Žvaigždės valanda

Žinau, kad Clarise Lispector turi daug gerbėjų iš mano knyginio burbulo ir aš turėjau labai daug lūkesčių šiai knygai (dėl to kuo toliau, tuo labiau neperskaičius knygos, stengiuosi nieko apie ją neskaityt), o bet tačiau neužkabino manęs jinai ir nesurezonavo taip, kaip tikėjaus. Labiau gal erzino tas protagonistės bejėgiškumas, bet, įtariu, kad tokia ir buvo idėja būtent tai atspindėti – tą žmogaus nematomumą, menkumą ir nereikšmingumą, kurį su pasimėgavimu demonstruoja Rodrigas, lyg kokią žaidimo figūrelę negailestingai stumdydamas merginą aukštyn žemyn visuomenės svarbos laipteliais. Laukiau laukiau kažko ir nesulaukiau, oh well, nieko nepadarysi, būna. Sakyčiau, kad man gal net norėtųsi tokią knygą panagrinėt knygų klube, gal pavyktų pajaust, ko nepajaučiau ir nesupratau. Bet turiu dar vieną autorės knygą, tad dar nenuleidžiu rankų.

______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms’

Sugrįžimas į Veneciją

Labai gražus knygos viršelis, tobulas net, sakyčiau. Labai jau jis mane sugundė, kaip ir sugundė knygos pristatymas Mažvydo bibliotekoje. Na, istorikų dažniausiai būna labai įdomu klausytis, tikrai nežinojau, kaip mokytis važiuodavo LDK didikai (jie universitetuose būdavo mokomi asmeniškai, o jų palyda mokydavosi tų mokslų klausydama).

Šioje knygoje Radvilos Našlaitėlio, kuris keliavo į Šventąją Žemę, kelionės palydovo istorija. Ši siužetinė linija istoriškai įdomi, bet šiaip tokia labiau aprašomoji – kur ėjo, ką matė ir kokie pavojai grėsė, tai ir įdomu skaityt ir kiek nuobodoka darosi į knygos vidurį, na, o istoriją rišanti meilės linija tikrai ne mano skonio, labai jau ten saldi, romantiška ir aiškštinga. Nors mano romantiškajai daliai visai patiko pasvajoti apie Venecijoje paliktus lietuviškus genus, bet pačia istorija nepatikėjau, dar gerai kad likimas buvo gailestingas ir neleido mūsų herojui tos meilės istorijos parsigabent Lietuvon, nes tai būčiau nepatikėjus kvadratu. o summa summarum, ne mano knyga, nors už nežinotus istorinius faktus ir dėkinga. Tikiuosi suras savo labiau už mane romantišką skaitytoją.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Tamsa

Antroji “Picofalkonės šunsnukių” serijos, kurioje man labiausiai patinka komisariato personažai, dalis. Labai tinka pavargusioms smegenims. O siužetas apie tai, kaip pagrobiamas berniukas, kurio senelis labai turtingas. Nu ir ten tokia papimpinta šeimynėlė, vienas už kitą geresni. Vaikas pagrobtas, laikmatis įjungtas, tik tak, tik tak, ar suspės vaiką surasti… Toks OK detektyvas, normalus, bet tikrai ne ypatingas.

______________________

Už knygą dėkoju “Balto”.

Konteineris

Pirmoji suomiškšų detektyvų serialo su detektyve Paula Pihlaja dalis. Žmogžudysčių metodas toks kraupokas – aukos paskandinamos jūriniuose konteineriuose. Ne įmetant konteinerį į jūrą, o į konteinerį pripilant vandens. O įsivaizduokite, kaip uoste reikia tokį konteinerį surasti tarp tūkstančių vienodų konteinerių. Tie konteineriai man buvo išskirtiniausia detektyvo dalis, nes pats detektyvas šiaip tai toks vidutinis. Skaityt smagus, bet tikrai nėra wow ir žudikės motyvas man toks so so pasirodė, bet poilsiui susiskaitė gerai, o ir kitus serialo detektyvus norėsiu tikrai paskaityt, nes atrodo, bus be kraujo fontanų ir degradų policininkų. Normalūs žmonės kiek įmanoma būt normaliems tokiomis aplinkybėmic, būten taip, kaip man patinka.

______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Itanas Fromas

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”

Virsti vilku

Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.

Palaidotas milžinas

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Amari ir nakties broliai

Amari apgaulingai plona kaip 500 pls. knyga – beveik praradau balsą vakarais skaitydama ir tikrai užtrukom. Šiaip gerai surašyta ir nenuobodi, bet labai jau ant Harrio Potterio kurpaliaus, mano vaikas pastoviai piktinosi, kad čia viskas kaip pas HP – burtininkai, priešai ir t.t. Man net keista, kaip kartais sugretindavo scenas iš HP, kur man neatrodydavo labai panašios, bet gal ir normalu, nes aš nesu HP žinovė.

Šiaip sakyčiau knygos privalumas – pabaigos tvistas. Buvo galima įtarti, kas yra blogietis, bet autorei vis tiek pavyko apgauti. Na, ir žinoma, labai patiko, kad pagrindinė veikėja mergaitė. Puikiausiai tiks mažiems žiurkiukams, kurie jau viską aplinkui sugraužė.

________________________________

Už knygą ačiū Batoms lankoms.

Uždraustas sąsiuvinis

“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Mes – Malveiniai

Nežinau, kodėl tokia puiki rašytoja kaip Joyce Carol Oates LT kažkaip nesulaukus dėmesio, kurio, manau, tikrai yra nusipelniusi. Pačiai tenka galvą nuleidus sėdėti, nes KŽ Giedrė jau minimum dešimt metų mane ragina paskaityti šios rašytojos knygą “Blonde“, panašiai metų knyga manęs laukia lentynoje ir, prisipažįstu – labiausiai baugina savo apimtimi. Ką tik patikrinau audible ir ten tik sutrumpinta knygos versija, kas per nesąmonė! Univeros laikais skaičiau “Žaltvykslę”, atsimenu, kad labai patiko ir visiškai neatsimenu, apie ką. Žinau, kad aukštai užkeltą lentynoje turiu labai seno leidimo “Prašmatnūs žmonės”. Malveiniams irgi teko pastovėt eilėje, tad bent jau jūs tokios klaidos nedarykit ir, jei užkliuvo akis, imkit kuo greičiau, ypač mėgstantys šeimos istorijas.

“Mes – Malveiniai” skaitytoją pasitinka su laiminga, kiek crazy, bet kartu savaip tobula Malveinių šeima – keistuolė biškį prie meno mama Korina, įsižiūrėjus – tikra gražuolė, tvirtas tėtis, iki sutinkant Korina visiškas plevėsa ir lovelasas, vienas už kitą mielesni vaikai – trys berniukai ir mergaitė, šeimos princesė, miestelio ir mokyklos numylėtinė. Kokia žavinga jų tapusavio meilė, pakantumas vienas kito keistenybėms, kokia pasakiška tos meilės pripildyta Aukštymės ferma. Net neįtarsi, kad viskas laikosi ant mažojo pirštelio, kuris, deja, neatlaiko šeimą ištikusio įvykio.
Po jo – viskas tik vaidinimas ir tyla, kuri lyg ir turėtų išspręsti susidarusią situaciją, maždaug, jei nematau ir apie tai nekalbu, tai ir nieko nėra, lyg ir visiems išoriškai patogiau ir labiau visuomenei priimtina, bet realiai ta tyla tokio žiaurumo, kad besikaupiantis spaudimas viską išspogdina velniop. Nebeatlaiko jokia meilė, nes ji tiesiog ne ten nukreipta.

Labai įdomų kampą paima autorė. Labai netikėtai išsprendžia susidariusią situaciją, nenoriu spoilinti. Vieno žmogaus, iš kurio labiausiai gal tikėtumeisi stiprybės ir šalto proto, nesugebėjimas tvarkytis su situacija, sužaloja visus kitus. O kitas žmogus, didysis šeimos meilės šaltinis, pasirenka… net nežinau, ką – vengimą, ignoravimą, apsimetinėjimą. Lyg ir gelbėja vieną žmogų, bet galiausiai nuskandina visus. Net skauda skaityt.

Labai rekomenduoju, puiki knyga. Skaudi, bet šviesi, o J.C.Oates apskritai yra absoliuti šeimos santykių ir neįtikėtinai tikroviškų personažų meistrė.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija

“Fado” spėjau perskaityti dar iki Knygų mugės. Atrodo, mažutė knygelė, bet nepasakyčiau, kad labai lengvas skaitinys ir nebuvo taip, kad atsisėdau ir perskaičiau per vakarą, net pati nustebau. Man kažkaip labai sunkiai dėliojosi galvoj tas Lietuvos 1960-aisiais paveikslas, ypač tas utopinis Lietuvos izoliavimasis nuo sovietų į svajonių salą niekaip neįvyko, ypač, kai nepavyko lenkams. Nu, kaaaip? Mieliems draugams portugalams, gyvenantiems pasaulio pakraštyje – taip, sutinku ir natūralu, na, o mums? Be lenkų gi niekaip.

Nors knygos autorius skaitytojams surašė skaitymo taisykles, man jos nelabai pagelbėjo, o labiausiai knyga galvoje susidėliojo po pristatymo mugėje, kur istorikai linksmai tarpusavyje padiskutavo, svarstydami, ar autoriaus išvedžiojimai “makes sense” ar ne”makes sense”. Žinoma, profesionalai žino visus šaltinius ir išeivijos vizijas, kuriomis remiantis Norbertas Černiauskas, o man tas svarstymas, ar čia labai kūryba, ar nelabai, tikrai labai apsunkino gyvenimą. Mugės diskusija man tapo gera atramos platforma. Tad jei jūs taip pat pasiklystumėte, tai rekomenduoju arba eit į pristatymą, arba kokį interviu susirast.

Knygoje man labai trūko Kauno, iš buvusio labai svarbaus tarpukariu, jis kažkaip labai prašapo. Sutinku su kažkur Fb tyruose skaitytą atsiliepimą, kad knygoje labiau yra neįvykusi Vilniaus, o ne Lietuvos istorija. O linksmiausia buvo paskutinė knygos dalis – apie Naujojo Vilniaus kūrimąsi Afrikoje. Nors ir didžiausia fantazija knygoje, man ji lengviausiai skaitėsi, įsitikėjo ir buvo smagiausia. Gal kad buvo galima pasileisti plaukus ir nebereikėjo remtis jokiomis vizijomis ir planais? Ypatingai faini personažai man buvo doriesiems persikėlėliams ūkininkams kėlę lietuviai-brazilai.

Bet šiaip kažkai liūdna buvo skaityt. Gaila man tos neįvykusios istorijos, nors tu ką. Bet kartu pats tokios idėjos galvoje atsiradimas yra tokias savotiška dovana, naujai atrastas paralelinis pasaulis (nors ir tik įsivaizduojamas), daug mielesnis, nei realus, kaip Dalios Leinartės aprašytas.

________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.

Tavo Margot

“Tavo Margot” lietuviui skaitytojui gali pasirodyti labai keista knyga. Joje pasakojama komunizmo idėjomis susižavėjusių suomių šeimos istorija. Suomių žurnalistas su žmona atvyksta į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką su tikslu rašyti “objektyvius” straipsnius apie atplėštos Vokietijos žygį į šviesų rytojų. Mano nuostaba buvo įvykusi prieš daug metų, kai atvažiavusi į studentišką renginį, buvau nustebinta, kad suomiai turi “Lenino” muziejų, tiesa makabrišką, bet vis tiek, atvykus iš šalies, kur vos prieš kelis metus leninai virto, matyti “Lenino muziejų” buvo labai keista. Tuo metu nelabai žinojau dramatiškos Suomijos istorijos. Na, ir dabartinės ruzzijos kontekstas knygai (išleista 2021 m) neprideda balų.

Gal vienintelis toks autorės pateisinimas būtų, kad ji pati maža gyveno VDR, tad galbūt norėjo kažkaip papasakoti savo tėvų istoriją, kuri kokia jau buvo, tokia, bet kažkaip pačios autorės pozicija nebai aiški (kaip ir pagrindinių herojų). Maždaug, komunizmas mums patinka, bet kaip faina laisvai nuvaryti į vakarų Berlyną ir nusipirkti vakarietiškų prekių ar kada nori grįžti į Suomiją ir šiaip būt laisvu žmogumi, su laisvo pasaulio bilietu kišenėje. Tai ir sakyčiau knygos vaizdas toks iškreiptas, nelabai aišku, ką autorė nori pasakyti. Lyg ir bandoma duot suprast, kad valdžia rytų vokiečiams skiedžia apie jų laimę gyventi nuostabioje šalyje, bet kartu iki galo ir nepasmerkiama, nes gal visai tai šalis ir nebloga, nes va, kapitalistinėje šalyje tai niekas pas sergantį vaiką nemokamai nevažiuoja. Skaitai ir toks – ką? Net bandoma aprašyti vokiečių situacija, kai atsivėrus sienai vieni išvažiavo į vakarus, kiti liko, bet buvo išmesti iš darbų, kaip nekvalifikuoti ir nemokantys dirbti kapitalizmo sąlygomis, kažkaip taip, nežinau, neskamba, neįtikina, vis su kažkokiu komunizmo nuostalgijos prieskoniu.

Vis galvoju, kad gal knygos problema, kad joje privelta per daug temų? Ir šeimos istorija, ir meilės istorija, ir istorijos istorija, ir politinė drama. Man atrodo, išlaviruoti autorei nelabai pavyko ir dar kaip mano skoniui apkritai per daug žodžių, per daug nereikšmingų dialogų ir kiek dirbtinos dramos. Reikėjo apsistot ties šeimos istorija ir prislopint norą papasakot rytų vokiečių dramą.

Tai užskaitau tik už rytų Vokietijos kasdienybės detales, nors ir jos per expato prizmę, tai nebūtinai atspindi realybę. O šiaip silpnoka knyga pasirodė.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Moneta & Labirintas II

Tai prisipažinsiu – paleidau aš tą savo kriterijų, kad trileryje viskas turi būti gyvenimiškai įmanoma, priėmiau sąlygą, kad šnipų romanų herojus yra nemirtingas kokius devynis su puse karto (na, nes vis tiek jau šiame trileryje yra visokios mistikos pilna, tai tebūnie nemirtingumas iš magiškojo realizmo kilęs), kad jis turi būti aistringas ir lakstyti paskui sijonus, ir mintyse padėkojau autoriui, kad bent jau jo romane tie sijonai turi dar ir šiokias tokias galvas, nors ir neprilygstačias superherojui, nu, bet oh well, tebūnie. Kadangi klausausi M.Mitchell “Vėjo nublokštus”, tai pastarosiomis dienomis tikrai daug priklausiau, kaip moterims patogiausia nepasirodyt protingesnėms nei vyrai dėl šventos pasaulio ramybės arba bent tol, kol “Vėjo nublokšti” baigsis.

Tai su visom aukščiau išvardintom sąlygom atsitiko taip, kad visą savaitgalį ir praskaičiau, nes antroj daly tikrai x kartų daugiau įtampos, veiksmo ir reikalų – tiesiog nelabai įmanoma sustot. Tiesa, yra toks vienas minimalus lyrinis nukrypimas, bet palyginti su pirmąja dalim – trumpas. Na, ir jei nepaisysim mano akim “stebuklingos” antrosios dalies pradžios (po kurios išjungiau minėtus griežtumo mygtukus), kurią greit užmarštin nugramzdina sudėtinga kelionė namo, tai bendras knygos įspūdis tikrai solidus ir dabar jau nepavydžiu autoriui, kurio visi klausinės, kada bus kita knyga (ats.: už 10 metų).

Trilerius atpasakoti vengiu dėl spoilinimo grėsmės (prašom nesakyti, kad pradžią suspoilinau, juk nesitikėjot, kad herojus pirmam puslapy mirs ir tada dar skaitysim kitus 500), tik prasitarsiu, kad pagrindinė antros dalies ašis yra išdaviko paieškos, kurios, deja, pareikalauja krūvos lavonų. Labiausiai įstrigo, kad trileryje svarbiausia niekada niekada nepasiduoti ir net beviltiškiausiose situacijose laukti lemtingos savo priešininko klaidos. Žodžiu – svarbiausia žvalgyboje – laukimas ir kantrybė, kurie, aišku, yra svarbūs smegenų ir gero fizinio pasirengimo priedai. Na, o tokiems likimas – maloningas.

O šiaip tai, kaip faina, kad ši visa ko įmanomo prifarširuota knyga taip ėmė ir atsirado out of thin air ir išsprogino mūsų literatūrinį pasaulį. Nieko kito negaliu sakyt, tik džiaugtis, norėt daugiau tokių ir rekomenduot visiems perskaityt (susikalibravus pagal James Bond taisykles).

____________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Susigrąžinto laiko blyksniai

Vakar knygą perdaviau mamai. Šiandien gaunu žinutę: “Negaliu atsitraukti nuo knygos. Jau rytoj perskaitysiu.” Aš irgi negalėjau atsitraukti ir buvo sunku patikėti, kiek knygos autorei teko išgyventi ir kiek apskritai gali meilė (pareiti iš Sibiro gali, va!). Parašiau ir pačiai skamba banaliai skamba, o bet tačiau jokio banalumo ar pasigraudenimų knygoje nerasite. Greičiau, daug juokingų istorijų, ne mažiau liūdnų ar graudžių (vienoj vietoj neatlaikiau ir apsižliumbiau) pasakojimų ir labai labai daug atvirumo, kas rodo autorės drąsą nenutylėti, nesirodyti patogesne, šventesne, teisesne, meilesne ar dar kokia -esne. Mane ta drąsa ir atvirumas gerąją prasme pribloškė – wow wow wow, kokia nuostabi moteris yra Violeta Tapinienė ir kaip mums reikia daugiau tokių knygų ir tokių moterų pavyzdžių. Ir tokių mokytojų.

Žinoma, ne mažiau svarbu, kaip autorė dėlioja savo tekstus, kaip įpina citatas ir eiles – ji tiesiog kalba eilėmis. Ne kartą tiesiog sugrįžau prie ką tik perskaityto sakinio, supratus, kad jis pradėtas arba užbaigtas eilėmis ir dar kartą juo pasigrožėdama. Kaip ir pasigrožėdama autorės, kuri vis primena, kiek jai metų – niekada neatspėsite – aštuoniasdešimt – teksto ir minčių žaisme. Perskaičius knygą jaučiuosi, kaip perskaičius pusę Adomėno šnipų romano ir jokiais būdais nesutinku, kad daugiau nieko nebus, ypač, kai “Pirmąjame sakinyje” autorė išvardina, apie ką dar nepapasakojo. Ilgiausių metų ir lauksim kitų knygų.


Už knygą labai dėkoju “Tyto Albai”.