Category: Leidyklos dovana

Lydekaitės burtai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.

O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).

Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.

Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Geltonveidė

~ kzL ~ Leave a comment

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Pasitikėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Pasitikėjimas” bando užčiuopti daug temų, šią knygą labiausiai prisiminsiu dėl jos struktūros. Čia yra ir romanas romane (labai klasikinis), ir autobiografijos juodraštis, ir prisiminimai, ir dienoraštis, kuriame galiausiai ir sutinkame moterį, apie kurią ši knyga. Man patinka, kai rašytojai įdomiai ir sėkmingai sužaidžia struktūra, pavedžioja skaitytoją už nosies, paintriguoja, manau, Diaz’ui šitai visai pavyko. Kalbėdamas keturių žmonių (nors dėl skaičiaus galime pasiginčyti, nes vis dėlto antra ir trečia knygos dalys kaip ir vieno žmogaus darbo vaisius) balsais, jis nupasakoja istoriją, papasakoja keturių žmonių tiesą (kuria galim tikėt, kiek patys norim – va, čia ir knygos pavadinimas – “Trust”) apie tuos pačius įvykius, ir dar palieka skaitytoją sutrikusį, nes – o tai kaip ten galiausiai buvo iš tikrųjų? Taigi, visose knygos dalyse mes sutinkame vieną paslaptingą moterį, apie kurią sukasi visas reikalas, sutinkam, bet taip jos ir nepažįstam. Įtariu, kad toks ir buvo užmanymas.

Knygoje bandoma užčiuopti daug temų, bet man vis dėlto įsimintiniausia – moters situacija dvidešimto amžiaus pradžios visuomenėje. Na, turint omeny, kada daugelyje šalių moterims buvo pagaliau leista balsuoti, tai norisi plaukus nusiraut nuo galvos beskaitant apie visas įmanomas manipuliacijas moterų atžvilgiu, ypač tų, kurios intelektualiai visa galva aukštesnės už aplinkinius vyrus, ypač tų, kurios kaip mergaitės ir netekėjusios merginos buvo ypatingai lavinamos ir skatinamos duoti smegenims darbo, ir kurių gyvenimas sustoja ir kardinaliai pasikeičia ištekėjus (na, čia vėlgi galime prisiminti ir Lietuvoje atsitikusį moterų supančiojimą po 1926 metų perversmo, kai ištekėjusios moterys automatiškai būdavo atleidžiamos iš valstybinio sektoriaus). Taip ir “Pasitikėjime” protinga moteris turi apsimest trapia pokvaile būtybe, kad bent kiek galėtų gyventi taip, kaip nori. Bet pirmiausia, žinoma, reikia ištekėti. Ir geriausia už tokio vyro, kuris netrukdytų gyventi ir, gerai būtų, galvotų, kad jis visa ko šeimininkas. Nenoriu prispoilint čia labai, bet šiaip knygos twist’as labai priminė Meg Wolitzer “Žmoną“. Žodžiu, niekam neįdomu, kokia tu ten protinga buvai, maksimum galėjai užsiimti labdara, kurios finansavimo kraniuką irgi vyras su malonumu pasukinėdavo, prisidengdamas apsauga nuo per didelio krūvio ir pervargimo.

Ir pinigai, pinigai, pinigai. Ką gali pinigai. Suteikti laisvę, suteikti valdžią, išvaryti iš proto. Ar įmanoma, kad labai labai dideli pinigai nesusuktų galvos? Ar įmanoma ilgalaikę sėkmę finansų rinkose patiriančiam žmogui nepriskirti savęs dievų kastai? Ir kam gali būti pasiruošęs žmogus, kuriam žūtbūt reikia toje kastoje išsilaikyti? Nes dieviškumo aura labai labai trapi.

Kadangi knygą skaitėme knygų klube, tai prisipažinsiu, kad giliau ją paknaisiojus ir išklausius visų klubiečių, ji man pradėjo patikti labiau, nei po pirminio skaitymo. Pirmoji dalis susiskaitė smagiai, kaip klasikinis romanas, antroji stebino tuo kitu požiūrio kampu, trečioji buvo kiek nuobodoka ir galėjo būt trumpesnė, gal man buvo mažiausiai įtikima, teko net akis pavartyt, kai tos dalies herojė muziejuje atrado mus dominančios moters dienoraštį (nu ne, tikrai, dabar jau gausim stebuklingų atsitiktinumų, kad nebūtų liūdna). Žiūriu, knygų klubas dažnai “pagerina” knygą, tai raginu visas (us) jungtis į visus įmanomus ir patirti geros diskusijos malonumą.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Duonos paliaubos

~ kzL ~ Leave a comment

Paėmus į rankas Serhijaus Žadano knygą pavadinimu “Duonos paliaubos” nejučia susigūži, žinai, kad už knygos viršelio – karas, atrodo, kas daugiau gali būti. Bet Žadanui būtų per paprasta – pirmoje pjesės karo tiesiogiai pjesėje nepajusite, jis labiau menamas, kažkur ten, už sugriauto tilto ir pokalbiuose tarp eilučių. Pokalbiuose, kuriuos skaitant labiau juoksitės iš absurdiškų situacijų nei dėl jų verksite (bravo puikiai išvertusiam Rimantui Kmitai). Tokiose situacijose tik juokas ir belieka vienintelis žmogiškumo ženklas. Jei ne autoriaus – pavadinsiu juos monologais – prieš kiekvieną pjesės dalį, skaitytojui apskritai prireiktų laiko susigaudyti, kur atsidūrė.

Man labai patiko, kaip pjesė rutuliojasi – iš pradžių ji tiesiog buitinis dviejų brolių, kuriems reikia palaidoti motiną, susitikimas. Tiesiog mirė žmogus ir niekas nebežino, kaip esamoje situacijoje elgtis – kam skambinti, kam pranešti, ar reikia kažkokių dokumentų, kas dabar valdžia, kaip pervažiuot į kitą upės pusę, kai tiltas susprogdintas –

“Įdomus čia tas mūsų karas, ane? Nei pagimdyti normaliai negalima, nei palaidoti. Sėdim kaip pelėkautuose. Ir niekas niekuo nedėtas.”

Atsiradus naujiems veikėjams pradeda kilti įtampa, nebeaišku, kas kokioje karo pusėje, kas “mūsiškiai”, kas “išdavikai”, kas gal atėjo apsidairyt prieš išduodamas. Taip įtaigiai perduodamas nesaugumo, neužtikrintumo jausmas, pradeda aiškėti, kad ir broliai kare dalyvauja, kad ne tik motinos netekę, kad ir visi kiti dalyvauja, kad nelabai yra pasirinkimo, karas tiesiog įsiurbia ir niekaip nepabūsi jam abejingas ar nusišalinęs. Ir gyvenimo taisyklių nebėr:

Rinatas. Nu kokios dar taisyklės, tu apie ką? Visi bando išgyventi, kaip gali. Tiesiog per daug mirties aplink.Trūksta taisyklių. Ir žodžių trūksta.

Teta Šura. Žodžių trūksta. Žodžiai pirmiausia baigiasi. Sugriuvo viskas, visi kalbam savo kalbom, niekas nieko negirdi, niekas nieko nesupranta.

Ir užuomina apie ateitį, kurioje vis tiek visiems kartu reikės gyventi, sugrįžti, atstatyti tiltą ir tiltus. Tik kad ateitis bus be kažko prarasto artimo, mylimo – “o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo”.

Puiki pjesė, labai rekomenduoju. Neišisgaskit, kad pjesė, nesijaučia net. Dar reikia puikias Gabrielės Šaulytės iliustracijas būtinai paminėt. Vertimą jau pagyriau – teskto kalba nedirbtinė, natūrali.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”.

Patria

~ kzL ~ Leave a comment

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Baltybė

~ kzL ~ Leave a comment

Jon Fosse knyga “Baltybė” – tikra meditacija, sekanti pagrindinio veikėjo minčių srautą. Tekstas taip parašytas, kad nejučiom pradedi matyti personažo akimis ir sekti mintimis, nes jos tarsi atspindi pačio skaitytojo mintis – jei skaitytojas nusistebi, kodėl personažas (man tai buvo pats Jon Fosse) taip elgiasi, tai už milisekundės jau skaitai, kaip jis irgi mintyse nusistebi savo elgesiu arba tuo, ką mato prieš akis. Jei skaitytojas, pagalvoja, kad tik nemiegok, mirtinai sušalsi, tuoj to paties sakitytojo akis perskaito personažo mintį.

“Baltybė” trumputė knygelė, apsakymas, kuriame žmogus iškeliauja, kur akys veda, nesuprasdamas, kur keliauja ir kodėl, lyg sekdamas instinktais, žingnis po žingsnio į vis kitą dimensiją, po truputį įsiliedamas ir susiliedamas su kažkuo arba niekuo.

____________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Vilką mini

~ kzL ~ Leave a comment

Septynios įvairaus amžiaus moterys ir vienas vyras, t.y. vieno vyro galva. Gudruolio, kuris sugebėjo vienaip ar kitaip užknisti ir suknisto joms gyvenimą. Gražuolis ir žiaurus manipuliatorius, ach, kokios lengvatikės ir kvailos kartais būna moterys, dėl diedo įkalbančios save nematyti, negirdėti ir apgauti save, bet kartu ir kokie šlykštūs gali būti diedai. Autorė kiek bando užgriebti ir to bjaurumo kilmę, jo traumas, bet kažkaip ne iki galo, ypač nelipo man vienos iš moterų, galvos savininko tetos linija – biškį kalta, biškį ne, na, bent jau josios diedas normaliai į visą kebeknę sureagavo.

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus – ir įdomu, ir perdėta, lyg ir per daug temų bandoma vienu šaukštu išsrėbti, kas daro knygą perkrautą ir vietomis datemptą, bet kartu ir geros temos, aktualios ir svarbios, apie jas būtina kalbėti visomis įmanomomis formomis ir būdais. Tai už tai knygai pliusas, o bet tačiau liaupsės ant viršelio vis dėlto kiek perdėtos – man ši knyga labiau apie traumas, o ne feminizmą.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Fiktyvus

~ kzL ~ Leave a comment

Kai knygos viršelis įspėja, kad skaitytojas susidurs su filosofiniu romanu, tai daug su filosofija nesusidūrusi skaitytoja (aš) kiek susigūžia ir knygos imasi nedrąsiai – na, neaišku kaip čia seksis, ar ne bus per sudėtinga ir ar nebus nuobodu, nes, geriau jau sunku, užknisa, bet tik ne nuobodu. Bet verčiant knygos puslapius aiškėja, kad nerimauta be reikalo, gal per labiau filosofines vietas mintys ir pabėga buiteko linkui (kur paprasta), bet minimaliai.

Šios knygos herojus laisvasis mokslininkas filosofas Henris, didingai berašąs “Fiktyviojo žmogaus teoriją”, pats pasirodo besąs biškį fiktyvus – labai susireikšminęs ir iš anksto beskaičiuojąs visas būsimas pajamas iš jo genialaus kūrinio. Vis galvojau, ką man jis čia primena, ogi tokį pat labai svarbų (sau) Ezrą Slefą! Mūsiškis filosofas (spėju, labiau neurodiversiškas nei neurotipiškas) turi visai įdomių idėjų, bet šiaip tai gerokai nutrūkęs nuo pasaulio, o ir šiaip trumpai drūtai tariant, geras sukčius, pilnom kišenėm pasiteisinimų, kad viskas mokslo vardan. Na, ir jo visa filosofinė drąsa ir aukštos materijos išgaruoja, kai tos drąsos prisireikia realiam gyvenime padėti savo vienintelei gyvenime mylėtai moteriai.

Tai rekomenduoju filosofijos neišsigąst, visai smagiai viskas susiskaitė, be to, puiki proga susipažinti su suomių literatūra, beje, autorius 2023 metais buvo atvažiavęs į Paviljoną.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Hubris”

Faina vieta apie rašytojo ir skaitytojo santykį:

“…kalbėti apie filosofiją reiškia kalbėti apie skaitymą. Tai turėtų būti laikoma nenuginčijamu pagrindu. Negalima kalbėti apie Huserlį, tik apie Huserlio skaitymą, negalima kalbėti ir apie Leviną arba Spinozą, vien apie Levino ir Spinozos skaitymą. Negalima kalbėti apie tai, ką Platonas rašė, ir juolab, ką Platonas galvojo, nes net ir Platonas negalėjo užrašyti savo minčių taip, kad skaitytojas jas suprastų lygiai taip, kaip jis, ir tai jis pats suprato kuo puikiausiai. Atminčiai tekstai tėra pagalbinės priemonės, sakė Platonas. Turime pamiršti, ką kas nors iš tikrųjų sakė, ir sutelkti visą dėmesį į tai, kaip mums atrodo tai, ką tas kas nors pasakė. Privalom skaityti, privalom tylėdami klausytis, privalom stebėti, kas iškils į paviršių. Privalom susitaikyti su rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimu, kaip tik taip, privalom jį priimti absoliučiai, šimtu procentų ir daugiau, privalom džiaugsmingai jį pasveikinti, garbinti rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimą, nes tai išlaisvina rašytoją nuo kaltės, taip pat ir nuo dirbtinių pastangų likti ištikimam, ir tai atveria neribotą erdvę interpretacijoms ir reinterpretacijoms, o juk jos galų gale ir yra skaitymo esmė. Rašytojas ir skaitytojas stumia vienas kitą kaip du vienodi magnetiniai poliai, kuriuos galima suglausti nebent jėga, o jėga visad reiškia prievartą. Bandymas suprasti tesktą yra prievarta, bandymas suprasti kitą žmogų yra prievarta, ir jeigu žmogus bando suprasti kitą žmogų, tačiau tik prievartauja, nė pats to nepastebėdamas, o viską sugriovęs pasišalina, ir vis vien toliau prievartauja tiek kitus , tiek save, nė pats to nepastebėdamas”.

Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė

~ kzL ~ Leave a comment

Labai įdomi knyga. Labai smagu, kad Ingrida Jakubavičienė pasirūpino, kad surinkta informacija neliktų tik moksliniuose straipsniuose, bet pasiektų platesnę auditoriją ir knygų žiurkes. Po šios knygos, jau laukia manęs knygų bokšte knyga apie Tūbelius, smalsu ir apie Smetonas paskaityti, tik kad autorė labai jau Smetonų fanė, nesitikiu, kad paveikslas bus visapusiškai išsamus, apie tai truputį vėliau.

Tad kuo gi taip man taip patiko ši knyga? Tikrai turiu daug istorijos spragų, kurias visaip bandau kaišiot visokiom pop mokslo knygom (po šios knygos esu tvirtai paisryžusi imtis Tomo Venclovos “Lietuvos istorijos visiems”), galvoje nuo mokyklos laikų likę visokie istoriniai griaučiai – datos, svarbūs įvykiai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, iš viso kažkokia pilka dėmė, lyg ten gyvenę žmonės nustojo egzistuoti, nes iš visko liko tik carinė priespauda ir sunkus kaimiečio gyvenimas. O šioje knygoje laikas pradeda tekėti būtent toje pilkoje zonoje, po 1863-64 metų sukilimo, kuriame nukentėjo seserų Chodakauskaičių tėvai. Čia 1885 m. Gavenonių dvare gimsta pirmoji knygos herojė – Sofija Chodakauskaitė. Ir tada ši knyga pasakoja KAIP žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė, kiek ir ko turėjo, kaip dirbo, ką dirbo, kaip auklėjo vaikus, kaip keliavo, kur ir kaip mokėsi, kas buvo svarbu ir kas nelabai, kaip ištiko tautinė savimonė ir kaip keitėsi pasaulis.

O kokia žavinga buvo Jadvyga! Kiek visko norėjo veikti ir veikė, pasirodė man labai charizmatiška asmenybė, kuriai net tais laikais pavyko pasireguliuoti savo gyvenimą, taip, kaip jai reikėjo ir norėjosi. Man atrodo, ji ir Tūbelį išsirinko gerai apgalvojusi, kad tikriausiai be vyro vis dėl to bus sudėtingi reikalai, tai imu tokį, kuris visą laiką darbe ir netrukdys gyventi. Paskaitysiu apie Tūbelius, gal kitaip pasirodys. Kaip faina skaityt apie tokias tarpukario damas!

Kas knygoje kliuvo? Gal kiek nobodoka buvo knygos dalis apie moterų organizacijas, gal sakyčiau, sausiausia knygos dalis, labiausiai vadovėlinė. Na, ir kliuvo didelės simpatijos prezidentui Smetonai. Simpatija tai nieko tokio, bet labai trūko objektyvaus konteksto, jei tik tema pakrypdavo Smetonoms nepalankia linkme, pavyzdžiui, po 1926 metų sukilimo Smetona, pasirodo, slėpdavosi giliai rūmuose, nes bijodavo bombų. Tai toks biškį kankinio vaizdelis, va, turėjo labai slėptis, o paskui jau nelabai, o kodėl? Kad visi kelę grėsmę atsidūrė kalėjime ar buvo kitaip neutralizuoti? Istorikams, žinoma, viskas, aišku, bet pas mane galvoj, pilka zona, man visai patiktų kokia išnaša ar paaiškinimas (apie gresiančius perversmus prašom skaityt Bernardo Gailiaus “Agentėj”).

Po to paties perversmo labai pablogėjo moterų padėtis Lietuvoje, nes buvo uždrausta dirbti ištekėjusioms moterims (nenoriu net įsivaizduoti, kaip ištekėjusios moterys turėjo jaustis, kai dėl to jas išmesdavo iš darbo), nes prezidentui labiau patiko moters koncepcija aka Kinder-Kuche-Kirche, ir papūsk diktatoriui į uodegą. O bet tačiau, kaip į tai reagavo ir ką dėl to darė mūsų įtakingosios seserys? Darė kažką ar nedarė? Taip knygoje net keliose vietose, kai pasiekiama labai įdomi kontravesriška knygos vieta, kur gal nėra taip gražu ir pūkuota, lyg ir užsimenama apie įvykius, bet ir tyliai numuilinama, tai kas netinka prie paveikslėlio. Gal prezidento žmona draskė akis (arba tyliai akimi gręžė, kas labiau būtų apie Sofiją), rėkavo ir grasino skyrybom, jei moterims nebus leista turėti savo pajamų šaltinį? O gal po savo nepavykusio pirmo pabėgimo jau buvo visai nuleidus rankas ir tiesiog nurijo tokį moterų pažeminimą? O tai kaip tada Jadvyga? Žodžiu, 1926 m. juodu kaspinu moterys gali perrišt.

Į Ameriką išvykęs prezidentas irgi toks biškį vaizduojamas vargšelis, kurį visi puolė. Bet laba diena! Sveikas atvykęs į laisvą pasaulį, kuriame yra opozicija. Taip, buvo sunku, buvo didelis šokas, bet gal taip ir reiktų skaitytojui pateikti, be pagraudenimų (nu, jie tokie tarp eilučių, aišku, autorė nerašė “Vargšas prezidentas”). Man, pavyzdžiui, labai norėjosi skaitant sužinoti, kaip jautėsi visuomenė, “savanoriškai” susimesdama diktatoriaus prezidento gimtadienio dovanėlei – ūkiui. Kas bambėjo (teisėtai), kaip bambėjo ir t.t. Nes na, tikrai gi nebuvo Smetona dievas kaip Šiaurės Korėjos vadukai, kas rytą atnešantys saulę.

Na, bet nepaisant šių niuansų, labai patiko,knyga, labai daug ir įdomios informacijos, daug įdomių nuotraukų, neįtikėtinai labai jaunų veidų, kūrusių valstybę. Labai rekomenduoju paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Baltasis triukšmas

~ kzL ~ Leave a comment

Don DeLillo man kelia šiokius tokius sentimentus. Labai gerai atsimenu, kai pradėjau skaityti savo pirmąsias angliškas knygas, stoviu kokiam knygyne, kur knyga kainuoja neįsivaizduojamus 15 eurų arba dolerių, ir bandau išsirinkti knygą, kuri būtų tų baisulinių pinigų verta. Baisiausia, kad visi moderniosios literatūros vardai tau nieko nesako, o toks veiksmas kaip “pasigooglink” dar net sapnuose nesisapnavo. Tai va, iš tų dienų ir atsimenu DeLillo, dėl labai keisto mafijos bosui tinkančio vardo Donas DeLilas, tsakant. O už 15 eurų nusipirkau pačią storiausią knygą – Wally Lamb “I Know This Much Is True” (dar neperskaičiau).

Šią Don DeLillo knygą kažkaip pradėjau skaityti neteisingu tonu. Būna taip. Maždaug reik skaityt linksmai, o skaitai liūdnai, žodžiu, nepagauni kampo. Maždaug ir su šita taip atsitiko. Išgirsti pagyras – o, koks super autoriaus humoro jausmas, o tu galvoji, koks dar humoro jausmas, čia baisi knyga apie ekologinę katastrofą ir iš proto dėl mirties baimės einančią šeimynėlę. Tai paskui tenka atsukinėti juostelę ir bandyt tą kampą post factum pagaut. Nu, aišku, Hitlerizmo studijų ekspertas, nemokantis vokiečių kalbos, “Labiausiai fotografuojama daržinė Amerikoje”, Hitlerio gyvenimo detalės ir palyginimai su Elviu (abu labai mylėjo mamytes) ir visokios kitokios šyzos, kur minimum reikėjo į ūsą šyptelt, aš suskaičiau rimtu veidu (ir galvojau, ke?)

Na, o šiaip tai knygoje visur, kur pasisuksi mirties grėsmė – tai toksinio debesies (man šita vieta tiesiog klaiki), tai pavydus vyras apsiginklavęs iki dantų eina vykdyt keršto akcijos, o kur dar ta mirties baimė, tiesiog persmelkusi visus knygos veikėjus – nuo motinos, kuri atsiduoda pseudomokslinikui, kad priimtų ją į vaistų nuo mirties baimės bandymus, iki tėvo, kuris visais būdais tas super piliules bando nugvelbti, nes pačiam mirties baisu. Žodžiu, išprotėjęs pasaulis, kuriame mirtis tyko už kampo, kol visi kiti bando apsimesti, kad nieko nevyko, nevyksta ir apskritai reikia laikytis rutinos. Gal jie ir teisūs – gyvename ant prarajos slenksčio, gal jau ir krentame prarajoj, bet toliau imituojame visiškai normalų gyvenimą ir kramtome maistą trisdešimt tris kartus, nes, nepaisant toksinio debesies, vis tiek reikia rūpintis virškinamojo trakto gerove.

“…man atrodo, kad nereikėtų prarasti mirties pojūčio, net ir mirties baimės. Ar mirtis nėra ta riba, kurios mums reikia? Ar ji nesuteikia gyvenimui brangios tekstūros, aiškumo pojūčio? Paklauskit savęs – ar viskas, ką darote gyvenime, būtų taip gražu ir prasminga be dabartinio žinojimo, kad bus nubrėžta linija, baigiamoji riba?”

Štai toks tas Donas Delilo. Eisiu traukt kitą knygą iš lentynos, kiek prisimenu, turiu bent porą.

________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto alba”

Žvaigždės valanda

~ kzL ~ Leave a comment

Žinau, kad Clarise Lispector turi daug gerbėjų iš mano knyginio burbulo ir aš turėjau labai daug lūkesčių šiai knygai (dėl to kuo toliau, tuo labiau neperskaičius knygos, stengiuosi nieko apie ją neskaityt), o bet tačiau neužkabino manęs jinai ir nesurezonavo taip, kaip tikėjaus. Labiau gal erzino tas protagonistės bejėgiškumas, bet, įtariu, kad tokia ir buvo idėja būtent tai atspindėti – tą žmogaus nematomumą, menkumą ir nereikšmingumą, kurį su pasimėgavimu demonstruoja Rodrigas, lyg kokią žaidimo figūrelę negailestingai stumdydamas merginą aukštyn žemyn visuomenės svarbos laipteliais. Laukiau laukiau kažko ir nesulaukiau, oh well, nieko nepadarysi, būna. Sakyčiau, kad man gal net norėtųsi tokią knygą panagrinėt knygų klube, gal pavyktų pajaust, ko nepajaučiau ir nesupratau. Bet turiu dar vieną autorės knygą, tad dar nenuleidžiu rankų.

______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms’

Sugrįžimas į Veneciją

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gražus knygos viršelis, tobulas net, sakyčiau. Labai jau jis mane sugundė, kaip ir sugundė knygos pristatymas Mažvydo bibliotekoje. Na, istorikų dažniausiai būna labai įdomu klausytis, tikrai nežinojau, kaip mokytis važiuodavo LDK didikai (jie universitetuose būdavo mokomi asmeniškai, o jų palyda mokydavosi tų mokslų klausydama).

Šioje knygoje Radvilos Našlaitėlio, kuris keliavo į Šventąją Žemę, kelionės palydovo istorija. Ši siužetinė linija istoriškai įdomi, bet šiaip tokia labiau aprašomoji – kur ėjo, ką matė ir kokie pavojai grėsė, tai ir įdomu skaityt ir kiek nuobodoka darosi į knygos vidurį, na, o istoriją rišanti meilės linija tikrai ne mano skonio, labai jau ten saldi, romantiška ir aiškštinga. Nors mano romantiškajai daliai visai patiko pasvajoti apie Venecijoje paliktus lietuviškus genus, bet pačia istorija nepatikėjau, dar gerai kad likimas buvo gailestingas ir neleido mūsų herojui tos meilės istorijos parsigabent Lietuvon, nes tai būčiau nepatikėjus kvadratu. o summa summarum, ne mano knyga, nors už nežinotus istorinius faktus ir dėkinga. Tikiuosi suras savo labiau už mane romantišką skaitytoją.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Tamsa

~ kzL ~ 2 Comments

Antroji “Picofalkonės šunsnukių” serijos, kurioje man labiausiai patinka komisariato personažai, dalis. Labai tinka pavargusioms smegenims. O siužetas apie tai, kaip pagrobiamas berniukas, kurio senelis labai turtingas. Nu ir ten tokia papimpinta šeimynėlė, vienas už kitą geresni. Vaikas pagrobtas, laikmatis įjungtas, tik tak, tik tak, ar suspės vaiką surasti… Toks OK detektyvas, normalus, bet tikrai ne ypatingas.

______________________

Už knygą dėkoju “Balto”.

Konteineris

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji suomiškšų detektyvų serialo su detektyve Paula Pihlaja dalis. Žmogžudysčių metodas toks kraupokas – aukos paskandinamos jūriniuose konteineriuose. Ne įmetant konteinerį į jūrą, o į konteinerį pripilant vandens. O įsivaizduokite, kaip uoste reikia tokį konteinerį surasti tarp tūkstančių vienodų konteinerių. Tie konteineriai man buvo išskirtiniausia detektyvo dalis, nes pats detektyvas šiaip tai toks vidutinis. Skaityt smagus, bet tikrai nėra wow ir žudikės motyvas man toks so so pasirodė, bet poilsiui susiskaitė gerai, o ir kitus serialo detektyvus norėsiu tikrai paskaityt, nes atrodo, bus be kraujo fontanų ir degradų policininkų. Normalūs žmonės kiek įmanoma būt normaliems tokiomis aplinkybėmic, būten taip, kaip man patinka.

______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Itanas Fromas

~ kzL ~ Leave a comment

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”