas vaikštau ratais ir tikrinuosi, ar jos man vis dar reikia, tai Danutės Kalinauskaitės knygos kažkaip stengiausi išvengti ir įtikint save, kad tikrai nereikia. Labiausiai gal dėl to, kad “Skersvėjų namuose” man visko buvo per daug, per tiršta, pavargau, atsibodo. Bet vis tiek aplink sukinėjaus, pažiūrėjau interviu “Knygų savaitėje”, paklausiau knygos ištraukos ir supratau, kad niekur nedingsiu, vis tiek skaitysiu. O vakar užvertus knygą galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad apsirikau, kaip džiaugiuos, kad perskaičiau – apturėjau fantastišką malonumą, tiesiog svaigau nuo teksto ir mėgavaus visomis autorės žodžių vingrybėmis, kurios taip vargino novelėse. Tiesiog negalėjau atsiplėšt, nenorėjau nieko skrolint (!), nereikėjo nei fb, nei insta.

Istorija prasideda labai intriguojančiai – šeimą pasiekia žinia apie Liuksemburge mirusį tolimą giminaitį be įpėdinių, tad įrodžius giminystę, galima tikėtis palikimo. Tai apie giminę ir pasakojimas. Dar apie atmintį, kuri slysta iš rankų ir su kiekviena diena su išeinančiais (žmonėm ir protais apskritai), vis mažiau lieka, vis daugiau nustoja egzistuoti. Ir nors protagonistė kartais sako, kad maždaug apie Joną nieko nežinom ir paskui skelia tokią Jono gyvenimo istoriją, kad alpstu iš pavydo nuo tokio nežinojimo, irgi noriu “tik tiek” žinoti.

Ypač patiko istorijos apie Vilnių ir Kauną, kol jų dar nebuvo nenutrypę sovietai, tiesiog panirau į tą močiučių Smetonos laikų Lietuvą, kur pieno upės (ne visiems, aišku) ir sviesto sienos (iš gero gyvenimo). O dar tokia kalba viskas aprašyta, sakau, neįmanoma atsitraukti. O kur dar pasakojimas apie pokario potvynį Kaune, ledo kalnus, siena šluojančius ir traiškančius visa, kas pasitaikė pakeliui. Kiek gal užkliuvo knygos dalys apie banditėlį šarlataną neva giminaitį, bandantį į tą giminės medį įsisprausti. Tam bjaurybei, man pasirodė skirta per daug dėmesio, laukiau, kada jis dings iš puslapių. Bet čia smulkmena, palyginus su visom tom istorijom – giminės medžio pumpurais

Labai labai rekomenduoju, apsvaigus likau nuo knygos, atrodo, skaityčiau ir skaityčiau, bet du vakarai ir nebėr tų 200 puslapių. Nors imk ir skaityk iš naujo. Einu ir vėl paspoksot į savo giminės medį, parymot prie suskaitmenintų bažnytinių knygų ir įsivaizduot už tų įrašų pasispėpusių istorijų. O šiaip tai skaitydama prisiminiau Romo Treinio “Dziedo” ilgesį ir liūdesį, kad daugiau nebebus. Atrodo, išsipildė tas ilgesys Danutės Kalinauskaitės dovana.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Triukšmaujantys: katalikai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.

Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.

Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.

__________________________________________________

Už knygą (ir tikėjimą ja) dėkoju leidyklai “Tyto Alba”. Manau, kad dabar bus ir daugiau tokių eksperimentų, visada sunkiausia būt (ypač) pirmai.

Gyvenimo raštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors knygos vertimas vietomis juokingas (knygoje chebrytė nuolatos sėdi smuklėse ir užeigose, kaip kokiam XIX amžiuje) ir tikrai netobulas, bet knyga-plyta gerai įsuko ir, nors, atrodo, kad skaičiau amžinybę – į tiek puslapių galima geras tris knygas sutalpinti – skaityti buvo smagu. Ši knyga iš tų variantų, kai sekioji veikėjams iš paskos, gal panašus jausmas buvo su R.Cusk knygom – ne tiek to veiksmo, kiek jausmo, stebėjimo, klausymo.

O kaip sukišti tokią istoriją į kelis paragrafus, tai nelabai žinau. Knyga šiaip tikriausiai turėtų patikti knygų mylėtojams (kitokie tokią plytą ir šiaip apeis per 100 m.), nes pagrindinė knygos figūra – Martinas Bergas yra knygų leidėjas, mažos leidyklos įkūrėjas. Ir kokiai knygų žiurkei neįdomu skaityti apie knygų leidybos užkulisius – sėkmingus ir nesėkmingus autorius, norą ir beveik neįmanomybę leisti tik labai geras ir vertingas knygas, amžiną lošimą, kuri knyga bus sėkminga, o kuri ne, ir t.t. Beje, ir pats Martinas per visą knygą rašo niekaip neparašomą romaną, skęsta savo rankraščiuose, užrašuose, lapeliuose, išsitraukia ir vėl slepia viską dėžėse.

Su Martinu keliaujam nuo pat jo vaikystės, paauglystės, kur prie jo gyvenimo prisijungia jo būsimas viso gyvenimo draugas Gustavas, o vėliau, filosofijos studijų metais – jo famme fatale, talentingoji ir protingoji, nepasiekiamoji ir nepagaunamoji Cecilija. Labai labai įdomus moters personažas su ypatingai ryškiu vidiniu konfliktu tarp šeimos, motinos, kūrėjos, mokslininkės. Taip paskendusios savo veiklose ir pasauliuose, kad net pražiūrinčios neatšaukiamus poelgius, leidžiančios į gyvenimą įsiveržti atsitiktinumams, neapsižiūrėjimams, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojom, sujaukia gyvenimo kryptį. Toks jausmas, lyg pusiau sapne gyvenanti, lyg pati sau prieštara tarp racionalumo ir neracionalumo. Man tik kažkaip kiek gaila, kad galvoj neužsidarė Cecilijos ratas, autorė paliko atvirą, jei taip galima sakyt, personaž paveikslą – man taip knietėjo sužinoti, kodėl kodėl ji paliko šeimą ir dingo kaip į vandenį. Žinoma, autorė ten duoda visokias užuominas, bet man negana. Jos žingsnis labai drastiškas ir neįprastas ir norėjosi geriau suprasti priežastis, vos ne pratęsimo reikia laukt.

Ir šiaip patiko knygos trio – Martinas, Gustavas ir Cecilija, Gustavo mūza ir daugelio paveikslų personažė. Papildantys vienas kitą, pratęsiantys, apgaudinėjantys, nutylintys. Netikėtai taip. Būčiau galėjus ir toliau skaityt, dar kokį 200 puslapių. Gal ne visų jų ten reikia, bet va toks buvimas knygoje ištinka, kad atrodo tiesiog gali skaityt ilgai su visokiom kitom knygom į tarpą.

___________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Alma Littera”

“Skaitymas dažnai patenka į rašymo šešėlį, ar taip nemanai? O iš esmės nėra nė vieno rašytojo, kuris nebūtų ir aistringas skaitytojas. Esu tuo visiškai tikras. O tas, kuris sako norįs rašyti, bet retai ką nors skaitąs… meluoja, gal trokšta žavėjimosi. Pelnyti tam tikrą socialinę pagarbą. Nežinau. Jeigu iš rimtųjų užsiimi rašymu, tai ir skaitai. Kaip išbadėjęs ir be paliovos.”

“Martinas kartodavo, kad literatūra pati savaime neegzistuoja. Jeigu knyga nebeskaitoma, gal ir gaila, jei ji gera, bet istorijos bėgsmo nepakeisi. Literatūros funkcija bendrauti su skaitytojais, susigrojimas, kai tekstas paliečia slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Tekstas be skaitytojo yra artefaktas, dingusio laiko ąsočio šukė, kuri daugių daugiausia rūpi keletui archeologija besidominčių individų. Kalbos ir literatūros vertė, sakydavo jis, galiausiai priklauso nuo to, kaip ji vartojama. Kokia prasmė leisti knygą, kurios niekas nenori skaityti.”

 

Žmonių šešėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Indija tikriausiai yra šalis numeris vienas, kuri nuolatos yra trapios pusiausvyros būsenoje (beje, knygą “Trapi pusiausvyra” labai rekomenduoju irgi).

Ta pusiausvyra bandoma išbalansuoti ir šioje, jau penktoje Abir Mukherjee knygoje. Tik šioje jau labai rimti reikalai, nes nužudomas labai svarbus hinduistų teologas ir iki visiškos katastrofos ir hiduistų pjautynių su musulmonais yra vos sekundė laiko. Žinoma, dėl visiškos nekompetencijos, korupcijos, vidinių nesutarimų ir kitų indiškų reikalų, vienintelė viltis yra mūsų gudruolis herojus Semas Vindemas ir jo kolega sežantas Banerdžis. O per sekundę pasaulį išgelbėti galima tik nesilaikant jokių taisyklių ir protokolų. Semas vienitelis tam turi ypatingų sugebėjimų. Žinoma ir koks įtakingas sponsorius ne pro šalį, belieka tikėtis kad senas priešas, atsiradus bendram priešui pavirtęs draugu, nepaves, tad reikia būti ypatingai budriam, pasiruošusiam bet kuriuo momentu šokt per langą ar tarpą tarp namų.

Šis detektyvas Semo seriale gal ir ne iš stipriųjų, bet puikiausiai susiskaitė ir nieko jau nepadarysi, kad jau pradėtas serialas, tai bus graužiamas iki pergalės, kol galiausiai patį Mukharjee ši serija užknis ir vargšas herojus arba išeis į pensiją, arba grįš į Angliją arba pakratys kojas. Kol kas manau, kad autorius kas toliau šitą aukso gyslą. O mums belieka mėgautis.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

Margarita

~ kzL ~ Leave a comment

Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.

Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.

Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.

Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.

Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

2084

~ kzL ~ Leave a comment

Birželis, o aš vis dar skaitau Knygų Mugės 2023 knygas! Knygą eilėje pastūmė netikėtai užtiktas “Rašytnamio” podkastas su Une Kaunaite. Beje, man po detektyvų serialo vėl toks blokas audio užėjo, tokius visada gydau podkastais – perklausiau visą “Rašytnamį”.

Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis.

O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?

Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.

______________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje

~ kzL ~ Leave a comment

Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?

Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.

Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.

“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.

Saulius Siparis: Fortūna, kekše!

~ kzL ~ Leave a comment

Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!

Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).

Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Kantrybės akmuo. Sengė Sabur

~ kzL ~ Leave a comment

Atiq Rahimi yra prancūzų-afganų rašytojas, kuris savo knygą dedikavo žiauriai vyro nužudytai afganų poetei. Vien jau žodžių junginys “afganų poetė” neįprastas ausiai. O tada pradedi savęs klausti, kodėl neįprastas, kas čia neįprasto. Aišku, kad neįprasta, nes Afganistanas – tikrai ne moterų žemė. Irano moteris pastaruoju metu ryškiai matome ir girdime, o Afganistano? O kai nematai moterų, geriausiu atveju, tik žmones plevėsuojančius čadromis, ar labai dažnai pagalvoji, kad po ta čadra – poetė? Tikriausiai nelabai, nebent Prancūzijoje?

Mažas, nesiliaujančių kovų apsuptas kambarys. Kambaryje – komos ištiktas vyras ir besimeldžianti žmona. Viena iš tų, kur po čadra – beveidė, beveik neegzistuojanti. Likusi viena (likti be vyriškos lyties globėjo vos ne tolygu mirčiai), ji tarsi suvokia, kad dabartinė, iš šono žiūrint beviltiška ir siaubinga situacija, yra vienitelis laikas, kai ji gali būti žmogumi, gali įgarsinti savo mintis, jausmus ir gyvenimą apskritai, tai momentas, kai praskleidžiama nuasmeninanti ir suprimityvinanti čadra, ir skaitytojas pamato žmogų, išgirsta tikrąją, nefasadinę istoriją. Netikėtą. Deja, laisvė trunka vos akimirką – ne tas laikas ir ne ta žemės vieta, kad ji galėtų trukt ilgiau.

Ši knyga yra pats tikriausias žodžių paminklas afganų poetei.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Įvykis

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Katarinos kodas

~ kzL ~ Leave a comment

Bijau kartotis, bet Jorn Lier Horst ir toliau išlieka didžiausių detektyvinių meilių sąraše. Būtent už subtilumą ir sugebėjimą išsiversti be kraujo fontanų ir devintą mėnesį dvyniais nėščių per tvorą lipančių policininkių. Horstas puikiausiai laiko įtampą be ypatingų butaforijų ir pribumbasų. Meistrystės ženklas.

“Katarinos kodo” byla jau užsigulėjus dėžėse kelis dešimtmečius. Išsijudina kiek netikėtai, atsiradus ryšiui su kita sena byla, kurios imasi naujai įsteigtas senų bylų peržiūrėjimo padalinys. Mūsų herojui detektyvui Viljamui Vistingui prireikia moralinių jėgų į bylas pažvelgti objektyviai, nes bylas siejanti gija – beveik Viljamo draugu tapęs Katarinos vyras. Kiek keistas pasirodė Adriano Stilerio, senų bylų skyriaus šefo portretas. Kažkokia labai jau neaiški jo praeitis, ir su tokia jis čia policijoje karjerą daro, hmm… Bet gal dar autorius prie jo sugrįš?

Einu pasitikrinsiu, ar tikrai visus vertimus perskaičiau, gal net ieškosiu angliškų vertimų, nes labai jau man patinka.

________________________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Mergina iš niekur

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kokio greito ir neįpareigojančio skaitymo, tai ši knyga kuo puikiausiai tiko. Stengiaus labai nekreipt dėmesio į lyginimus su Taros Westover “Apšviestąja“, žinia, tokie palyginimai signalizuoja, kad knygą reikia ištempti, pati neišvažiuos. Man kažkaip jos net nelabai turi ką bendro, na, nebent, kad abi užaugo crazy šeimose.

Knyga pasakoja Cheryl, kurios vardas tuo metu buvo, o gal ir yra – Harbajana (tarp tų vardų tikrai galima pasimesti) gyvenimą nuo tada kai jai ketveri metukai. Šeima knygos pradžioj atrodo kažkiek hipiška, keliauja po pasaulį, patys moko savo tris vaikus ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą – vaikai visiškai negauna cukraus ir apskritai grūdinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tik vėliau paaiškėja, kad jie nuo kažko bėga, dėl to visa šeima nuolatos laikosi tam tikrų taisyklių, kurios turi padėti nuslėpti jų tikrąją tapatybę – dažniausiai vos tik kas nors iš aplinkos pradeda kiek giliau knists ar klaust apie šeimos ar tėvų gyvenimo aplinkybes, verslo niuansus.

Pirmoji knygos dalis man kiek prailgo, kiek pradėjo erzint, kad autorė niekaip nepapasakoja, nuo ko jie čia bėga – kaip ir natūralu, nes ji ir pati to iki tam tikro amžiaus normaliai nežinojo ir nesuprato, bet vis tiek, tada tiesiog savo nesibaigiančius kraustymųsis galėjo papasakoti glausčiau. Knyga įgauna pagreitį, kai autorė galiausiai sužino bėgimo priežastis ir jai dar vaikui tenka sunki našta suvokimo, kad josios šeimynėlė toli gražu ne ideali (nespoilinsiu bėgimo priežasčių, nes tada nebebus dėl ko iš viso skaityt).

Šiaip tetukas toks machinacijų genijus ir manipuliatorius kaip reta, ir dar “Catch me if you can” variantas. Visi šeimynykčiai sustyguoti ir surikiuoti pagal jo matą. Net suaugusiems vaikams sudėtinga nuo jo atsiplėšti, nes iškriepta ištikimybė taip įkalta į galva, kad skaitydama gali ant rankų pirštų skaičiuoti visokius sindromus ir traumas. Vis dėlto manau, kad jie vis tiek turėjo geresnius šansus ir lengvesnį kelią iš savo šeimos nei “Apšviestoji”, nu, kur jau ten lygint.

Tai šiaip buvo įdomu paskaityt, kokių crazy žmonių būna pasauly, bet jei labai kabinėjantis, tai kažko man pritrūko knygoj, sunku įvardint, ko tiksliai, gal koncentruotumo? Nors aišku, jei buvo, kaip buvo, o ir šeimynykčiai tokie, kokie yra, tai ir neprikursi, kad būtų įdomiau. Gal skaitėt, kaip įspūdžiai?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Atsidavimas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gražiai parašyta knyga, bet dar kartą supratau, kad Hannah Kent, kad ir kokia faina ir simpatiška asmenybė būtų, nėra mano rašytoja. Man įdomu jos pasirinktos temos, bet skaitau aš jas ir kažkaip nepajuntu to trigerio, kuris knygoje apsvaigina, nors tu ką. Taip man buvo su “Paskutinėm apeigom”, taip pat ir su “Atsidavimu”. Įdomu, bet… Dar turiu lentynoj “Gerieji žmonės” ir tikriausiai perskaitysiu kada nors vien dėl to, kad susipažint su autorės nagrinėjama tema, bet literatūriškai jau tikrai nieko nebesitikiu.

Šioje knygoje bandoma pasakoti istoriją apie senliuteronių emigraciją iš Europos dėl religinių priežasčių. Gal įdomiausia ir buvo kelionė vandenynu XIX amžiaus pradžioje, pirmosios dienos Australijoje, susidūrimas su aborigenais, tačiau nepatikėjau mergaičių draugystės peraugimo į meilę tema. Taip, gražiai surašyta, taip, gražus ryšys, nu, bet nepatikėjau, kažkaip nemanau, kad tai galėjo būti įmanoma mergaitėms, kilusioms iš tokių greižtai religingų šeimų, kad staiga va taip ėmė ir peršoko per amžius – man viskas pasirodė XX amžiaus, gal net XXI amžiaus reikalai, o ne XIX pradžios.

Patiko ir netikėtas siužeto posūkis knygos viduryje, bet jis gal ir pakiša autorei koją, kai peršokdama vieną dimensiją, pagrindinė veikėja Hanė staiga peršoka į XX amžių. Kažkaip šios linijos man pasirodė nesuvaldytos. Autorei gal reikėjo arba tęsti realistinę pirmąją knygos liniją arba iš viso rašyti visai kitokią knygą (kuri tikrai būtų išskirtinė knyga) apie modernių laikų santykius. Nesakau, kad nebūdavo tokios meilės aprašomuoju laikotarpių, bet, nu nežinau.

Na, bet rašau čia tuos savo įspūdžius ir žinau, kad autorės gerbėjoms visa tai bus nė motais. Nu ir gerai. Skaitykit, faina knyga, įtariu, kad kartas nuo karto vis tiek autore susigundysiu. Pati būsiu kalta, galėsiu vėl bambėti. Beje, knyga yra ir audio formatu.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Karo nuotaka

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai “Karo nuotaką” perskaičiau praktiškai vienu prisėdimu ir pati likau nustebusi, kad apturėjau tokį malonumą. Manau, kad autorei puikiai pavyko koncentruotai pateikti istorinius faktus per daug neapsunkinat knygos literatūrinėm vingrybėm. Viskas pasakojama trumpai glaustai ir nenukrypstant į aprašymus ir pamąstymus – nedaugiažodžiaujant aprašomos net įspūdingomis turėjusios būti suknelės ir brangenybės iš lobynų. Kartais net atrodo, kad būtų galima daugiau viena ar kita tema papliurpt – kai kurie skyreliai visai trumpučiai, per daug neišsiplėtojant aprašomas tik koks svarbus faktas ar susitikimas – bet man kuo puikiausiai suveikė, nes buvo ir intrigos, ir įdomumo, ir įtampos, svarbiausia, kad neužtempta niekur.

Buvo labai įdomu susipažinti su visų kitų istorinių asmenybių Lietuvoje užgožta Kotryna Jogailaite, kuri tikrai ilgai laukė svarbiausių savo gyvenimo įvykių, prasidėjusių santuoka (nuotaka buvo tikrai solidaus amžiaus). Jai vis piršdavosi tai vienas tai kitas, bet vis neatitikdavo tai kokios politinės krypties, ar šiaip pasitaikydavo apsimetėlis. Karalaitę net buvo nusižiūrėjęs beprotis Maskvos kunigaikštis. Bet, va, būna, lauki lauki ir sulauki. Tiek susivėlinęs susvarbiais įvykiais, Kotrynos gyvenimas kaip driokstelėjo, tai nepagailėjo – geriausias pavyzdys likimo pokštų ir netikėtų posūkių.

Knyga patiko, smagiai skaitėsi, o svarbiausia praplėtė istorinį akiratį į šiaurę ir į vakarus. Kažkaip man istoriškai šiaurėje nuo LDK, Livonijoje pasibaigdavo pasaulis, ten galvoje buvo kažkoks pasaulio kraštas, nuo kurio ateina priešas. Kraštas, kuris va, šios knygos dėka lyg iš kokių pelkynų ir vandenų ėmė ir iškilo.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Naujagimiai

~ kzL ~ Leave a comment

Va čia tai buvo geras. Visiškas kosmosas, žiauriai patiko. Ir dar tik metų pradžia! Manau, Jurga Tumasonytė jau gali ruošti lentynas apdovanojimams. Rimtai, žinokit, skaičiau ir maldavau (tikriausiai autorės arba tos raganos iš knygos), kad taip gerai varytų iki pabaigos. Ir čia visiškai suprasdama, kad aš dar ten tikriausiai pusės knygos galų nesugaudžiau ir nesuvedžiau. Pabaiga iš pradžių buvo tokia nžn, biškį pasukau galvą, kaip čia ją prie knygos prijungt, bet, žinokit, nieko čia keisto, nes ir šiaip knygoje reikia ten galvą pasukt, ši knyga yra kaip šarada. Galiausiai per dieną susigalvojau tą pabaigos prijungimą, bet vis tiek norisi dar kartą paskutines porą novelių paskaityt.

Bet apskritai man vežė tiesiog stogą nuo autorės fantazijos ir žongliravimo realybe ir magija. Taip, taip, tiems, kam su magiškuoju realizmu nepakeliui, knygos geriau nuoširdžiai venkite. Ir prašau, neklauskite apie ką knyga, nes nežinau, ar įmanoma papasakoti. Ir, kai skaitau kur nors knygos aprašymą, tai man atrodo, kad čia visai ne apie šitą knygą, nes sako, kad ” ši knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą”. What? Kokių dar idėjų? Nu, idėjų dalies aš nesupratau. Bet ir papasakot, apie ką knyga nemoku. Bet čia ir yra geros knygos savybė, kad jos dviem sakiniais nepapasakosi. Nes, nu, žmonės gerieji, apie ką knyga, jei skaitytojas vėtomas ir mėtomas laike, blaškomas tarp gyvųjų ir mirusių pasaulio, jam prieš akis vyksta raganystės, meilės, apgaulės ir pagreitintos evoliucijos. Tikrai rekomenduoju – prisisekite saugumo diržus, kad ant posūkio neiškristumėt iš reliatyvumo teorijos.

O šiaip tai rekomenduočiau ant kokio popieriuko pasibraižyti veikėjus ir jų ryšius, kad paskui kaip man nereiktų beveik iš naujo knygos skaityti ir burti pabaigos. Labai nuoširdžiai rekomenduoju tai padaryti. Kad knygą rekomenduoju, tai jau tikriausiai ir taip aišku.

________________________________________

Už knygą ačiū Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai