“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai